Kaip jau rašėme, Čikagoje neseniai lankėsi dvi garsios asmenybės, turėjusios didelės įtakos Lietuvos išsilaisvinimui – prelatas Alfonsas Svarinskas ir vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Visame pasaulyje žinomi mūsų tautos disidentai, daugybę metų kovoję už Lietuvos bei tikėjimo laisvę, kalėję lageriuose, kankinti bei persekioti sovietų represinių struktūrų, šįsyk Lietuvos Vyskupų Konferencijos siuntimu dalyvavo Memorialo komunizmo aukoms atminti atidengimo iškilmėse Vašingtone, o vėliau keletui dienų atvyko ir į Amerikos lietuvių sostine vadinamą Vėjų miestą. Kadangi

“Amerikos lietuvyje” jau esame pateikę platesnę pažintį su prieš keletą metų JAV viešėjusiu monsinjoru A. Svarinsku, šįsyk mūsų dėmesys nukrypo į seselę N. Sadūnaitę.

Ši su prancūzų kovotoja Žana d’Ark (Joan of Arc) lyginama lietuvė stebėtinai garsi užsienyje – dar gerokai prieš Atgimimą, kurio pirmųjų mitingų rengime ji aktyviai dalyvavo, į daugelį užsienio kalbų išverstų jos knygų dėka N. Sadūnaitės vardas pasaulyje tapo Lietuvos laisvės sinonimu, o 1987 m. jos gyvenimo motyvais Paryžiuje netgi buvo pastatytas spektaklis. Todėl nekeista, kad apie ją užklausus interneto paieškos sistemose galima rasti šimtus nuorodų, kurių tik labai maža dalis – lietuviškai; kitos - anglų, vokiečių, lenkų, suomių, danų ir kitomis kalbomis. Kaip vėliau išgirstame iš pokalbio su sesele Nijole, jai pačiai buvo nuostabu sužinoti, kad jos knygas apie KGB persekiojimus ir Sibiro lagerį buvo skaitę daugybė kelionių po užsienį metu sutiktų žmonių, tarp jų – ir kitų šalių diplomatai, ir net popiežius Jonas Paulius II, Ispanijoje pats paprašęs susitikimo su “Sadūnaitis” (tuomet ją taip pavadino). Beje, tąsyk popiežiui paklausus apie Sibirą, N. Sadūnaitė su jai būdingu optimizmu ir humoro jausmu atsakė: “O, ten – romantika!”…

Todėl nekeista, kad ir mums pasiteiravus, kaip ji laikosi, sesuo Nijolė žvaliai sako: “Dešimt su pliusu!”. Turbūt kitokio atsakymo iš kitąmet 70-metį minėsiančios, tačiau vis dar milžinišką energijos užtaisą tebeturinčios moters, nuo kurios veido, rodos, niekad nedingsta plati šypsena, ir neįmanoma išgirsti. Dvi pokalbio valandos prabėga nepastebimai...

- Esate vienuolė, tačiau iš Jūsų rūbų to nesimato...

- Šių metų rugsėjo 1-ąją sueis jau 51-eri metai, kai esu vienuolė. Priklausau Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolijai, kurios seserys nenešioja jokių abitų. Ši kongregacija buvo įkurta 1878 m. Lenkijoje, iš jos steigėjo vienuolio kapucino Honorato mokėsi arkivyskupas Pal. Jurgis Matulaitis, vėliau įsteigęs dvi moterų vienuolijas. Lietuvoje mūsų vienuolijos centras yra Panevėžyje.

- Kaip Jums patiko Vašingtone atidengtas Memorialas komunizmo aukoms atminti?

- Paminklas labai kuklus – tik apie trijų metrų dydžio, bet labai gražus. Didelio ir nereikia. Žinoma, labai reikėtų viso muziejaus. Tačiau graži pradžia su oficialiu paminklu jau yra.

- JAV lankotės jau ne pirmą kartą – čia buvote savo garsiosios pustrečių metų trukusios kelionės po Vakarų šalis metu.

- Taip, Amerikoje buvau prieš daugiau kaip dešimt metų. O su ta ilga kelione išėjo taip, kad 1989 m. buvau vienam mėnesiui pakviesta į vienuolyną Prancūzijoje, tačiau kadangi gavau vizą 5 metams, išvažiavau ilgesniam laikui. Keliavau po Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją, Italiją, JAV, Kanadą, Austriją, Portugaliją... Mane globojo Ričardas Bačkis su žmona Živile ir kiti lietuviai, kurie mane vežiojo, vertėjaudavo susitikimuose su visuomene. O jų būdavo labai daug - net po tris per dieną, nuo 6 val. ryto iki 9 val. vakaro. Nakvodavome vienuolynuose – iš viso per tą kelionę aplankiau per šimtą vienuolynų.

