Šiuo metu daug kalbama apie lietuvių bendruomenes užsienyje. Iš tiesų kiekvienos šalies, net regiono arba didesnio miesto lietuvių bendruomenės turi išskirtinių bruožų. Šveicarijos lietuvių bendruomenė negausi (vos šimtas penkiasdešimt aktyvių narių) ir itin inteligentiška. Kadangi leidimą gyventi ir dirbti Šveicarijoje suteikia tik darbdavys arba santuoka, čia gyvenantys lietuviai yra arba aukštos klasės profesionalai (dažniausiai jaunesni nei keturiasdešimties) –­ gydytojai, paramedikai, bankininkai, mokslininkai, menininkai, komunikacijų ar gyvulių auginimo žinovai ir studentai arba buvusios nuotakos, kurios Lietuvoje buvo arba Šveicarijoje yra mokytojos, žurnalistės, gydytojos, vertėjos ar bankininkės.

Tai kūrybingų asmenybių ir ryžtingų individų bendruomenė, iš kitų išsiskirianti ypatingu kultūriniu aktyvumu. Jau beveik septynerius metus čia veikia tikras lietuvių literatūros klubas, kurio narės kas porą mėnesių aptaria vieno kurio šiuolaikinio lietuvių autoriaus kūrybą, prieš tai perskaičiusios po keletą jo ar jos knygų. Į klubą kasmet kviečiamas ir vienas rašytojas (-a). Bendruomenės pastangomis Šveicarijoje surengta J. Ivanauskaitės paroda ir kūrybos vakaras, kuriame dalyvavo ir jos knygų vertėjas Markus Roduneris (autorė tuomet jau sunkiai sirgo ir atvykti negalėjo). Proginiuose susibūrimuose būtinai rodomas koks nors iš Lietuvos atvežtas spektaklis arba koncertas, veikia ir pačios bendruomenės lėlių teatras.

Šiuo metu keletas bendruomenės narių tyrinėja lietuvių rašytojų takus Alpių šalyje ir rašo knygą apie jų veiklą Šveicarijoje. Įspūdingiausias šio projekto elementas ir apskritai bendruomenės nuveiktas darbas yra tas, kad pernai 145-ųjų Maironio gimimo, 75-ųjų jo mirties ir 100-ųjų poemos „Jaunoji Lietuva“ parašymo metinių proga S. Charles viloje Meggen pakabinta Maironio memorialinė lenta. Visa tai rodo, kad „Alpių lietuviai“, kaip patys save vadina, nesitenkina mažareikšmiais darbais.

Šių metų birželio mėnesį, Lietuvos tūkstantmečio išvakarėse, net trijuose Šveicarijos universitetuose –­ Fribūre, Berne ir Ciuriche – surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvių kalbos vieta ir reikšmė Europos kontekste“. Įdomu, ko vedini ir kaip bendruomenės nariai įgyvendina tokius užmojus. Paklausta, kaip gimė šios konferencijos idėja, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir svarbiausia šio bei daugelio kitų bendruomenės inicijuotų renginių sumanytoja Jūratė Caspersen vardija kelias priežastis.

Pirma, ankstenė bendruomenės valdyba jau dirbo tam, kad Šveicarijoje būtų atnaujintas lietuvių kalbos dėstymas (Ciuricho universitete nuo 1942 iki 1984 ir Berno universitete nuo 1970 iki 2001).¹ Tad rūpinimasis lietuvių kalbos likimu Šveicarijoje buvo senosios valdybos įpareigojimas naujajai. Antra, Berno universiteto profesorius dr. Janas Peteris Locheris, itin daug nuveikęs lituanistinių ir baltistinių studijų srityje,² kiekvieno lietuviško renginio metu jai minėdavęs šią netektį ir atkakliai ragindavęs rašyti visuomenės veikėjams, valstybės vyrams ir universiteto vadovybei, kad tie organizuotų baltistinių ir lituanistinių studijų gaivinimą Berno universitete. „Galų gale pasijutau tokia kalta, kad nieko nedarau, jog pradėjau aktyviai ieškoti galimybių ką nors ta linkme nuveikti“, – sako Jūratė Caspersen.

