Bernardas Šo (Bernard Show) pataria vyresniesiems neužmiršti, jog mūsų kalbos jauniems dažnai sukelia nuobodulį. Nežinau, kiek man padės mano pasiteisinimas, kad ir aš buvau vaikas, kad Kuktiškėse baigiau pradžios mokyklą, Utenoje – gimnaziją, o Vilniaus universitete – Teisės mokslų fakultetą.

Perverčiau kelias knygas, ieškodamas gero apibūdinimo moksleiviui, studentui ar bent jaunam žmogui. Man nepavyko. Geriausias suaugusio žmogaus apibūdinimas, kurį radau, teigia, kad subrendęs žmogus yra tas, kuris nustojo augti į abi puses – į viršų ir apačią – ir pradėjo augti per vidurį į šalis,  vulgariai tariant – pradėjo auginti pilvuką. Net senovės Graikijos ir Romos poetai bei filosofai, kurie visados buvo nepaprasti žodžio menininkai, kalbėdami apie jaunystę vartoja šaukiamuosius sakinius. „O ta saldžioji jaunystė” (Euripidas). „O, jaunyste, amžinai brangi, amžinai miela“ (Horacijus). Tai aidu atliepia Senojo Testamento žodžius: „Džiūgauki savo jaunystėje ir leisk savo širdžiai linksminti tave savo jaunystės dienomis...“ Nesunku suprasti Bernardo Šo pavydą, kad jaunystė esanti paskirta jos aukojimui – be reikalo.

Turėtų būti kita gera priežastis jumis didžiuotis. Kiekvienas gyvenimo žingsnis turi savo išrinktuosius, savo diduomenę, kurie išsiskiria meistriškai atliktu savo darbu. Aš esu įsitikinęs, kad jūs nusipelnysite tiek pagyrimo šūksnių, kiek ir pati jaunystė.

Atleiskite man, jei pakartosiu vaizdingą priminimą, jog niekas negali pakeisti gero išsilavinimo. Taigi jūs esate tie laimingieji, kuriems Lietuva gali pasiūlyti gerą išsilavinimą.

Visa, ką žmonija yra padariusi, sugalvojusi, sukūrusi ar kuo buvusi, tarsi magiškai glūdi jos moksle, knygų puslapiuose.

Vienas garsus Oksfordo universiteto veteranas yra pasakęs: „Jei aš steigčiau universitetą, pirmiausia įkurčiau rūkymo ir pašnekesių kambarį; tada pinigus leisčiau bendrabučiui; įrengčiau gerą skaityklą ir puikią biblioteką. Jei po to dar liktų kiek pinigų, kurių negalėčiau panaudoti kitur, pasamdyčiau mokytojus, profesorius.“

Esu tikras, kad jūs apie savo mokytojus turite daug geresnę nuomonę. Geri mokytojai jums yra būtini.

Tačiau kodėl knygos? Paprasčiausiai todėl, kad tikras išsilavinimas pirmiausia turi būti prieinamas žmonėms, kurie atkakliai siekia žinių. Jaunystėje jūs žinote pakankamai, jei jūs žinote, kaip mokytis ir kaip pradėti ieškoti tiesos. Tam reikalui reikia skaityti daug gerų knygų, daug mąstyti, na, žinoma, ir kūrybiškai pasvajoti. Tačiau tiesos dvasia ir laisvės dvasia – pagrindiniai visuomenės ramsčiai – išugdomi per švietimą. Vien tiktai tiesa gal ir negali visiškai mūsų išlaisvinti, tačiau mes niekada nebūsime laisvi, jei neieškosime ir nežinosime tiesos.

Žmonijos istorijos pažanga vis dažniau virsta lenktynėmis tarp švietimo ir katastrofos.

Šiandien visame pasaulyje girdime, kaip žmonės ir vyriausybės garsina taiką. Mes girdime: garbinga taika, teisinga taika, taika laisvėje, kilni taika, taika bet kokia kaina (geriau raudonas negu lavonas), taika beveik bet kokia kaina ir panašiai. Iš tiesų nuo tada, kai Betliejuje angelai paskelbė ramybę geros valios žmonėms, žmonija visada ilgėjosi taikos ir ramybės. Prieš kelias dešimtis metų vienas belgų Briuselio profesorius analizavo visus karus, įvykius per 3357 istorijos metus. Kiek, jūsų manymu, metų buvo kariaujama šiuo laikotarpiu? 3130 karo metų. Arba tik 227 metai taikos, taigi daugiau kaip keturiolika karo metų kiekvieniems taikos metams.

Retai nutinka tai, ko mes tikimės: dažnai atsitinka tai, ko tikimės mažiausiai.

