2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Jonas Burokas: Lukiškų aikštės su simboliniu paminklu „Laisvė“ sutvarkymas – neatidėliotinas valstybės uždavinys

Vilnius kaip Lietuvos sostinė iki šiol neturi reprezentacinės aikštės su simboliniu paminklu žuvusiems kovose už Tėvynes laisvę. Lukiškių aikštė yra tinkamiausia vieta tokio atminimo įamžinimui istoriniu, nūdienos ir ateities požiūriais. Carinė valdžia joje 1863 – 1864 m. įvykdė viešus mirties nuosprendžius 21 sukilėliui, iš jų 12 sukilėlių pakorė, 9 sušaudė. Vieša egzekucija įvykdyta sukilimo vadams Z.Sierakauskui ir K.Kalinauskui, kunigams St.Išorai ir R.Zamackiui, broliams A. ir J.Revkovskiams bei daugeliui kitų. Visų nužudytųjų, išskyrus bajorą Ig. Zdanavičių, laidojimo vieta nežinoma. Taigi ši vieta aplaistyta patriotų krauju.

XIX a. antroje pusėje aikštė suformuota ir pavadinta maršalo J.Pilsudskio vardu. 1949-1952 m. pagal V.Mikučianio projektą ji buvo rekonstruota, o 1953 m. pastatytas paminklas Leninui, kuris išstovėjo iki 1991 m. kol atsidūrė Grūto parku pavadintame istorijos šiukšlyne. Tačiau „atsisveikinimas“ su Leninu vyko vangiai; nuo pjedestalo nenorėjo trauktis jo batai, nenori trauktis ir likęs buvusios partinės nomenklatūros sąmonėje Lenino pėdsakas, todėl iki šiol neištesėtas aikštės kamputyje granite iškaltas pažadas čia pastatyti paminklą laisvės kovotojui.

Šalies sostinę ir jos Lukiškių aikštę trypė carinės Rusijos, pilsudskinės Lenkijos, fašistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos batai. Dėl to, beveik du šimtmečius neturėjęs savarankiškos valstybės atokvėpio, ypač nukentėjo sostinė ir visas Vilniaus kraštas. Todėl neatsitiktinai buvusiems idėjiniams komunistams, pasiekusiems aukštus valstybės postus, buvo ir tebėra nemielas kovojusiųjų prieš sovietinę okupaciją atminimo įamžinimas, jiems priimtinesnė Grūto parko reklama ir „pasyviosios rezistencijos“ propaganda – kad ir jie, vykdydami visas sovietinės valdžios užmačias, kovojo už laisvę. Ar ne gėda mūsų valstybei, jos institucijų vadovams ir net prezidentams, kad Lietuvos sostinėje, praėjus 17 metų po atgimimo, neįamžintas valstybiniu lygmeniu žuvęs laisvės kovotojas, nerusena Amžinoji ugnis, nepagerbtas Nežinomo Kario – Partizano kapas.

Lukiškių aikštės pakraštyje, kurioje buvo nužudyti 1863 metų sukilimo vadai, stovi Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) ir Vilnias mero iniciatyva pastatytas ąžuolinis kryžius, kuriame iškalti žodžiai “Žuvusiems dėl Tėvynes, dėl jos kovojusiems ir dvasiškai atgimstantiems” tikint, kad įtakingi buvusios sovietinės nomenklatūros valdininkai pasilikę valdžioje, istorikai, architektai, skulptoriai atsikvošės ir imsis Laisvės kovas, žuvusiųjų dėl jos atminimą įamžinti.

Jau visos buvusios sovietinės, net Vidurinės Azijos respublikos pastatė didingus paminklus žuvusiųjų įamžinimui. Vengrai pastatė paminklą sukilimo 50-čiui prisiminti, latviai, turėdami didingą laisvės ir brolybės simbolį Rygoje, Lestenės kapinėse pastatė paminklą – pietą, kuriame įrašė savo 12 000 žuvusių už Tėvynę kovotojų vardus. O Lietuvoje dar tik skelbiamas konkursas ir paminklas, prognozuojama, kad stovės Lukiškių aikštėje tik 2009 metais. O juk žūtbutinėje kovoje už Tėvynę netekome trečdalio tautos, virš 30 tūkstančių partizanų. Tarp valstybių, už nepriklausomybę kovojusių ir patyrusių tokias netektis, Lietuvai analogu galėtų būti nebent Čečėnija.