Pirma proga pasitaikė, ėmus rengtis Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui, teoriškai Lietuvoje atsirado pinigų „dideliems“ projektams, kurie turėtų būti rengiami ne 2009 m., o anksčiau, siekiant išvengti renginių grūsties. Nors praktiškai jų ieškoti reikėjo kitur, tai buvo rimta paskata. Nė vienas tuometinės bendruomenės valdybos narys nebeprisimena, kas ir kaip nutarė, kad „didelis renginys“ turėtų būti konferencija, bet visi pasiūlymui pritarė ir projektas „konferencija“ – jau bendruomenės metiniame plane. Konferencijos tikslas –­­ atkreipti akademinės Šveicarijos bendruomenės dėmesį į lituanistinių studijų svarbą ir prestižą. Jūratė sako iš karto suvokusi, kad tai ne bendruomenės, kurioje nėra šios srities akademikų, jėgoms, ir leidosi į Lietuvą ieškoti partnerių.

Jūratės Caspersen renginių organizavimo sėkmės formulė, atrodo, ta, kad ji stengiasi identifikuoti kuriam nors darbui tinkamą žmogų ar žmones, skiria juos atsakingais, o visa kita daro pati. Ji jau kiek pažinojo Lietuvos instituto projektų koordinatorę Moniką Kondratavičiūtę, kuri buvo atsakinga už logistiką ir finansavimą. Tuomet reikėjo rasti instituciją ir žmogų, atsakingą už konferencijos turinį. Jais tapo Lietuvių kalbos instituto direktorės pavaduotoja akademiniams klausimams profesorė dr. Grasilda Blažienė, sukvietusi daugelį dalyvių, sudariusi programą, pirmininkavusi dviem posėdžiams ir dabar rengianti pranešimus spaudai, bei Vilniaus universiteto Baltistikos katedros vedėjas profesorius ir habilituotas daktaras Bonifacas Stundžia. Šveicarijos lietuvių bendruomenė buvo atsakinga už patalpas, maitinimą, apgyvendinimą, kultūrinę programą ir visus kitus šveicariškus reikalus. Milda Matulaitytė-Feldhausen ir jos šeima – vyras Christianas ir septynmetė trikalbė duktė Karolina (pastaroji buvo atsakinga už dalyvių linksminimą) –­­­ organizavo renginius Fribūro universitete. Čia konferencijos dalyvius pasveikino pats universiteto rektorius prof. dr. Guido Vergauwenas, jiems parodydamas įspūdingą aukso siūlais siuvinėtą Fribūro akademinės lietuvių studentų draugijos LITUANIA vėliavą. Dar studijuodama Fribūro universitete, Milda susidraugavo su šio universiteto lietuvių kalbos dėstytoju dr. Ekkehardu Bornträgeriu, su kuriuo bičiuliaujasi ir dirba iki šiol. Jiedu jau yra dalyvavę Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės bei Lietuvių kalbos instituto anksčiau surengtoje konferencijoje „Baltistikos centrai: pažintis ir bendradarbiavimo perspektyvos“, kur Milda skaitė pranešimą „Iššūkiai baltistikos atkūrimui Šveicarijoje“. Laima Maldūnaitė-Christ, Lietuvos ambasados Šveicarijoje darbuotoja ir Berno universiteto studentė, artimiau bendraujanti su prof. dr. Janu Peteriu Locheriu atliko titanišką organizacinį darbą Berne. Be kitų dalykų, ji pasirūpino, kad konferencijos dalyviai aplankytų iš senųjų patalpų iškeldintą Berno universiteto lituanistinę biblioteką, ir atstovavo LR ambasadai Šveicarijoje pastarosios surengto, Laimos įgyvendinto priėmimo Berno universitete metu. Dianai Brunner teko sunkiai pakeliama administravimo našta bei konferencijos reprezentacinės medžiagos rengimas. Be to, ji buvo oficiali konferencijos fotografė. Ciuricho universitete Indogermanistikos seminare su konferencijos dalyviais prisiminimais apie lietuvių kalbos studijas pokario laikotarpiu pasidalijo ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės narė dr. Joanna Pečiulionytė.

