Antonio M. Baggio: Be etikos nėra gyvenimo

Lietuvos Seime kovo 9 d. vyko tarptautinė mokslinė konferencija, skirta plačiau pristatyti naujausią popiežiaus Benedikto XVI socialinę encikliką „Caritas in veritate“.

Vienas iš renginio svečių – ilgametis Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorius bei Italijos Sofijos universitetinio instituto profesorius Antonijus Marija Badžio (Antonio Maria Baggio). Jo paprašėme Bernardinai.lt skaitytojams trumpai pakomentuoti šio Bažnyčios dokumento svarbą nūdienos kontekste, išryškinant kai kuriuos inovatyvius aspektus. Išsamesnį interviu parengsime netrukus.

Konferencijos tiesioginę transliaciją buvo galima stebėti internetu Seimo puslapyje www.lrs.lt

Enciklikos „Caritas in veritate“ pasirodymo buvo laukiama jau 2007-aisiais, minint Populorum progressio 40-metį. Tačiau ji pasirodė tik 2009 m. liepą, nes, kiek žinoma, popiežius keletą kartų gražino tekstą peržiūrėti. Kodėl? Kaip „Caritas in veritate“ įtraukia į bendrą Bažnyčios socialinio mokymo kontekstą ir kokius naujus akcentus uždeda, analizuodama dabartinio laiko ženklus?

Enciklika yra tarsi nuoseklus trečiasis etapas po Populiorum  progressio bei Solecitudo rei socialis. Mano manymu, tai labai svarbus dokumentas, nes pristato kai kurias visiškai naujas temas. Enciklikoje praeitis neatmetama, priešingai ji sėkmingai įtraukiama – turiu omenyje, pavyzdžiui, dar Pauliaus VI laikų idėjas. Veido temos gija, prasidedanti jau nuo pirmųjų enciklikos puslapių, pilnai atstovauja Jono Pauliaus II mintį. Taigi, viena vertus, enciklika pamėgina nieko neprarasti iš viso to, ką paskutiniuoju laikotarpiu žmogui pavyko pasiekti.

Tai paaiškina šiokį tokį enciklikos teksto nenuoseklumą. Tačiau tai, mano galva, teigiamas aspektas. Lengva pasakyti, kad viena frazė pilnai nedera su kita tolesniame kontekste, tačiau taip yra todėl, kad Bažnyčios socialinis mokymas nenori atmesti nei vieno gero dalyko, mėgina juos integruoti ir, kiek žinau, tai kol kas vienintelė didelio masto minties sistema užsibrėžusi sau tokį uždavinį.

Ideologija elgtųsi priešingai – pasirinktų vieną gerą dalyką ir suabsoliutintų jį.

Enciklikos paruošimą apsunkino kai kurių naujų elementų įvedimas. Dokumentas visiškai naujai apibrėžia tradicinių ekonomikos ir visuomenės veikėjų vaidmenis. Ką turiu omenyje?

Tradiciškai verslo įmonėms priskiriamas vaidmuo – uždirbti pelną per maksimalų veiksmingumą. Valstybės užduotis – perskirstyti gėrybes, atstatant teisingumą. Vėliau susikūrė trečiasis, tam tikra prasme karitatyvinis, socialinis sektorius, kuriame glaudėsi, vadinamieji „gerieji“, tie, kurie rūpinasi kitais.

Enciklika šiems trims veikėjams suteikia naujas roles ir jas integruoja. Be abejo, visa tai remiasi jau egzistuojančia patirtimi. Tai nėra utopinė, bet etinė ir programinė mintis. Ir tai – visiškai nauja prieiga.

Remiantis šiais trimis sektoriais istorijos eigoje išsivystė įvairios minties srovės. Kapitalizmas rėmėsi verslu, socializmas ar tam tikra valstybiškumo idėja, rėmėsi valstybės samprata.

Ši schema etiką paliko vien religijos arba non-profit sektoriui. O kodėl verslininkas neturėtų stengtis daryti gera? Kodėl valstybės vaidmuo būtinai turėtų virsti diktatūra? Kodėl solidarumas negalėtų tapti veiksmingas ir racionalus?

Norint naujai sujungti šias tris sferas, kurios ilgą laiką išgyveno priešpriešą, reikalinga visiškai nauja mintis. Manau, kad ateityje ši enciklika bus prisimenama, kaip istorinio lūžio taškas.

Kokia konkreti patirtis leido subrandinti tokio pobūdžio popiežiaus dokumentą? Į kokius pavyzdžius atsiremia čia dėstoma teorija?

Pavyzdžių būtų galima išvardyti be galo daug. Jau kuris laikas yra kalbama apie pilietinę ekonomiką. Šį terminą pasiūlė prof. Brunis, kuris taip pat dalyvauja šioje konferencijoje, kartu su prof.Zamagni (Bolonijos universitetas). Pagal šią idėją ekonomika yra pilietinė, nes veikia mieste, tarp piliečių, sudarančių miesto bendruomenę. Taigi verslininkai imasi savo veiklos visos bendruomenės labui, ne nukreiptos prieš ją.

