2007 m. gegužės 18-liepos 1 d. Lietuvos gyventojų laukia ypatingas religinis ir kultūrinis įvykis: 45 dienoms į mūsų šalį bus atvežtos šventosios, vienos iš trijų moterų – Katalikų Bažnyčios daktarių – šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos. Nors krikščionių Bažnyčioje nuo pat ankstyvųjų laikų gyvavo paprotys susiburti draugėn maldai prie tikėjimo liudytojų, kankinių kapų, mūsų krašte šventųjų relikvijų pagerbimas nėra įprastas reiškinys net religine praktika rimtai užsiimantiems tikintiesiems. Taigi nenuostabu, kad ir šis įvykis susilaukia prieštaringų vertinimų ne tik sekuliarioje aplinkoje, bet ir tarp tikinčiųjų. Šio šventosios „vizito” rengėjai ir iniciatoriai turės nudirbti nemenką darbą, tinkamai nušviesdami tokio pamaldumo esmę ir prideramas jo formas, kad nebūtų apkaltinti „stabų garbinimu”, “viduramžišku religingumu” ir kitokiomis nebūtomis ydomis.     

Apie šventąją

Bažnyčios istorija mini tris „didžiąsias Tereses” – mūsų amžininkę Motiną Teresę iš Kalkutos, Bažnyčios daktarę ir mistikę Teresę Avilietę ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę (kitaip dar vadinamą Terese iš Lisieux ar „mažąja Teresėle“ - dėl jos šventumo kelio paprastumo ir ypatingo kuklumo). Tikrasis Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, vienuolės karmelitės vardas - Teresa Marten. Ji gimė 1873 m. Alansono mieste Prancūzijoje religingoje laikrodininko Lui Marteno šeimoje. Kai Teresei buvo ketveri, jos mama mirė nuo vėžio. Šeima persikėlė gyventi į Lizjė. Devynerių ji rimtai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Netikėtai pasveikusi mergaitė nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Dievui.

Sulaukusi vos 15-os, ji pirmą kartą pabandė įstoti į vienuolyną, bet vyskupas jai atsakė, motyvuodamas tuo, kad esanti per jauna. Nepadėjo ir kelionė į Romą pas popiežių Leoną XIII, bet vyskupas, įsitikinęs, kad Teresės noras nėra laikinas, pakeitė savo sprendimą, ir jos svajonė išsipildė – ji tapo karmelite.

Po septynerių metų gyvenimo vienuolyne ji susirgo tuberkulioze. 1897 m. Teresė mirė, sulaukusi vos 24-erių. Paskutinius savo gyvenimo metus ji paskyrė autobiografinei knygai, kuri dabar visame pasaulyje plačiai žinoma „Vienos sielos istorijos“ vardu (išversta ir į liet. k.).

Šventoji Teresė iš Lizjė beatifikuota 1923 m., kanonizuota 1925 m. Atsižvelgiant į vis gausėjantį piligrimų, lankančių jos palaikus, skaičių, Lizjė mieste buvo pastatyta Šv. Teresės bazilika.

1997 m. popiežius Jonas Paulius II Mažajai Teresėlei suteikė Bažnyčios mokytojos titulą.

Lietuvoje yra kelios Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios – Akmenynės, Gulbinėnų, Paveisininkų, Raudondvario ir Sangrūdos.

Šventosios Teresės dvasingumas jos pačios yra pavadintas „mažuoju keleliu“. Jo esmė – jog šventumas gali būti pasiekiamas nebūtinai per didingus dvasinius žygdarbius, pasiaukojimus ar ypatingas mistines patirtis, bet ir per labai paprastus kasdienius darbus, dvasinę ir moralinę pažangą. Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių. Vienintelis būdas įrodyti savo meilę – mėtyti gėles, ir tos gėlės bus kiekvienas mano žvilgsnis, žodis ir visi mano išoriniai nepastebimi poelgiai, kuriuos aš darysiu dėl meilės“.

