Leonidas Donskis yra Europos Parlamento narys, jis priklauso Liberalų ir demokratų aljanso Europai (ALDE) frakcijai. Per Europos Parlamento rinkimus, vykusius 2009 birželį, L. Donskis buvo išrinktas Liberalų sąjūdžio sąraše, nors ir nepriklauso jokiai politinei partijai.

Klaipėdoje gimęs L. Donskis yra dirbęs filosofijos ir politikos mokslų profesoriumi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje, Suomijoje ir kitose šalyse. Jis kalba lietuvių, anglų, rusų, prancūzų, italų ir vokiečių kalbomis, taip pat senovės graikų ir lotynų. L. Donskis vedė populiarią politinę bei kultūrinę laidą nacionalinėje Lietuvos televizijoje.

Kadangi dirba Europos Parlamente, jis šiuo metu su žmona Jolanta gyvena Belgijoje.

Ar mėgaujatės gyvenimu Belgijoje? Ar dažnai aplankote belgiško šokolado tinklą, pavadinimu „Leonidas“?

Aš labai mėgaujuosi gyvenimu Belgijoje. Nuo jaunystės buvau įsimylėjęs Flandriją ir flamandų renesansą, ypač barokinę tapybą. Būdamas futbolo aistruolis, visuomet žavėjausi tokiais futbolo klubais kaip Briugė ir Anderlechtas. Na, o dėl „Leonidas“ parduotuvių, taip – aš dievinu juodą belgišką šokoladą.

Kokių įžvelgiate Lisabonos sutarties perspektyvų? Ar Jums neatrodo, jog Vaclavas Klausas, Čekijos respublikos prezidentas, vengs pasirašyti sutartį, laukdamas parlamento rinkimų rezultatų Britanijoje, kuriuos neabejotinai turėtų laimėti Konservatorių partija? Pastarieji pažadėjo savo rinkėjams referendumą dėl šios sutarties. Gana nesunku nuspėti šio referendumo rezultatus, turint mintyje britų euroskepticizmą.

Kaip euroskeptikas, V. Klausas gali nuspręsti taip pasielgti. Vis dėlto tai niekur nevestų, kadangi mes visi sėdime toje pačioje valtyje. Tokia politinė logika ir toks elgesys man atrodo kone savižudiškas, kadangi euroskepticizmas ir Europos Sąjungos (ES) žlugimas yra tai, kas galiausiai labai susilpnintų Rytų ir Vidurio Europą, tuo visiškai patenkinant Kremliaus poreikius ir planus. Kita vertus, mano didžiam apgailestavimui, mes turime pripažinti faktą, kad skepticizmas, o gal ir priešiškumas ES yra vienas pagrindinių Didžiosios Britanijos vidaus politikos aspektų.

Kokia Jūsų nuomonė dėl Jerzy Buzeko, buvusio Lenkijos ministro pirmininko, išrinkimo Europos Parlamento pirmininku pirmajai Parlamento kadencijos daliai – 2,5 metų?

Aš džiaugiuosi šiuo faktu. J. Buzeko išrinkimas Europos Parlamento pirmininku žymi istorinį poslinkį Europos politiniuose jausmuose. Europa su J. Buzeku – EP vadovu – yra mažiau suskaldyta nei tada, kai dabar jau buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas (Žakas Širakas) įspėjo Rytų Europos partnerius apie tai, jog jie praleido gerą progą patylėti.

Nenoriu pasirodyti banalus, tačiau J. Buzeko išrinkimas Rytų Europai grąžino dalį jos moralinio ir politinio orumo, kuris buvo prarastas per penkis dešimtmečius siaubingos ir žeminamos paribio regiono bei Sovietų įtakos zonos egzistencijos.

Jūs dirbote įvairių šalių universitetuose. Prašau trumpai palyginkite tas šalis.

Aš dirbau tyrėjo darbą bei dėsčiau JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, Vengrijoje ir Estijoje, neminint gimtosios Lietuvos. Kaip akademikas buvau labai laimingas JAV ir vis dar manau, jog JAV koledžai ir universitetai yra kur kas mažiau biurokratizuoti ir labiau nepriklausomi nei Europos aukštosios mokyklos.

Kaip estetas ir konkrečios šalies mylėtojas, labai mėgstu dėstyti Italijoje. Kaip žmogus, besidomintis žiniasklaida ir viešąja sfera, nepaprastai mėgavausi savo gyvenimu ir darbu Didžiojoje Britanijoje, ypač dėl to, jog turėjau galimybę stebėti neįtikėtinų politinių debatų ir mėgautis knygų apžvalgomis.  

Švedija man suteikė galimybę žvilgtelėti į nuobodoką ir biurokratišką, tačiau sykiu neįtikėtinai civilizuotą ir saugų demokratijos modelį.

Intelektualinio ir politinio jautrumo bei intuicijos požiūriu Vengrija ir Estija man yra beveik tokios pat svarbios, kaip ir mano gimtoji šalis, nes yra panašios į kitas Rytų ir Vidurio Europos šalis, nors Estija yra artimesnė Šiaurės šalims nei Lietuva. Tam tikru atžvilgiu Vengrija ir Estija gali būti traktuojamos kaip mano šalies reikšmingasis Kitas.

Galiausiai Suomija yra šalis, kuriai esu labai skolingas ir dėkingas už galimybę jaustis lyg namuose labiau nei bet kur kitur, išskyrus Lietuvą. Helsinkio universitete aš apgyniau savo antrąją daktaro disertaciją ir esu šio universiteto Socialinės ir moralės katedros filosofijos docentas.

Ar lengva būti liberalu Lietuvoje, dominuojamoje provincialaus konservatizmo? Kiek, Jūsų vertinimu, Lietuvoje yra liberalų?

