2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Priklausomybė. „Vien tik nevartoti neužtenka“ (multimedija)

„Baisiausia tai, kad pabandžius narkotikų pirmas įspūdis – nieko čia ypatingo, ant šito tikrai neužkibsiu. Tačiau ilgiau pavartojus, kiekviena dozė palieka vis geresnį įspūdį. Jei pirmas pojūtis būtų toks nuostabus, galbūt atsirastų baimė rizikuoti ir tapti priklausomam“, – sakė Paulius. Jis – vienas iš žmonių, kurie susivokė, ir dabar nebevartoja.

Su narkomanais – tik jau nevartojančiais – pirmą kartą susitikome prieš keturis mėnesius Pilnų namų bendruomenėje – katalikų bendrijoje, kurioje įsteigta ir reabilitacija priklausomiems nuo narkotikų. Keturi mėnesiai – ilgas laikas, per kurį dalis buvusių bendruomenės narių išėjo ar pakeitė reabilitaciją, susirado naują darbą, dalyvauja projektuose.

Kunigas Kęstutis, anksčiau pats vartojęs, Pilnų namų bendruomenėje rūpinosi priklausomaisiais, šiuo metu gyvena Pavilnyje, kur yra maža reabilitacija, taip pat dirba Bernardinų socialinių paslaugų centre. Kristianas – persikėlė iš Pilnų namų bendruomenės į kitą reabilitaciją, vėliau planuoja prisidėti prie kavinės „Mano Guru“ personalo. Paulius jau nuo vasaros vidurio dirba „Mano Guru“, dalyvauja šios kavinės projekte. Igoris gyvena ir dirba Vilniuje.

Norėdami pažiūrėti garso skaidres, spauskite 

Pradėti: „ Nuovargis nuo blaivybės“

Kunigas Kęstutis. Pagrindinis svaiginimosi motyvas, manau, yra nuovargis nuo blaivybės. Dabar, kai žmonės skuba, lekia, pradeda gailėti laiko sau: neskaito, netingi, nevažiuoja pas draugus, pamiršta savo dviračius... Tampi sau toks svarbus, kad, rodos, nuo tavęs priklauso visas pasaulis, negali atsitraukti, nes viskas sugrius. Nebelieka dvasinio gyvenimo, laiko tobulinti save. Tada ir prireikia, kad kažkas „išmuštų fazes“. Narkotikai sukelia tą būseną, kai nieko nejauti, nieko negalvoji. Jų veikiamam pradeda atrodyti, jog tai buvo būtent tai, ko reikia, kad gyventum ir džiaugtumeisi.

Atrodo, kad vis dar bandai, kad dar nėra pavojaus, kad kaip koks Dievas viską kontroliuoji. Per didelis pasitikėjimas savimi, noras išbandyti naikina visus tabu. Tai ypač būdinga suaugusiesiems. Jie pradeda vartoti būtent dėl didelio pasitikėjimo savimi, ieškodami greitų atsipalaidavimo būdų. Jaunuomenė galbūt nežino, su kuo prasideda, dažnai vartoja dėl kompanijos. Kai esi jaunas, be bendravimo įgūdžių, perdėtai nepasitikintis savimi, narkotikai sužavi savo poveikiu: išnyksta visos kliūtys bendrauti.

Mūsų tėvų karta svaiginasi alkoholiu. Kitas amžius – kitos svaiginimosi priemonės. Man pačiam anksčiau atrodė, kad narkotikai taps XXI amžiuje gyvenančio žmogaus atsipalaidavimo būdu.

Kada narkotikų poreikis tampa priklausomybe, vartojantiems pastebėti sunku. Jie nė vienas savęs nelaikė narkomanu, negalvojo, kad juo taps, juk daugeliui žmonių atrodo, jog alkoholikai ar narkomanai – žmonės prie konteinerių. O iš tikrųjų ši liga įsisukusi į visus socialinius sluoksnius. Yra narkomanų, kurie važinėja prabangiais automobiliais, vadovauja bendrovėms.