Apie relikvijų piligrimystę

Jauna, kukli, niekada už vienuolyno sienų neišėjusi karmelitė visada svajojo tapti misioniere ir būti ja „ne kelerius metus [...], o ligi amžių pabaigos...“. Jos svajonė išsipildė gana netikėtu būdu: rengiantis minėti šventosios – viso pasaulio misijų globėjos – mirties šimtmetį 1994 m. Prancūzijoje prasidėjo jos relikvijų „piligrimystė“, labai greitai išplitusi po visą pasaulį ir virtusi „malonės piligrimyste“: Teresės užtarimu vykstančiais  stebuklingais pagijimais, atsivertimais ir kitokiais nepaprastais įvykiais. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos nukeliavo tūkstančius kilometrų: nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ir Airijos. Dabar šv. Teresėlė keliauja laivais, lėktuvais, autobusais, vežimais, traukiniais. Visur, kur tik lankosi jos relikvijos, suplaukia tūkstantinės minios - nuo vaikų iki senolių, visuomenės atstumtųjų ir pasaulio didžiųjų. Teresėlę „lanko“ ne tik ją gerai pažįstantys katalikai, bet ir budistai, musulmonai, induistai.

Apie relikvijų kelionę Lietuvoje

Per 45 savo viešnagės Lietuvoje dienas Šventosios relikvijos aplankys visas vyskupijas, keliaus po miestų katedras, vienuolynus, dvasingumo centrus, kalėjimus, ligonines, primindamos visiems jos skelbtą kvietimą: „Mylėti Viešpatį ir stengtis, kad Jis būtų mylimas.“

Šventosios Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės relikvijų lankymosi Lietuvoje koordinacinėje organizatorių grupėje – Lietuvos karmeličių, įvairių vyrų ir moterų vienuolijų atstovai: Ses. Rozana Graulich (Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenė), ses. Jėzaus Širdies Teresė OCD (Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas), t. Jonas Savickas FJ (Vilniaus šv. Jono teologo vienuolynas), br. Pranciškus (Baltriškių Tiberiados bendruomenės vienuolynas), kun. Algirdas Jurevičius (Kaišiadorių vyskupo generalvikaras), kunigai ir pasauliečiai, vyskupijų atstovai ar šv. Teresėlės „bičiuliai“.

Apie relikvijų pagerbimo prasmę

Pasak organizacinio komiteto koordinacinės grupės vadovo, Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyno prioro tėvo Jono Tomo Savicko, šventosios relikvijų pagerbimas neturi nieko bendro su tamsuoliška religine praktika ar stabų garbinimu: „Be abejo, jeigu neturime gyvo tikėjimo Kristaus prisikėlimu, jei netikime mirusiųjų kūnų prisikėlimu bei jų pašlovinimu danguje, šventųjų kūnų pagerbimas čia, žemėje, ir maldos ryšys su jais gali atrodyti tik kaip atgyvenusi viduramžių stabmeldystės forma. Nepaisant visko, ką žinome apie viduramžiais gyvenusius žmones, galime teigti, jog tikėjimo sąmoningumas ir nuoširdus troškimas juos skatino eiti pagerbti šventųjų relikvijas, tai buvo tikro ir gyvo tikėjimo įkūnijimas. Tai - tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu ir šventųjų bendravimu.

Ir šiandien kiekvienų šv. Mišių metu mes tai išpažįstame, prieš eidami Šventosios komunijos. Jei netikime šiomis tiesomis, neturime teisės jos priimti. Manau, kad anuomet tikintieji gerai suvokė tikrąsias žmogaus vertybes. Didžiausias turtas, kurį žmogus gali įsigyti šioje žemėje ir šiame gyvenime yra šventumas. O šventųjų  pagerbimas pirmiausia yra maldos ryšys su dangumi ir draugystė su šventaisiais.

To norime palinkėti ir šiandienos žmogui, kuris kartais yra daugiau linkęs tikėti prietarais, nei Kristumi bei jo Bažnyčia“ – sakė prioras.

Šv. Teresėlės relikvijų sutikimo Lietuvoje

organizacinės grupės informacija  

Plačiau apie šventąją, jos dvasingumą, relikvijų pagerbimo prasmę, jų atvežimą į Lietuvą ir apsilankymo maršrutus  teiraukitės:

Liutauras Serapinas, Viešųjų ryšių koordinatorius – mob. tel. 8 68 479 885, el. pastas: liutauras.serapinas@gmail.com,  info@svteresele.lt

Interneto svetainė: www.svteresele.lt