Teresė Marten gimė 1873 m. sausio 2 d. Alencon‘e, Prancūzijoje. Šeimoje iš 9 vaikų buvo jauniausia. Anksti patyrė praradimo skausmą, nes penkerių metų būdama, neteko motinos.

Anksti patyrė Dievo malonių veikimą - 1883 m. kovo 25 d. susirgo ir gegužės 13 d. stebuklingai pasveiko, išvydusi, kaip jai šypsosi Švč. Mergelė Marija.

Priėmusi Pirmąją komuniją (1884 m.), visą savo gyvenimą paskyrė gailestingajai Dievo meilei, nusidėjėlių atsivertimui ir sielų išganymui.

Nuo vaikystės ji svajojo tik apie karmelitų vienuolyną, pasiekė vyskupą ir popiežių, kad gautų leidimą įstoti jau nuo 15 metų - 1887 m. Teresė kreipėsi į vyskupą, tačiau leidimo negavo, nes buvo per jauna; tuomet su tuo pačiu prašymu nukeliavo pas popiežių Leoną XIII .

1988 m. balandžio 9 d. penkiolikmetė Teresė Marten įstojo i Lizjė karmeličių vienuolyną, pasivadindama Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Terese. 1890 m. buvo įšventinta į vienuoles.

1895 m., paskatinta vienuolyno vyresniosios, pradėjo rašyti „Sielos istoriją“. Šioje knygoje atsispindi jos dvasinis kelias, įsitikinimas, kad tik „visiškas pasiaukojimas Dievo Meilei“ gali atkurti nuodėmės suardytą tvarką, kad tik paskui sielą, susijungusią su Dievu, eina tie, kuriuos ji myli. Ji dažnai sielvartavo, kad neįtinka Dievui, bet Evangelijoje perskaičiusi kaip Jėzus myli mažutėlius, laiminga atsidavė jo valiai. Šiame kelyje nestigo abejonių, dvasios silpnumo akimirkų, tačiau visa ji paaukodavo Dievui.

Teresė kartojo – „Dievo balsą galima išgirsti ir dirbant kasdienius darbus“.

Savo misijos prasmę ir tikslą  Teresė taip apibūdino prieš pat savo mirtį: „Aš jaučiu, kad mano misija tuojau prasidės. Mano misija – padaryti, kad gerasis Dievas būtų taip mylimas, kaip aš Jį mylėjau..., nurodyti sieloms savo mažąjį kelią. Kelią dvasinės kūdikystės, kelią visiško atsidavimo. Aš trokštu nueiti į dangų, kad galėčiau gera daryti ant žemės. Ne a, aš negalėsiu ilsėtis iki pasaulio pabaigos. Bet kai angelas pasakys: „Laiko daugiau nebėra!“, tada aš ilsėsiuos, tada galėsiu džiaugtis, nes išrinktųjų skaičius bus pilnas“.

Ji prižadėjo atsiųsti iš dangaus rožių lietų, turėdama galvoje malones.

Šv. Teresė mirė nuo džiovos 1897 m. spalio 3 d.. Mirdama kartojo maldą: „Mano Dieve, aš Tave myliu“.

Po mirties pagarsėjo gausiais stebuklais. „Mažosios gėlelės“, kaip ji dabar vadinama, kultas išplito labai greitai. Jos knyga „Vienos sielos istorija“ šiandien išversta į daugiau kaip 60 kalbų.

Teresė palaimintąja pripažinta 1923 metais, 1925 metais popiežius Pijus XI ją paskelbė šventąja. 1997 m. Teresė iš Lizjė buvo paskelbta Bažnyčios mokytoja.