Kristianas. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo kokie 15 metų. Man pritrūko tėvo pavyzdžio, kurio pradėjau ieškoti tarp vyresnių draugų. Kaip jų rasti, kaip sutarti su trisdešimtmečiais, kai esi mažas vaikas? Galvojau, kad reikia juos nupirkti arba jiems pataikauti. Ėmiau prekiauti narkotikais. Draugai mane gerbė, rodė dėmesį. Buvau bemaž laimingas: visko užteko, pinigų turėjau, draugų irgi, nors iš tikrųjų buvau kvailinamas.

Vėliau pradėjau jausti, kad gyvenu neteisingai. O kaip tą jausmą uždusinti? Galvojau, kad tik vartojant: pilant į save alkoholį, arba „įsišovus“ heroino, parūkius žolės. „Kaifo“ aplink buvo pilna, tai atrodė kaip išeitis. Dvejus metus nelaikiau savęs narkomanu, nors nežinojau, ką reiškia abstinencija: ranką po lova užkiši ir randi, ko reikia. Taip ir gyvenau.

Kai jau iš tikrųjų nerealiai bloga, kai jau „pribridęs“ esi visiškai – kažkur visas šlapias, sušalęs, nevalgęs tris dienas, nemiegojęs tas pačias tris dienas, pagalvoji: „Kaip gerai būtų nevartoti“. Bet ta mintis būna dvi sekundes. Ji dingsta ir galvoji, kaip gauti narkotikų, nes bloga fiziškai.

Suprasti: „ Pasiekiau dugną“

Kun. Kęstutis. Kiekvienas, pradėdamas vartoti narkotikus, nusistato ribą, kurios neleis sau peržengti. Ta riba, pavyzdžiui: „Kai vartosiu kiekvieną dieną, tada jau būsiu narkomanas.“ Tačiau riba slidi, ji nuolat perkeliama. Gali net kojos pradėti pūti, o sau dar neatrodysi narkomanas. Kad suvoktum, dažniausiai reikia prieiti liepto galą. Turi pasiekti dugną, antraip nebus nuo ko atsispirti ir keistis.

Vyresniems žmonėms didelė nelaimė – šeimos ar turto praradimas, o paaugliams, kurie dar nespėjo ko nors turėti, tas dugnas labai toli. Jie gali susimąstyti tik tada, kai prasideda sunkios sveikatos problemos, nors kai kuriems net tada nepavyksta laiku sustoti.

Igoris. Vartojimas man asocijuojasi su praradimais: kažkada mokiausi, studijavau, dirbau, bet visada buvau vienišas ir toje vienatvėje pradėjau „kaifuoti“. Tada viską praradau: nebaigiau mokslų, netekau darbų. Pasiekiau dugną.

Kun. Kęstutis. Vartojantysis savo bėdą suvokia paskutinis. Pirmiausia tai pastebi jo aplinkiniai, nes vartojantis žmogus nuolat jaučia pinigų stygių, izoliuojasi nuo aplinkos, atstumia visus tuos, kuriems rūpi. Vartojantiesiems nieko nebereikia, niekas nebeįdomu ir atrodo kaip laiko švaistymas. Svarbiausia – narkotikai. Prasideda manipuliacijos artimais žmonėmis, vagystės iš namų.

Paulius. Kai vartoji, viskas turi kitokią prasmę. Visos problemos nesvarbios, svarbiausia – mano savijauta, didžiausias rūpestis – nuolat turėti narkotikų.

Visą vartojimo laikotarpį aš buvau įsitikinęs, kad radau save narkotikuose. Įsivaizdavau, jog tai yra laisvė, tačiau klydau. Aš negalėjau savęs kontroliuoti. Nors ir tikėjau, kad kada nors sustosiu. Ne kartą po nesėkmingo pavartojimo, po užpūliavusios rankos ar epilepsijos, bandžiau sustoti, tikinau save, kad kreipsiuos pagalbos, kažką keisiu, bet visa tai bus tik po dar vienos dozės. Tai buvo beprotybė. Kvailai tikėjau, jog viskas išsispręs savaime, tik reikia dar truputį palaukti...