Šis sakinys man suteikia progą jums trumpai papasakoti apie savo asmeninę patirtį.

Kai buvau 14 metų vaikinas (tuo metu dar buvau per jaunas, kad su savimi nešiočiausi šukas – iki penktos klasės mes buvome kareiviškai kirpti, o mano aplinkos mergaitės dar nekovojo su mamom dėl lūpų dažų ar šilkinių kojinių), man, filatelistui, patiko susirašinėti su daugeliu šalių, ypač su Austrija ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Pažvelkite, kas nutiko. Beveik ketverius metus praleidau Austrijoje, o neilgai trukus po karo man pavyko ieškoti namų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą, kai manęs nebuvo namie, tai naciai, lipdami man ant kulnų, privertė mane „laikinai“ dingti iš Lietuvos. Tas „laikinai“ truko daugiau nei trisdešimt šešerius metus.

Lietuviai per kartų kartas stengėsi suteikti savo vaikams kuo geresnį švietimą. (Ar žinote, kas buvo Niujorko (New York) vidurinės mokyklos pirmasis direktorius? Aleksandras Karolis Kurcijus (Alexander Curtius) – lietuvis! Jis atvyko į Niu Amsterdamą (New Amsterdam), vėliau pavadintą Niujorku, gubernatoriaus Stuwyesanto kvietimu dar 1659 metais.)

Žinoma, aš įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, bet antrą semestrą pradėjau Vilniaus universitete. Baigiantis pirmam kursui, šalį užgrobė sovietai; prasidėjo „siaubo birželis“, ir Utenoje gyvenusi šešių asmenų mano šeima kartu su tūkstančiais kitų buvo masiškai sovietų ištremti į Sibirą. Aš mokiausi šalies sostinėje, ir man pavyko išvengti šeimos likimo, net juos suradus Naujojoje Vilnioje. Vėliau – karas ir treji nacių okupacijos metai. Netgi tokioje politinėje suirutėje sugebėjau įgyti teisės magistro laipsnį. Kai 1944 m. prie Lietuvos prisiartino antroji sovietų Raudonosios armijos banga, aš jau buvau Austrijoje, nors ir ten nebuvo įmanoma išvengti gestapo, kai man parūpo slaptai leisti laikraštį ar veikti Lietuvos naudai.

Būdamas užsienyje, nusprendžiau visą savo dėmesį skirti tolesnėms studijoms. Turėjau blogiausias, kokios tik gali būti, studijų sąlygas. Insbruko (Innsbruck) universitetas buvo apie 150 kilometrų nuo vietos, kur aš gyvenau. Žiemą traukiniai atvykdavo ir išvykdavo stebėtinai nepastoviu laiku. Pasitaikydavo vagonų ir be durų, ir be langų, sniego nuklotomis grindimis. Kartais vagone nelikdavo vietos, ir aš turėdavau važiuoti, stovėdamas aikštelėje tarp vagonų, stingdamas iš šalčio – tiesiogine to žodžio prasme.

Pakeliui pasitaikydavo bombardavimų. Kartais tekdavo nueiti dvidešimt ar daugiau kilometrų pėsčiomis, kur galėčiau persėsti į kitą traukinį. Laimei, karas baigėsi, ir aš didžiavausi, kad buvau pirmas užsienietis, kuris po karo gavo Insbruko universiteto teisės mokslų doktoratą.

Matote, ką noriu pasakyti: tai, ką planavau – neįvyko; atsitiko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Ir kas pasidarė su visa mūsų šeima ir mūsų tauta?!

Mano nuotykiai nėra svarbūs. Svarbesnis klausimas yra toks: ar aš buvau pajėgus pozityviai veikti ir kovoti už Lietuvą naujomise sąlygomis? Ar išsilavinimas buvo pagrindinis dalykas, kuris padėjo įveikti visas iškilusias problemas? Aš nuoširdžiai sakau – taip!

Aš nelinkiu jums patirti kažką panašaus – viliuosi, kad niekam neteks, tačiau kai šioje idiliškoje Lietuvoje, kuri – kaip mano sūnus rašė – turi gražesnių gamtovaizdžių nei Napoleono kelias iš Ženevos į Pietų Prancūziją – jūs galite būti tikri, kad turėsite priimti savo iššūkius. Nors ir kitokie, bet jie vis tiek bus, ir bus reikšmingi. Netrukus jūs turėsite kurti rytdienos Lietuvą.