Tuomet ir JAV važinėjau visą pusmetį. Buvau pakviesta Šv. Pranciškaus Asyžiečio universiteto Steubenville (OH) rektoriaus, jo globoje keliavau po JAV su paskaitomis. Čia buvau apdovanota Šv. Pranciškaus medaliu už artimo meilę, kurį yra gavusi ir Motina Teresė. Beje, įdomus sutapimas, jog tuomet buvo lygiai 20 metų sukaktis nuo “Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos” leidybos pradžios (1972 m.).

- Kas Jus tos kelionės metu stebino vakariečių visuomenėse?

- Tada visi labai tikėjo Gorbiu (tuometiniu Sovietų Sąjungos vadovu Michail Gorbachev – V.R.), ne visi suprasdavo, kad jis – antras Stalinas. Aiškindavau žmonėms, kad reikia žiūrėti ne į tai, ką Gorbis kalba, o ką daro. Demokratija, perestroika – tai buvo dėl užsienio, o mums – su juodom lazdom per galvas, aiškindavau tų susitikimų metu.

Ypač Italijoje buvo labai daug prorusiškų žmonių, labai daug užverbuotų komunistų. Bet tai buvo vyresnio amžiaus žmonės, o italų jaunimas – labai šviesus, supratingas.

- Minėjote, kad būtent Romoje vienintelį kartą per visą 2,5 metų kelionę Jus sekė KGB?

- 1990 m. Romoje man leido kalbėti per televiziją. Po to, ką papasakojau, jie buvo išsigandę ir klausė manęs: ar Jūs grįšit į Lietuvą? Nes žinojo, kad už viešą komunistų valdžios kritiką gresia 6 metai kalėjimo. Bet aš nebijojau ir sakiau, kad jau esu atsėdėjusi 6 metus avansu, tuomet jau buvau reabilituota (1975 m. N. Sadūnaitė už “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidybą ir platinimą buvo nuteista 6 m. laisvės atėmimo, o 1989 m. drauge su vyskupu S. Tamkevičiumi buvo reabilituota dėl didžiulio rezonanso pasaulyje ir JAV prezidento Reagano reikalavimo – tai buvo sąlyga būsimam susitikimui su M. Gorbačiovu – V.R.).

Taigi būtent po tos TV laidos, važiuodama viešuoju transportu ir pajutau, kad mane seka du vyrai – per 20 metų kovos turėjau įgūdį tai atpažinti. Tuomet teko net bėgti. Seselėms, su kuriomis gyvenau Romoje, nieko nepasakojau – nenorėjau gąsdinti. Bet vėliau tik atsitiktinumo dėka nebuvau pagrobta ir išvežta – ten ne kartą lankėsi vyrai juodais kostiumais...

Apskirtai galiu pasakyti, kad visos tos kelionės metu mane saugojo ir man padėjo Dievulis. Juk angliškai temoku tik tris frazes - “God bless you”, “Thank you” ir “I love you”, o keliaudama neprapuoliau. Dievo Apvaizda labai gera!

- Dievo globą jautėte ir tuomet, kai pogrindyje prisidėjote prie “Katalikų kronikos” leidimo, slapta ją veždavote į Maskvą?

- Dievas mane visą laiką saugojo. Jau grįžusi iš kalėjimo kas du mėnesius slapčia iš Vilniaus į Maskvą vežiodavau “Kroniką”, iš kur jos negatyvai su saldainiais ar dantų pasta patekdavo į ambasadą, o iš ten – į Ameriką, pas Brooklyne gyvenantį vyskupą Pugevičių, kuris siųsdavo į Vatikaną, “Amerikos balsą”, “Laisvosios Europos radiją”.... Tuomet mano nuotraukos kaip “ypatingos recidyvistės” buvo išplatintos visose stotyse, už mano suradimą tais laikais net automobilis buvo pažadėtas... Ir tai tęsėsi 5 metus! Aišku, maskuodavausi – akiniai, perukas, bet vis tiek manau, kad saugojo tik Dievas.

