Šiomis dienomis minėdami kun. Česlovo Kavaliausko mirties 10-metį, pateikiame jo straipsnį "Teologijos atgimimui". Nors straipsnis pasirodė prieš šešiolika metų, manome, kad jis sudomins mūsų skaitytojus ir šiandien.

Mokslinis atsinaujinimas vyksta ir kitose srityse. Pvz., antropologijoje bendruomeninių struktūrų pažinimas padėjo suvokti sielos paslaptį. Struktūralizmas, pasinaudodamas matematika, padarė atradimų etnologijoje ir net lingvistikoje, dešifruodamas senovės rašmenis. 0 svarbiausia - vyksta tiksliųjų mokslų suartėjimas su humanitariniais. Tariamieji mokslai virsta tikraisiais mokslais! Pasaulio matematikai stengiasi pagelbėti humanitarams užvaldyti dvasinę stichiją netiesinės matematikos dėka (pvz., akademikai Samarskis ir Kurdiumovas iš Keldyšo institute kalba apie tokią misiją knygoje "Hipotezės ir prognozės" (rusų kalba), Maskva 1989).

Reikia pabrėžti netiesinės fizikos ir matematikos pasiekimus. Jie fantastiniai. Šiandien jie padeda užkariauti tokias tikrovės sritis, kurios žmogui atrode nepasiekiamos.

Trumpai paaiškinsime, kodėl taip yra. Netiesinėse sistemose veiksmingumą praranda superpozicijos principas. (Superpozicija išreiškia sudėtingų procesų rezultatyvumą, kuris lygus efektų sumai). Pavyzdžiui, tegul dvi priežastys A ir B vienu metu veikia sudetingą sistemą. Tegu priežastis A bus lygi 2, o priežastis B lygi 3. Pasirodo, kad netiesinis rezultatas bus ne 5 ir ne 6, o gali būti ir 15, ir 20, ir 0. Gali atsitikti, kad sistema į poveikius proporcingai reaguos tik iki tam tikros ribos. Vėliau ji gali padaryti nelauktą šuolį, duodama neprognozuojamą rezultatą. Antai, keičiant galingo šviesos srauto intensyvumą (pvz., lazerių technikoje), netikėtai ateina momentas, kai skaidriausias stiklas nustoja būti skaidrus ir nebepraleidžia šviesos. Tuo tarpu kita - neskaidri plokštė tokiomis sąlygomis ima praleisti šviesą. Tai ir būtų netiesiškumo pavyzdys. Kaip tik šioje srityje iškyla matematikos galybė: ji šiandien gali išaiškinti tokius sudėtingus reiškinius. Ypatingai tai regima labai sudėtingose sistemose (pvz., meteorologijoje, okeanologijoje ar geofizikoje). Nepaisant nesuskaitomų procesų, matematika išmoko atrasti kintamų dydžių jūroje ribotą skaičių kintamųjų - parametrų ir taip sumažinti lygčių skaičių. Tai buvo suvokimas, kad chaosas gali pereiti į tvarką. Neprognozuojamas žaismas tapo pavaldus sistemos hierarchijai. Vienu žodžiu, ten, kur baigiasi filosofinės spekuliacijos, matematikai atsiveria tiksliųjų sprendimų laukas. Štai kodėl šiuolaikinė evoliucijos teorija apima visą visatą nuo "didžiojo sprogimo" iki žmogaus išsivystymo.

Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai. Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!)

Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose. Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save"). Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9). Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas. Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.

Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

"Šiaurės Atėnai". 1991 10 30, Nr. 41