Antradienio vakarą Vilniaus mokytojų namuose vyko žymaus Rusijos žmogaus teisių gynėjo, disidento Sergejaus Kovaliovo susitikimas su Lietuvos visuomene. Šis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotas susitikimas buvo skirtas kaip tik lygiai prieš tris dešimtmečius Vilniuje įvykusiam teismo procesui, kurio metu S. Kovaliovas už antisovietinę veiklą buvo nuteistas septynerius metus kalėti griežto režimo lageriuose ir dar trejiems metams tremties Tolimuosiuose Rytuose, Kolymoje.

Renginys simboliškai prasidėjo autentišku įrašu iš prieš tris dešimtmečius vykusio teismo proceso. Žymus disidentas šiame teismo procese pademonstravo didžiulę dvasinę jėgą.  Ne, jis nesakė ugningų kalbų, bet paprasčiausiai nuosekliai ir kantriai aiškino, kodėl atsisako dalyvauti jam primestame teismo farse, atsakinėti į oficialius klausimus, žaisti pagal KGB taisykles.

Teismo procesui KGB neatsitikinai pasirinko tokią datą ir vietą – viena vertus, kaip tik tuo metu akademikui Andrejui Sacharovui turėjo būti įteikta Nobelio premija, kita vertus – Vilnius buvo ta vieta, kur užsienio šalių žurnalistų nė kvapo nebuvo. Tokiu būdu buvo mėginta šį procesą paversti niekiniu, lyg jo išvis nė nebūta. Tačiau tąkart KGB gerokai apsiskaičiavo. Akademikas A. Sacharovas vyko ne atsiimti Nobelio premijos, bet į Vilnių paremti savo bičiulį ir bendražygį S. Kovaliovą. Apie tai paskelbė ir pasaulinė žiniasklaida. Vietoj tylaus susidorojimo įvyko garsiai nuskambėjusi sovietinio Dovydo dvikova su disidentiniu Galiotu.

S. Kovaliovas buvo kaltinamas įvairiais dalykais. Vienas jų  - žmogaus teisių pažeidimų Sovietų Sąjungoje fiksavimas ir perdavimas į Vakarus. Teigiama, jog jo bylą sudarė net 30 didžiulių tomų.

Beje, kaip pabrėžta susitikimo metu, žymaus disidento santykiai su Lietuva ir čia gyvenančiais laisvės kovotojais prasidėjo dar prieš 1975 metus ir tęsėsi iki pat Sovietų imperijos subyrėjimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė padėkojo S. Kovaliovui už jo artumą Lietuvai ir padovanojo originalioje pakuotėje jo paties mažą bylos dalį iš KGB archyvo bei garso plokštelę iš 1975 metų teismo proceso.

„Lietuvoje jaučiuosi lyg namie“, – tokie buvo pirmieji S. Kovaliovo, į Vilnių atvykusio su savo žmona, žodžiai. O paskui jis dar kartą pripažino – mano tauta yra nusikaltusi jūsų tautai. Primename, kad S. Kovaliovas prieš keletą metų oficialiai yra pareiškęs atsiprašymą Lietuvai dėl  visų skriaudų, kurias lietuvių tauta patyrė iš Rusijos.

S. Kovaliovas, kalbėdamas vilniečiams, pabrėžė, kad prieš jį nukreiptas teismo procesas turėjo gerokai platesnę politinę reikšmę.  „Šis procesas, vykęs prieš trisdešimt metų, parodė, kad mes – tiek lietuviai, tiek ir rusai nesutinkame su Tarybų valdžios vykdoma politika. Šią dieną reikia prisiminti ne todėl, kad tuomet mane pasodino 7 metams ir dar 3 metams tremties, bet todėl, jog mes visi tuomet pasakėme „ne“ tai tikrovei, kuri mus supo...Mūsų atvirimas pasauliui – tai mūsų evoliucija. Apie tai kalbėjo ir Andrejus Sacharovas, ir popiežius Jonas Paulius II“.

Buvęs S. Kovaliovo bendražygis ir bendratremtis Petras Plumpa prisiminė šio iškilaus žmogaus teisių gynėjo tremtyje nuolatos pabrėžiamus žodžius: „Žmogaus teisės – tai tiltas tarp žmogaus ir Dievo.“ Jis priminė ir tai, kad net ir tremtyje S. Kovaliovas badaudavo, taip protestuodamas prieš sovietų valdžios vykdomus žmogaus teisų pažeidimus.

Po arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus padėkos žodžio už nuolatinį palaikymą ir bendradarbiavimą, mėginant Vakarus supažindinti su Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje vykdomais žmogaus teisių pažeidimais, S. Kovaliovas atsakė į jam užduotus klausimus. Tiesa, pradžioje jis pabrėžė, kad anuomet nebuvo jokios antisovietinės organizacijos, veikiančios pagal kokius nors įstatus ir modelius. Žmonės dirbo tą darbą, kurį jie matė esant reikalingą, nes kitaip jie tiesiog negalėjo. Kažkam tai reikėjo daryti, ir jie tai darė – ar tai būtų nuolatiniai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ kurjeriai į Maskvą S. Tamkevičius, ar P. Plumpa, ar Nijolė Sadūnaitė.

Šio susitikimo dalyvių klausimai buvo labai įvairūs – pradedant S. Kovaliovo požiūriu į šiandieninės Rusijos politinę situaciją ir baigiant žmogaus teisių saugojimo politika.

Į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tapo antisovietiniu veikėju, S. Kovaliovas su šypsena atsakė:  „Sunku atsakyti į tokį klausimą. Kada ir kokiomis aplinkybėmis? Gal tuomet, kai tik gimiau...“

Bernardinai.lt