Kun. Kęstutis. Kada įvyks lūžis, kada žmogus pats susivoks, negali žinoti, kiekvienam skirtingai. Vieni susivokia, kad priėjo liepto galą, kiti – ne.

Kristianas. Kad dabar nevartoju, esu dėkingas kalėjimui, antraip būčiau nusižudęs arba kur nors nužudytas, arba tapęs invalidu. Kai mane uždarė, nieko kito neliko, tik „kumarintis“, „laužtis“, o per tai ir išlindau, tai man išgelbėjo gyvybę, nes buvau prie labai negeros ribos.

Sveikti: „Aš molis, lipdykit iš manęs žmogų“

Kun. Kęstutis. Bėda ta, kad ne visi žmonės skiria laiko gijimui. Žmonės, susirgę vėžiu, padarytų, bet ką, kad tik sveiktų. O priklausomiems gaila laiko gydymuisi. Daugeliui baisu viską mesti ir išvažiuoti į reabilitaciją – metams ar ilgesniam laikui. Bet grįžęs iš po reabilitacijos žmogus pastebi, jog visai nevertėjo jaudintis dėl sveikimui skirto laiko, nes visas pasaulis, kuris turėjo be tavęs žlugti, jau susitvarkė.

Kad reikia važiuoti į reabilitaciją, žmonės suvokia tik tada, kai pajunta ligos mastą, tada jie būna motyvuoti ir priima reabilitaciją kaip priemonę sveikti. Tačiau būna ir tokių atvejų, kad priklausomieji atvažiuoja vien dėl artimųjų iškeltų sąlygų arba tiesiog nebeturi kur pasidėti. Tačiau tada žmonės blaivybės nori ne sau, o kitiems: siekia įrodyti, kad jie sveiki. O grįžę iš reabilitacijos vėl pradeda vartoti, nes „jie dar ne narkomanai, jiems nėra tikslo nevartoti“. Gerai, kad kartais ir tokiems priklausomiems reabilitacijos gali padėti, nes šie, būdami kitokioje aplinkoje, gauna motyvacijos sveikti.

Igoris. Pirmąkart atvažiavau, visiškai nežinodamas, kas ta reabilitacija yra. Žinojau tik tai, kad mano gyvenimo būdas man visiškai nepriimtinas. Visas vartojimas buvo kaip kančia.

Paulius. Atvažiavęs į reabilitaciją, aiškiai žinojau, ko man reikia. Neturėjau kitos išeities, tik išblaivėti, susitaikyti su tikru savimi – kompleksuotu, nepasitikinčiu savimi, nesugebančiu pritapti prie visuomenės. Baisiausia buvo tai, kad netikėjau, jog pasikeisiu ir daugiau nevartosiu.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai važiavau i bendruomenę. Tačiau žinojau viena – neturiu ką prarasti. Maniau pažiūrėsiu, kaip man seksis. Blogiau tikrai nebus. Jei neištversiu, grįšiu„kaifuoti“, bet turiu pabandyti pagyventi be to.

Kun. Kęstutis. Beveik visos reabilitacijos remiasi 12 žingsnių programa. Reabilitacija prasideda nuo nekontaktinės fazės, kurios metu reabilitantas su artimaisiais, draugais, pažįstamais bendrauja tik per reabilitacijos įstaigos darbuotojus. Artimieji prašomi priklausomojo nelankyti. Žmogus per šį laiką turi susivokti, kur ir kodėl atvažiavo, įgauti motyvacijos sveikti. Žmoguje viskas verda, kunkuliuoja, jam sunku, „stogas važiuoja“, o jei artimieji parodys nesupratimą, papriekaištaus ar papasakos ką nors skaudaus, priklausomasis gali „pamesti“ motyvaciją. Be to, artimieji gali pasiguosti dėl nelaimių, o priklausomasis pradės galvoti, jog jis čia nieko neveikia, nedirba, skiria laiką tik sau, kad reikia važiuoti gelbėti artimųjų.