O tardant KGB irgi Dievas saugojo – nieko nepasakiau, nes nei pavardžių, nei adresų paprasčiausiai... nežinojau. Tardoma numečiau 20 kg, plaukai slinko kuokštais – mane švitino, už kameros sienos stovėjo rentgeno aparatas. Sveikatą tikrinančioms moterims buvau tiesiog “ką tik iš Černobylio atvežta Ivanova” – girdėjau, kaip jos kalbėjo, kad vargšė Ivanova, radiacijos gavusi 10 kartų daugiau nei įprasta norma... Tačiau vėl – tas man net padėjo! Po 19 tardymo parų surengtoje akistatoje net brolis manęs nepažino.

- O kaip Jūs gyvenate dabar – nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje?

- Politinė padėtis Lietuvoje dabar labai liūdna. Spręskite patys: sovietiniais metais buvau teista vieną kartą, o nepriklausomoje Lietuvoje man iškeltos jau net trys bylos. Viena – dėl neva padarytos materialinės žalos pornografinės spaudos leidėjams (tuomet, policijai nesureagavus į mano skundą, numečiau nuo stalo ir suplėšiau nelegaliai šalia mokyklos pardavinėjamus laikraščius “Onutė” ir “Jonukas”). Antroji byla – už buvusio saugumiečio garbės ir orumo pažeidimą, kuomet žiniasklaidoje paviešinau mane tardžiusio KGB majoro grasinimą. O trečias teismas dar laukia – už tai, kad Vokietijos lietuvį Algį Klimaitį vadinau KGB agentu. Jis šiuo metu yra Liustracijos komisijos sąrašuose, todėl byla sustabdyta. O į teismą už jo “šmeižtą” paduoti net 14 žmonių.

Dabar teismai baisesni už sovietmečio – anksčiau bent jau rimties buvo daugiau, o dabar jie tyčiojasi iš mūsų atvirai... Per 53 okupacijos metus daugiau kaip 50 proc. žmonių Lietuvoje yra su išplautom smegenim arba susiję su to šėtono – KGB – mafija, kuri nėra išnykusi. O tie, kurie nesusiję – labai nusivylę, vargsta, nes toji mafija išgrobstė visus pinigus....

Ir televizija baisesnė nei sovietmečiu - rodomas baisiausias smurtas, purvas, mes savo televizorių net išmetėm į šiukšlyną. O kokios žudynės vyksta kaime – per 2 dienas 5 žmonės nužudomi, svieto pabaiga! Mes žūstam, žūstam moraliai! Vyksta sąmoningas dvasinis genocidas.

- Tai kas Jums suteikia vilties bei stiprybės, kai matote, kad aplinkui vyksta tokie baisūs dalykai?

- Šv. Pijus yra pasakęs, kad lietuviai kaip jokia kita tauta turi daug šventųjų, kankinių; todėl Lietuva ir išliko. Aš visgi tikiu, kad Dievas – su mumis, kad Jis mūsų tautos neapleis.

***

Po atsisveikinimo, kokį gali išgirsti tik iš N. Sadūnaitės (“Angelėli, myliu, bučiuoju!”), apninka mintys apie tai, kodėl ši neįkainojamą indėlį į Lietuvos laisvę įnešusi moteris bei kiti patriotai gimtinėje yra žinomi ir gerbiami mažiau negu išeivijoje. Ko vertas vien Amerikoje gimusios ir užaugusios tautietės prisipažinimas apie tai, jog seselė Sadūnaitė turėjo neapsakomą įtaką jos gyvenime: “Jeigu ne ji, o taip pat prelatas Svarinskas, arkivyskupas Tamkevičius - nei aš, nei mano vaikai šiandien nekalbėtume lietuviškai. Amerikiečių visuomenė mums buvo labai draugiška ir patraukli – ji būtų nesunkiai “įtraukusi”; tačiau žinojimas, kad tie žmonės lageriuose kenčia už Lietuvą, suteikė mums jėgų ir noro mokytis lietuvių kalbą, išlaikyti lietuvybę. Ir pažiūrėkite, kaip šiandien atrodo tie žmonės! Tiek visko iškentėję, jie yra nepaprastai giedri, spinduliuoja meile ir šviesa, kas labai stebina amerikiečius. Tai akys, kurios nieko nebijo – mirtį jie jau seniai nugalėjo”.

Kalbino Vaiva Ragauskaitė

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Amerikos lietuvis“