Manau, jog šiais laikais visur sunku būti liberalu. Sunku pasisakyti už žmogų kaip individą, jo sąžinę ir protą, užuot gynus beveides ir besieles organizacijas su jų bekrauju žodynu ir tariamai teisingomis frazėmis be jokio turinio.

Jūsų pastaba apie provincialų konservatizmą yra teisinga. Tokioje konservatyvioje katalikiškoje šalyje kaip Lietuva liberalizmas neišvengiamai siejamas su agnosticizmu, jei tik ne atviru ateizmu. Liberalizmas pirmiausia ir svarbiausia yra moralinės ir politinės pirmenybės sutikimas individui, o ne kolektyvui, o kartu ir moralinė individualios sąmonės ir proto viršenybė prieš anoniminius sprendimus.

Lietuvoje liberalizmas yra pasmerktas likti kūrybingos mažumos savastimi. Mes vis dėlto turime labai nedaug tikrų liberalų.

Ar kada nors Lietuvoje turėjote problemų dėl savo žydiškų šaknų? Ką apskritai reiškia būti žydu Lietuvoje? Ar esate vienintelis žydų kilmės Europos Parlamento narys?

Kaip žydas aš turėjau sunkumų ne tik Lietuvoje. Kad ir kaip būtų, tai ilga ir atskira istorija. Būti žydu Lietuvoje neretai reiškia būti pajuokiamam ir atakuojamam moraline prasme. Kiekvienas kvailas ar gėdingai neadekvatus komentaras spaudoje ar tarp viešų figūrų gali užgauti tave ir kaip žydą, ir kaip Lietuvos patriotą, besijaučiantį itin nemaloniai dėl savo paties šalies sąmonės būklės.  

Kadangi esu holokaustą išgyvenusio žmogaus sūnus, neketinu slėpti savo žydiškų šaknų, nors ir esu pasaulietiškas žmogus. Man išlikti nebyliam, kai aplink skaitau ir girdžiu tą antisemitinį šlamštą bulvarinėje spaudoje, tokiuose kaip „Respublika“ ar „Vakaro žinios“, reiškia išduoti savo tėvo atminimą. Bet kur ir bet kada susidūręs su antisemitizmu, aš esu žydas. Be to, nemanau, jog esu vienintelis žydas Europos Parlamente, nors gali būti, jog ten esu vienintelis litvakų palikuonis.

Kaip vertinate Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą?

Žaviuosi jos drąsa, ryžtu ir gebėjimu priimti sprendimus. Tiesa, manau, jog jai gal ir stinga to šilto dialogiškumo, kuriuo taip garsėjo jos pirmtakas Valdas Adamkus. Tačiau ji yra stipraus misijos pojūčio moteris. Lietuvai be galo reikia esminių pokyčių. Nuoširdžiai tikiuosi, jog Prezidentė D. Grybauskaitė išpildys lūkesčius žmonių, kurie nori, kad Lietuva būtų geresnė vieta gyventi.

Prieš porą metų komentavote futbolą nacionalinėje televizijoje. Kodėl remiate nacionalinę Olandijos komandą?

Olandai tapo mano aistra ir meile tada, kai žiūrėjau pasaulio taurės rungtynes 1974 metais. Jų žaidimas su Brazilija buvo tikras stebuklas. Aš kone verkiau, kai nuostabioji oranžinė ekipa pralaimėjo finalines rungtynes Vokietijai. Kažkas panašaus į deja vu atsitiko 1978 metais, kai jie vėl pralaimėjo, tik tąkart Argentinai. Tai komanda, kuri gali pralaimėti rungtynes, tačiau vis tiek laimėti futbolo aistruolių širdis ir protus dėl savo ambicijos žaisti elegantišką ir gražų futbolą, užuot laimėjusi bet kuria kaina.

Olandų futbolo komanda yra neprilygstamas pralaimėjimo genijus – beveik visuose Europos ir pasaulio taurės čempionatuose, išskyrus 1988-uosius, kada ne tik talentas, bet ir sėkmė buvo jų pusėje.

Esate „The Beatles“ gerbėjas ir kartais dainuojate jų dainas. Kokia buvo Jūsų didžiausia klausytojų auditorija? Kuri bitlų daina Jūsų mėgstamiausia?

Rodos, didžiausia auditorija buvo Bolonijos universitete, kur atlikau „Eleanor Rigby“. Panašus atvejis buvo Talino universitete vasaros mokyklos metu, kur aš grojau savo kolegoms ir studentams.

Žinau, jog Frankas Sinatra George’o Harrisono dainą „Something“ (liet. – Kažkas) laikė gražiausia kada nors parašyta daina. Aš labai mėgstu Harrisono „Something“ ir „Here Comes the Sun“ (liet. – Saulė pateka). Vis dėlto pati gražiausia daina yra Paulo McCartney’io ir Johno Lennono „Eleanor Rigby“. Beje, Ray’aus Charles’o šios dainos interpretacija yra tikras stebuklas.

Kažkur teko skaityti, jog esate gero, nekomercinio kino gerbėjas. Kokius filmus galėtumėte rekomenduoti mūsų skaitytojams? 

Neminint mano mėgstamų italų meistrų, rekomenduočiau keletą būtinų pamatyti filmų: Woody Alleno Annie Hall, Manhattan, Celebrity (liet. –Garsenybė); Wayne’o Wango Smoke and Blue in the Face (liet. Dūmas ir Liūdesys veide); brolių Coenų The Big Lebowski (liet. – Didysis Lebowskis); ir Wimo Wenderso Wings of Desire (liet. – Geismo sparnai).

Kalbino Rokas M. Tračevskis

Bernardinai.lt