Beveik prieš metus Lietuvoje susprogo eilinė neapykantos bomba. Tiksliau - būta visos sprogimų salvės. Tuometinis „Respublikos“ redaktorius bei vienas iš Lietuvos žiniasklaidos magnatų Vitas Tomkus išpylė mums visiems ant galvų kibirą savo kompleksų. V. Tomkus pareiškė, kad galingoji „Respublika“ yra bejėgė saugoti visų mūsų rimtį ir rūpintis deramomis intelektualiomis pramogomis, nes Lietuvoje siautėja žydai ir gėjai.

Priešai buvo įvardyti, o straipsniai „pagardinti“ iliustracijomis, kurios atkartojo Trečiojo Reicho antisemitinę propagandą. Nežinau, kodėl viešojon erdvėn buvo mesta tokio galingumo neapykantos bomba. Prieš įvairias mažumas nukreiptų publikacijų įvairiose žiniasklaidos priemonėse būta ir anksčiau. V. Tomkaus straipsniai išsiskyrė tuo, kad pirmą kartą susidūrėme ne su paviene ksenofobine publikacija, bet su sisteminiu neapykantos išliejimu. „12 laiškų, kurie sukrėtė pasaulį“ tikrai turėjo mus sukrėsti, bent jau leido išbandyti, ar nesame virtę zombiais.

Tikrai nenoriu kartoti ar atskirai analizuoti V. Tomkaus tezių. Šiuo atveju mane daug labiau domina tai, ar mes sugebėsime išlikti ori politinė bendruomenė, ar vis toliau klimpsime į įvairių kompleksų ir neapykantos liūną. Nei kiek neabejoju, kad antisemitizmas, homofobija yra ne stiprybės, bet silpnumo išraiška. Suprantu, kad tokio silpnumo, kompleksų neįmanoma išgydyti akimirksniu. Tačiau lygiai taip pat naivu būtų manyti, kad tai piktžaizdės, kurias paprasčiausiai išgydys laikas. Tylėjimas, abejingumas neretai tik skatina socialinių ligų plitimą.

Gyvename pasaulyje, kurį valdo ne žydai ir gėjai, bet nuodėmė, jei tik jai pasiduodame, užleidžiame vis naujas gyvenimo sritis. Tegaliu pakartoti tai, ką rašiau jau prieš metus – V. Tomkaus publikacijos įžeidžia ir užsipuola toli gražu ne vien gėjus ir žydus, bet visus mus. Jos išleidžia mus visus graužiantį neapykantos džiną ir tampa iššūkiu: arba mes gyvensime susigūžę ir leisime neapykantai tarpti, arba kovosime su neapykantos drakonu.

Prieš metus turėjome galimybę įsitikinti, kad turime pilietinės visuomenės užuomazgų. Bene pirmą kartą labai skirtingos pilietinės organizacijos vieningai stojo į kovą prieš neapykantos kurstymą. Šių organizacijų reakcija privertė suklusti net bailiai tylėjusius politikus. Deja, tik suklusti, bet neprisiminti savo prievolių. Politikai turėjo rinktis, ar pyktis su „Respublika“, ar kovoti prieš žmogaus orumo niekinimą, prisiminti tas tarptautines sutartis, Seimo aktus, kuriuose įsipareigojama ryžtingai kovoti su visomis ksenofobijos išraiškomis. Atrodo, V. Tomkus apskaičiavo labai tiksliai – dauguma Lietuvos politikų šiandien mieliau pykstasi su sąžine nei su žiniasklaida.

Iš esmės tik pilietinių organizacijų pastangomis buvo pradėtas ikiteisminis V. Tomkaus publikacijų tyrimas. Jis tęsėsi beveik metus ir buvo vainikuotas prokuroro raštu, kuris pribloškia tiek savo tonu, tiek išvadomis. Sužinojome, kad antisemitizmu ir kitomis ksenofobijos apraiškomis piktinasi tik perdėm jautrūs žmonės, jog ciklas „Kas valdo pasaulį“ tebuvo humoristinis ir, gink Dieve, juo nebuvo ketinama nieko įžeisti. Na, nebent žydai ar gėjai galėjo įsižeisti, nes esą jie, ką padarysi, itin jautrūs. Sužinojome, kad tokioms publikacijos kaip „Kas valdo pasaulį?“ yra vietos viešojoje erdvėje.