Yra kuo įvairiausių tokios veiklos pavyzdžių. Pirmoje vietoje – socialiai atsakingas verslas. Įmonę kuriantis žmogus negali nekreipti dėmesio į galimas neigiamas savo veiklos pasekmes, pavyzdžiui, negali teršti aplinkos, negali išnaudoti darbuotojų, negali papirkinėti politikų. Taigi socialiai atsakingas verslininkas yra toks žmogus, kurį gatvėje miestiečiai sutinka kaip brolį, o ne bijo kaip priešo. Toks požiūris gana sparčiai vystosi. Tiek dėka įstatymų, kurie vis labiau reguliuoja verslinikų veiklą, tiek ir dėka bręstančio naujo sąmoningumo.

Kodėl tik „gerieji“ turi būti solidarūs? Jei esu verslininas, turiu tam pašaukimą. O vienas iš esminių šio pašaukimo aspektų –  kurti darbo bendruomenę. Be abejo, tokiu atveju santykiai su politikais, su aplinkiniu socialiniu audiniu tampa daug konstruktyvesni.

Po to, stipriai plėtojami socialiniai kooperatyvai. Tai gerai veikiančios įmonės, kurios daug dėmesio skiria sipnesnes pozicijas užimantiems visuomenės subjektams. Padeda įgyti darbo įgūdžių ir integruotis į darbo rinką.

Egzistuoja industrinės zonos neįgaliesiems, kur technologijos padeda negalios ribojamiems žmonėms įsijungti į darbo rinką.

Pagal tradicinę „homo economicus“ antropologiją, neįgalus žmogus neturėtų visų tų racionalaus egoisto bruožų. Tuo tarpu matome įrodymų, kad gali atsirasti vietos ir tokiam žmogui, jei tik yra valia jį integruoti.

Enciklika kalba ir apie „Bendrystės ekonomiką“. Čia dalykai tampa labai įdomūs, nes įmonė, veikianti pagal šio projekto principus dalija pelną: viena dalis skiriama įmonės plėtrai, kita, maždaug trečdalis – stokojantiems, tačiau ne išmaldos, o emancipacijos forma ir čia būtų galima papasakoti daugybę gražių pavyzdžių. Trečioji pelno dalis skiriama formacijai, nes naują ekonomiką plėtoti gali tik naują mąstymą turintys žmonės.

Kalbate apie naują mąstymą, kuris būdingas tik laisvoms ir atsakingoms asmenybėms. Tačiau, ko gero, tokių žmonių nėra dauguma.

Nenorėčiau sutikti. Pozityvumo yra daug daugiau, nei mes manome. Turėtume liautis pabrėžę vien blogį. Pas mus įprasta teikti išskirtinę svarbą neigiamiems dalykams. Jeigu vyksta kažkas neigiamo, vadinasi tai turės pasekmių. Tuo tarpu, jei vyskta teigiami dalykai, pasekmių nematome. Tačiau pasaulis eina į priekį ne todėl, kad žmonės daro bloga, o todėl, kad kažkas daro gera.

Deja, analizuodami tikrovę, esame labiau linkę didesnį svorį teikti blogiui, nei gėriui, nors tai – akivaizdi prieštara: jeigu blogį, taip sakant būtų galima pasverti ir jis svertų daugiau už gėrį, tai jau seniai nebegyventume. Pabandykime realiai pažiūrėti į pasaulį.

Pavyzdžiui, prof. Brunis neseniai atliko tyrimą, kuriuo mėgino nustatyti verslinikų lūkesčius ir sprendimus. Nedidelė dalis verslininkų buvo kategoriškai nusistačiusi prieš konstruktyvų bendradarbiavimą. Kitą nedidelę apklaustųjų dalį sudarė tie, kurie bendradarbiauja nuolat, yra prosocialūs, linkę dovanoti ir t.t. Tačiau didžiąją dalį žmonių sudarė tie, kurie norėtų bendradarbiauti, nes tai ir naudinga, tačiau tai didžiajai daugumai reikalingos atitinkamos sąlygos. Toji dauguma, norinti bendradarbiauti, turėtų rasti būdą aiškiai išsakyti savo motyvus ir būti išgirsta.

Be abejo, neužtenka psakyti, kad reikia būti geriems, – būtina plėtoti teoriją. Pavyzdžiui, kodėl „Bendrystės ekonomika“ tiek daug dėmesio skiria teorijos plėtojimui, kodėl remia universitetą, kuris skleidžia šias idėjas? Nes būtina išsami doktrina. Dabar pilietinė ekonomika studijuojama universitetuose, rašomi mokslo darbai, tačiau ji nebūtų kilusi be „Bendrystės ekonomikos“ projekto paskatos.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šiandien kaip niekada akivaizdu, kad negali sukurti gėrybių, „nedarydamas gėrio“. Jei nenori gero, nepavyks sukurti ir gėrybių.

Anksčiau buvo manoma, kad etika skirta tik grupelei naivių „geriečių“, tačiau šiandien atradome, kad be etikos nėra gyvenimo.

Tiesa, mes esame praleistų progų specialistai. Pavyzdžiui, griuvus Berlyno sienai buvo tikėtasi, kad išnaudosime progą sukurti naują politiką, laisvą nuo ideologinių varžtų – deja, nepavyko. Šiandien būtų proga iš ekonominės krizės žengti žingsnį į etiškesnį gyvenimą, tačiau nežinia ar pasinaudosime proga. Kad ir kaip ten bebūtų, pasaulis visada mažais žingsneliais eina pirmyn.

Kalbino Saulena Žiugždaitė