Turiniu ši baltistinių studijų konferencija nedaug skyrėsi nuo kitų. Jos programa kiek eklektiška. Kalbėta apie pačią lietuvių kalbą (prof dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. dr. Raineris Eckertas, doc. dr. Tomas Hoskovecas, prof. dr. Grasilda Blažienė, prof. habil. dr. Simas Karaliūnas, prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. dr. Georgas Dunkelis ir kiti); truputį apie tautosaką – lietuvių tautosakos studijų veteranas prof. habil. dr. Leonardas Sauka skaitė pranešimą apie lietuvių tautosakos vertybes iš Europos perspektyvos; literatūrą (doc. dr. Malgorzata Kasner ir Janas Peteris Locheris); personalijas ir kitus lituanistinių studijų aspektus: lietuviškų raštų redagavimą (prof. dr. Bronius Maskuliūnas), lituanistinių studijų istoriją (doc. habil. dr. Jolanta Gelumbeckaitė), lietuviškų tekstų vertimų į kitas kalbas ypatumus (dr. Ekkehardas Bornträgeris). Daug dėmesio skirta lietuvių kalbos dėstymui, jo organizavimui, finansavimui ir politikai pasaulio universitetuose. Prof. dr. Bonifacas Stundžia perskaitė išsamų pranešimą apie tai, kaip Vilniaus universitetas dalyvauja tarptautinėse lituanistinių studijų programose ir kaip bendradarbiauja su kitais universitetais, doc. dr. Edmundas Trumpa – apie lituanistines studijas Latvijoje, o Markus Roduneris –­ Šveicarijoje. Apie lituanistines studijas savo šalyse kalbėjo ir kiti dalyviai. Įvairiuose universitetuose padėtis labai skirtinga. Kai kur lituanistinės studijos beveik mirusios, o kiti universitetai išleidžia po kelis doktorantus per metus. Bet kuriuo atveju konstatuota, kad be Lietuvos valstybės pastangų ir indėlio į tokias studijas nieko gero nebus.

Konferencijos dalyviai – įvairaus amžiaus baltistai iš visos Europos. Daugiausia, aišku, iš Lietuvos, bet atvyko mokslininkų ir iš Latvijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Čekijos, Rusijos, Lenkijos ir, žinoma, Šveicarijos. Konferencijos kalba buvo lietuvių, tačiau kai kurie pranešimai buvo skaitomi vokiečių ir anglų kalbomis. Man, paprastai konferencijos klausytojai ir daugelio kitiems dalykams skirtų konferencijų Europoje dalyvei, buvo neapsakomai malonu per pertraukas su dalyviais šnekučiuotis lietuviškai. Juk kitose konferencijose nuolat reikia dėti pastangas ir iš visų jėgų kalbėti visomis daugiau ar mažiau pramoktomis kalbomis dargi stengiantis, kad mintis nenuskambėtų kvailai dėl daromų klaidų. Taip begeriant vyną ir lietuviškai kalbantis apie daugiakalbystę bei lietuvių vaikų auginimą svečioje šalyje, viena konferencijos dalyvė tarė: „Gerai, kad galime pasikalbėti tarptautine lietuvių kalba.“ Tikimės, kad ši konferencija padės ateityje Šveicarijoje su kolegomis iš užsienio kalbėtis lietuviškai ne tik baltistinių konferencijų metu.

_____________________________

1 Šiuo metu lietuvių kalba dėstoma tik Fribūro universitete ir jos mokosi tik vienas studentas.

2 Jis šiemet apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Nuotraukoje – tarptautinės mokslinės konferencijos „Lietuvių kalbos vieta ir reikšmė Europos kontekste“ dalyviai. Nuotrauka iš rašinio autorės archyvo.