Vėliau – ribotų kontaktų fazė, kai jau leidžiama bendrauti. Taip prasideda reabilitanto rengimas sugrįžti į visuomenę.

Specialistai reabilitacijoje rūpinasi reabilitantu, jis analizuoja save, dirba su savimi. Reabilitacijoje susiformuoja nauji įgūdžiai. Bendruomenėse susipažįsti su žmonėmis, gauni draugų, naujų patirčių. Bendrauji atvirai, esi priimamas dėl to, kad esi toks, koks esi. Be to, esi savas, „mūsų“. Tai ypač svarbu, jei dar prieš pradedant vartoti buvo sunku bendrauti, santykiai buvo nenuoširdūs, jei neturėta tikros, atviros sąžiningos draugystės patirties. Išėjus iš reabilitacijos, ta nauja patirtis padeda atkurti santykius su artimais žmonėmis, susipažinti, bendrauti.

Svarbiausia, kad žmogus suvoktų ir sau pripažintų, kad yra priklausomas. Kada tai nutinka, pasakyti sunku. Kiekvienam vis kitaip. Deja, būna žmonių, kurie ir po daugelio metų, kelių reabilitacijų vis tiek to nepripažįsta.

Daugelis priklausomybės nugalėjimą tapatina su valia. Esą vartojantis užsispirs ir daugiau nevartos alkoholio, narkotikų. Jų manymu, pakanka „tik nevartoti“. Tačiau tam „tik“ iš tikrųjų reikia daug laiko ir daug pastangų.

Kristianas. Turi daug dirbti su savimi, neskubėti, lėtai viską mokytis iš naujo. Man nėra kur skubėti, nes visur kur skubėjau – „bridau“. Reikia vadovautis anonimų principu: „skubėk lėtai“.

Kun. Kęstutis. Yra toks apibrėžimas, kad narkomanija – žmogaus bėdų pasekmė, ne priežastis. Dažnai tai pasitvirtina, nes kai prablaivėji, pamatai, jog santykiai su aplinkiniais nebuvo tvarkingi, todėl ir prireikdavo pabėgti į vartojimą. Vartojimas – netvarkingo gyvenimo padarinys.

Paulius. Klaidinga manyti, kad dėl visų bėdų kalta priklausomybė. Juk daugelis nevartojančių žmonių turi problemų, kompleksų – nemoka bendrauti, jaudinasi dėl kitų nuomonių, jaučiasi vieniši, nusivylę. Svarbiausia – mokytis išgyventi tą būseną ir suprasti, kad tai laikina.

Igoris. Priklausomybę įvardiju kaip savo santykį su visuma, su aplinka. Kai santykis„tuščias“, noriu būtinai jį užpildyti ir, kas svarbiausia, kyla didelis noras naikinti save.

Kun. Kęstutis.. Reabilitacijoje turi įvykti lūžis, pasidavimas, ateiti suvokimas, kad pats sau Dievas nebūsi ir sau nepadėsi. Tai ypač sunku vyresniems, daug pasiekusiems žmonėms. Reikia pripažinti, kad nieko nežinai. Turi visiškai pasiduoti, suabejoti savo sprendimais, savo logika ir iš naujo suvokti santykius su savimi, Dievu, artimaisiais. Pasakai: „Aš molis, lipdykit iš manęs žmogų.“ Iš esmės žmogus yra laiko produktas – asmenybė formuojasi nuo pat vaikystės. Nebevartodamas turi keistis ir tarsi kurti save iš naujo.

Kristianas. Vien tik nevartoti neužtenka. Reikia viską kardinaliai keisti, ir tam reikia daug laiko. Pavyzdžiui, esu išmokęs į situacijas reaguoti tam tikrais šablonais, viskas būdavo paremta agresija, prievarta, pykčiu. Kaip mažas vaikas visko turiu mokytis iš naujo.