Atsigręžkime į praeitį, į du Lukiškių aikštės formavimo bei paminklo projektavimo etapus. Pirmojo etapo uždavinys buvo apibrėžti Lukiškių aikštės paskirtį ir jos funkcijas: reprezentacinę, memorialinę, rekreacinę. Antrame etape buvo numatyta suteikti aikštei naują urbanistinę kokybę, įprasminti mūsų šalies ir miesto istoriją, rekonstruojant ją atsižvelgus į šių dienų aktualijas. 1997 m. buvo numatytas aikštės sutvarkymas, konkursinio paminklo statyba. Tačiau reikalai nepajudėjo, joks, rezultatas nepasiektas.

Dėl akivaizdaus Lukiškių aikštės reikalų vilkinimo, LR Seimas 1999-02-11 priėmė nutarimą Nr. VIII-2070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuris numatė Lukiškių aikštės sutvarkymą, sukurti šiuolaikinį memorialinį akcentą – skulptūrinę kompoziciją (simbolis „Laisvė“), buvusiuose KGB rūmuose (Gedimino pr.40) įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų bei informacinį centrą, sutvarkyti Aukų gatvę bei Pamėnkalnio gatvės šlaitą.

Tačiau ir po šio nutarimo Lukiškių aikštės reikalai vėl įstrigo. Todėl 2003 metais LLKS, pasikvietusi į pagalbą kitas patriotines organizacijas, partizanų vadus, monsinjorą A.Svarinską, kreipėsi į Vilniaus miesto merą A. Zuoką. Buvome maloniai priimti su geriausiais ir kilniausiais pažadais, jog bus imtasi skubių priemonių, kad šis svarbus darbas sostinėje būtų pradėtas. Vilniaus meras 2003 m. spalio 8 d. pasirašė potvarkį „Dėl istorinės raidos įprasminimo Vilniaus mieste priemonių plano parengimo ir jo įgyvendinimo priežiūros komisijos sudarymo“. Pradžia teikė vilčių. Komisijoje vyko gyvos diskusijos, paruoštos aikštės sutvarkymo schemos, konkurso sąlygos, informacinio centro steigimo programa, projektai. Tačiau vėl praėjo kaip viena diena 3 metai... Žadėtąją iniciatyvą žlugdė įvairūs biurokratiniai barjerai, derinimai su Kultūros ministerija ir kitomis žinybomis, kurie tęsėsi mėnesių mėnesiais.

Šiuo metu visi klausimai tarsi ir suderinti. 2006-11-15 d. įvyko Vilniaus m. tarybos posėdis, nuspręsta skubos tvarka skelbti Lukiškių aikštės su simboliu „Laisvė“ projektų konkursą, kuriame galėtų dalyvauti ne tik mūsų, bet ir užsienio šalių architektai, skulptoriai, dailininkai. Artimiausiu metu LLKS kartu su Vilniaus m. savivaldybe numato organizuoti priemones konkurso turinio bei sąlygų paviešinimui, kad apie jį sužinotų visuomenė, galėtų dalyvauti jame savo siūlymais, patarimais, pastabomis.

 Iki Lietuvos vardo paminėjimo analuose tūkstantmečio liko nedaug. Lietuvos valstybės sostinei būtina didinga reprezentacinė, memorialinė, su „Laisvės“ simboliu aikštė, kurioje būtų Amžinosios ugnies ir Nežinomo Kario – Partizano kapo akcentai, rekreacinė erdvė. Laukia ir kitas aikštės tvarkymo etapas – buvusių KGB rūmų pertvarkymas, teismų iš tų rūmų iškėlimas, rūmuose rezistencijos ir kovos už laisvę muziejaus bei informacinio centro įsteigimas, Akų gatvės bei šlaito prie Pamėnkalnio gatvės, kuriame būtų įamžinti už laisvę žuvusiųjų vardai, sutvarkymas.

Autorius yra Istorinės raidos įprasminimo Vilniaus m . komisijos narys

Šis straipsnis nėra perkeltas į atnaujintą portalą ir yra rodomas iš archyvo. Gali būti, kad tam tikri straipsnio elementai bus rodomi nekorektiškai. Jei negalite perskaityti šio straipsnio prašome pranešti el. paštu admin@bernardinai.lt. Dėkojame.