Atleiskite už analogiją su KGB rezervininkų statuso tyrimu, tačiau tikrai atrodo, jog visi tyrimai Lietuvoje baigiasi vienodai. Prisiminkime, buvo pripažinta, kad rezervininkai buvo KGB dalis, tačiau pareikalauta įrodymų, jog jie konkrečiai kažką blogo padarė. Juk, atrodo, nieko neužmušė? Labai panašiai prokuratūroje svarstytos ir V. Tomkaus publikacijos. Juk nėra įrodymų, jog kažkas konkrečiai nuo jų nukentėjo? Na ir kas, kad daugelis pasijutome kaip apspjaudyti. Na ir kas, kad jos griauna kompleksų vagojamą viešąją sferą – mes esą paprasčiausiai nesuprantame humoro. Šioje srityje veikiausiai turėtume mokytis iš nacistinės Vokietijos. Ten buvo daug humorą suprantančių žmonių. Beje, „Mein Kampf“ taip pat gali būti skaitomas kaip humoristinis kūrinys.

Teisės instituto ekspertas Petras Ragauskas, analizavęs prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl V. Tomkaus publikacijų ir visą ikiteisminio tyrimo eigą apskritai, išreiškė viltį, kad daugybė klaidų ir prieštaravimų kyla ne dėl prokuratūros piktavališkumo, bet dėl nekompetencijos. Galbūt, bet nekompetencija šiuo atveju susijusi ir su tam tikru mentalitetu bei vertybinėmis nuostatomis. Vergo, pripažįstančio tik galios argumentus, o ne laisvo žmogaus mentalitetu.

Prokurorui nė mintis nekyla, kad V. Tomkaus publikacijos ne mažiau nei žydus ar gėjus įžeidžia kiekvieną iš mūsų. Beje, kiek suprantu, apie tai bandė signalizuoti tiek Žurnalistų etikos inspektorius, tiek ekspertai, į kuriuos pats prokuroras kreipėsi. Bet, pasirodo, visi, išskyrus kai kuriuos prokuratūros darbuotojus, yra paveikti subjektyvizmo, emocijų ir nesugeba „objektyviai“ vertinti faktų. Na, o „objektyvus“ vertinimas toks – kas galima Jupiteriui, tas nevalia jaučiui.

Kovo 1 dieną „Piliečių forumas“ kvietė teisininkus, žurnalistus, politikus susėsti prie vieno stalo ir savęs paklausti: ar mes norime ir galime sustabdyti neapykantos kurstymą viešojoje sferoje? Ar galime išsigydyti nuo pavojingų kompleksų? Diskutuoti svarbu, nes būtent dialogas yra vienas svarbiausių priešnuodžių neapykantai. Tačiau visi, kurie susirinko į „Piliečių forumo“ renginį, galėjo įsitikinti, kokioje apverktinoje situacijoje esame. Teisės ekspertai pateikė išsamią kritišką Lietuvos Respublikos prokuratūros pareigūnų nutarimo dėl V. Tomkaus publikacijų analizę. Atskleista gausybė prieštaravimų, paradoksų. Tačiau tai patiems prokurorams, panašu, nerūpi. Jiems viskas aišku, todėl diskusijoje nepasirodė. Veikiausiai natūralu, juk viename pastate su „Respublika“ glaudžiasi, o su kaimynais reikia draugiškai sugyventi.

Dar įdomiau, kad į diskusiją neatėjo kviesti politikai. Vieni iš karto atsisakė, kiti pažadėjo ir neatėjo. Mūsų išrinktiesiems neįdomu? O gal vėl pamanė, jog gali patekti „Respublikos“ nemalonėn? O gal tai ženklas, kad jie patys nežino, kas šiandien valdo bent jau Lietuvą?

Tikiu, jog paskutinis puslapis V. Tomkaus publikacijų byloje dar neužverstas. Dar kartą galėjome įsitikinti, ko verti mūsų išrinktieji politikai ir tai, kad už orią visuomenę reikia kovoti. Trauktis nėra kur, jei nenorime gyventi susigūžę.

Bernardinai.lt