(Ne)Atkristi: „Grįžau ir neradau vietos“

Kun. Kęstutis. Kai priklausomieji išeina iš reabilitacijos, laukia nelengvas laikotarpis. Esi visko išsiilgęs, nori būti toks kaip visi, nori visko iškart: darbo, šeimos. O gyveni, tarkime, pas mamą, kuri negali tavimi pasitikėti – erzinanti padėtis. Eini ieškoti darbo, o tavęs klausia, kur buvai dingęs kelerius metus. Jei pradėsi dirbti, gauti oficialų atlyginimą, laukia antstoliai. Kyla labai daug socialinių problemų, o jei žmogus yra vienas, dažniausiai to nepakelia ir pradeda vėl vartoti. Tai vadinama atkryčiu.

Paulius. Turėjau atkryčių ir po bendruomenės. Būdamas ten kitaip įsivaizdavau pasaulį. Maniau, kad jis visas bus man po kojomis, net nepagalvojau, jog reikės su kažkuo bendrauti, kažkuo užsiimti, galų gale susidurti su tomis pačiomis problemomis, dėl kurių pradėjau vartoti. Aš nemokėjau arba tiesiog nenorėjau išgyventi neigiamų emocijų. Tikėjau, kad viskas išsispręs savaime – viską už mane padarys Dievas, o man belieka tikėti... Tačiau tikėjimas be darbų miręs – tai supratau po atkryčio.

Atkritau sąmoningai. Pasaulis man nesišypso, jame nieko naujo, grįžau ir neradau vietos, viskas beprasmybė – šitaip aš bandžiau pateisinti savo elgesį, tačiau giliai širdyje žinojau, kad kaltas dėl to tik aš.

Kun. Kęstutis. Dažnai priklausomieji atkrinta ir dėl to, kad grįžę neskiria laiko sau, anonimų grupėms. Tampa „normaliais“ žmonėmis, įsisuka į darbus ir, nors kurį laiką laikosi, ilgainiui vėl pradeda ieškoti greito atsipalaidavimo.

Igoris. Vartojimo metu daug praradau, ir man norėjosi visa tai atgauti, kompensuoti, todėl po reabilitacijos pradėjau ypač stengtis: dukart daugiau nei kiti žmonės. Norėjau greitai viską susigrąžinti: grįžti į mokslus, turėti gerą darbą bei padaryti tai, ko dar nesu padaręs. Ir visa tai buvo orientuota į išorinius, į materialius dalykus. Turėjau tikslą, jog sutikęs kokį seniai matytą pažįstamą, galėčiau pasakyti, kad viskas gerai, jog esu pasiekęs tiek pat, kiek ir mano bendraamžiai.

Svarbiausia, kad visa tai bandžiau ištverti vienas. Su tėvais santykių nepalaikiau, man atrodė, jog jie nori iš manęs kažką atimti, galbūt mano nepriklausomybę. Taip pat jaučiausi kaltas dėl mamos ligos: buvo daug paprasčiau pasakyti „myliu“ telefonu, negu ją matyti. Anonimų draugystės nepriėmiau.

Atkritau gana sąmoningai, nors žinojau vartojimo pasekmes. Pradėjau nuo alkoholio, o po to ėmiau vartoti.

Gyventi: „Svarbiausia – nepasilikti vienam“

Kun. Kęstutis. Išėjus sunkiausia tai, kad tu pasikeitęs, o aplinka – ta pati. Reikia startuoti naujai, nors visur jauties kaip iš kosmoso nukritęs, viskas vargina, visko bijai. Tačiau reikia tiesiog pradėti su tuo tvarkytis.

Paulius. Sunku pritapti prie pasaulio, nes kai „kaifavai“ – vienaip matei jį, kai buvai bendruomenėj – kitaip. Grįžus – jis dar kitoks, nesupranti, kaip elgtis. Ne visur, kur tau nepasiseka, yra tavo kaltė, ne viską gali pakeisti, ne visur laimėsi gerumu, atvirumu, ne visur įžūlumu ir užsispyrimu. Gyveni ir mokaisi iš smulkmenų. 

Praėjo keli mėnesiai, viskas labai gerai, esu patenkintas savimi. Dėkoju Dievui, kad jis man padeda, moko ir neapleidžia manęs. Stengiuosi nesureikšminti problemų, neturėti didelių poreikių ir neskubėti gyventi. Pradedu nuo paprasčiausių dalykų – pratinuosi gyventi savarankiškai, stengiuosi neužsidaryti savyje, daugiau bendrauti ir nesigraužti, jei kas nors nesiseka.

Kun. Kęstutis. Labai svarbus bendravimas anonimų grupėse. Ten lyg ir nieko ir nevyksta: susitinka buvę narkomanai ir sėdi prie arbatos puodelio, kalba, pasipasakoja apie savo bėdas. Bet pamatai, jog nesi vienas, kad įmanoma gyventi blaiviai, po truputį su bėdomis tvarkytis. Svarbiausia – nepasilikti vienam, nes priklausomasis su savimi – bloga kompanija.

Paulius. Grįžimas iš bendruomenės – rimtas tikėjimo išbandymas. Apskritai pirmi dveji blaivybės metai yra patys sunkiausi. Dažnai keičiasi nuotaika, nesugebi susikaupti, sutrinka atmintis, nuolat jautiesi mieguistas, prasideda depresija.

Kristianas. Yra arba labai gerai, arba labai blogai. Nežinau, kaip normaliems žmonėms būna, bet jei aš džiaugiuosi, tai girdi visas kiemas. Jei liūdna, tai visi žino, kad liūdžiu, spėja nukentėti. Reikia mokytis valdyti tas emocijas, bet kaip tai padaryti – nežinau. Išmokau tik pyktį tramdyti.

Jei nesivaldai, pyksti, jaudiniesi, nerviniesi, iškart pradedi galvoti, koks esi nereikalingas, kiek galėjai pasiekti, o nepasiekei. Pradedi savęs gailėtis.

O ir apsidairius, visa tik ir rodo, kad niekam tavęs nereikia. Dabar jaučiuos vienišas, tačiau labai džiaugiuos, jog gerėja santykiai su tėvais. Atrodo, kad tokių gerų santykių kaip dabar niekad ir nebuvo. Gal jų nevertinau, ar tik dabar pastebėjau, jog už mane džiaugiasi. Ir artimiems žmonėms daug nereikia – tik išlik blaivas.

Kristianas: Kai pradeda „gruzinti“, kad „tu nieko vertas“, pradedi tikėti, jog tikrai esi nieko vertas. Tu – narkomanas, esi tik bėda.

Paulius. Jeigu tiksliai žinotum, ko esi vertas, tuomet sugebėtum išlikti savimi. Svarbu nesistengti pasirodyti geresniam nei esi, tačiau ne visada tai pavyksta, kartais net nejauti, kai bendraudamas pasikeiti, tarsi prisitaikai, kalbi tai, ką kitas nori girdėti, arba stengiesi įtikti.

Kristianas. Kartais galvoju, o kam ta blaivybė, kažkoks šūdas. Turi „gruzintis“, nuolat galvoti, pakaktų tik buch arba fuch – ir viskas, viso gero, išskridai ir ramus kaip belgas sėdi. Bet tada vėl negerai. Viską reikia blaiviai išgyventi, ir tas mokslas truks visą gyvenimą. Palinkėčiau sau tik stiprybės.

Esame pasmerkti būti su narkomanais, bet man rinktis: su vartojančiais ar su nevartojančiais. Manęs klausia, ar dar vartosiu. O aš nežinau, kaip atsakyti. Nenorėčiau vėl vartoti, tačiau niekada negali būti tikras, negali žinoti, kas nutiks. Žinau tik dėl šiandienos. Šiandien nevartosiu.

Kristina Urbaitytė, Berta Tilmantaitė

Nuotraukos B. Tilmantaitės

Bernardinai.lt

Šis straipsnis nėra perkeltas į atnaujintą portalą ir yra rodomas iš archyvo. Gali būti, kad tam tikri straipsnio elementai bus rodomi nekorektiškai. Jei negalite perskaityti šio straipsnio prašome pranešti el. paštu admin@bernardinai.lt. Dėkojame.