Jau prieš 40 metų JAV prezidentas L. B. Džonsonas (Johnson) sakė kalbą Kentukio (Kentucky) universiteto studentams. Štai dalis to, ką jis pasakė: „Jūs paveldite pasaulį, kuriam gresia didžiausias pavojus, kuriame daugiausia sunkumų, bet kurio ateitis yra daugiausia žadanti istorijoje... Pagalvokite, kiek daug reikia nuveikti. Jūs turite siekti taikos, laisvės su teisingumu ir triūsti, kad neliktų skurdo visame pasaulyje. Toks yra didingas JAV visuomenės uždavinys. Ji nežada prabangos ir ištaigos ar lengvo gyvenimo. Man reikalingi jūsų energija ir pasiaukojimas...“ Taip kalbėjo prezidentas Džonsonas. Tą noriu šiandien pakartoti jums.

Taigi pagrindinis Lietuvos švietimo rūpestis nėra įpratinti mokslus einantį jaunimą siekti „gero, lengvo ir patogaus gyvenimo“. Tikslas yra toks, kad kuo daugiau piliečių ateityje išmoktų vertinti ir pareigas, ir privilegijas, kurias turi, nes lietuviai yra laisvi.

Kiekvienas, įstojęs į gimnaziją, ypač į universitetą, vaikščiojate tarsi pašventinta žeme. Universitetas yra šviesos, tikėjimo, laisvės ir mokslo vieta.

Kartą mokiniai Aristotelio paklausė, kiek išsilavinęs žmogus pranoksta neišsilavinusį. „Tiek, kiek gyvas mirusį“, – jis atsakė.

Mieli mokiniai! Manau ir tikiu, kad jūs turėsite ir kitų svarbių įsipareigojimų. Turės ateiti ta diena, kai jūs užimsite vadovaujamąsias vietas ne tik savo pasirinktos specialybės srityje, bet taip pat ir visuomenėje. Ne visko galima išmokti iš knygų. Socialinė gerovė reiškia, kad žmonės yra laimingi, gyventojai laisvi, o valstybė yra pilnai teisinė ir demokratinė. Kol viešpatauja korupcija, skurdas, socialinė neteisybė (ir stiprus praeities politinių puvėsių kvapas), apie tikrai laisvą Lietuvą ir laisvą lietuvį dar per drąsu ir neatsakinga kalbėti.

Jūs turite mokytis, kad taptumėte kvalifikuotais šios valstybės vadovais. Šiandien jūs esate balsas šaukiančiojo tyruose. Bet arti ta diena, kai jūsų balsas turės būti išgirstas jūsų vietos bendruomenėje, jūsų apskrityje, Lietuvoje ir net pasaulyje. Todėl jau dabar turite ugdyti savyje tikrų vadovų savybes. Neužmirškite, jog švietimo tikslas yra charakterio formavimas.

Pirmiausia kelkite sau aukštus tikslus ir tikrinkite savo motyvus. Nekurkite mažų planų. Jie neturi pakankamai jėgos, kad išjudintų kraują. Kurkite didelius planus, siekite aukštumų su tikėjimu, Dievo pagalba, viltimi ir darbu! Jūs niekada nepasieksite nė trupučio tos didybės savyje, jei kelsite menkus tikslus ir pasitenkinsite tuo „mažiau, bet lengviau“. Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin) sakė: penki procentai gabumų, o devyniasdešimt penki procentai sunkaus darbo.

Kokie bebūtų jūsų įsipareigojimai, jūs galite šį tą nuveikti jau dabar. Pradėkite mokytis aiškiai reikšti savo mintis... Mokykitės pripažinti savo klaidas. Mokykitės priimti atsakomybę ir ja dalytis su kitais. Mokykitės dirbti vienam tikslui, dirbdami drauge.

„Įsitikink, kad esi teisus – ir pirmyn.“ Mes, vyresnieji, norėtume, kad jūs ne tik pasikliautumėte sėkme, bet būtumėte drąsūs ir narsūs. Dažnai vadovai pasiduoda kerinčiai pagundai siekti asmeninės naudos, užmiršdami teisėtus interesus tų, kuriems jie atstovauja ir, sakyčiau, tarnauja. Svarbiausias asmuo valstybėje yra laisvas pilietis. Kai imsitės atsakingų pareigų, nenustebkite, jei jas lydės bėdos, problemos, nusivylimai ar nesusipratimai. Nepraraskite drąsos dėl šių sunkumų, verčiau laikykite juos garbės ženklu ir idealistinės dvasios paskata dirbti ne mažiau kitiems, kaip sau.

Likite ištikimi principams. Kartą dykumoje klaidžiojančio indėno vienas raitas kaubojus paklausė: „Atrodo, tu pasiklydai, drauge?“ Indėno atsakymas buvo žaibiškas: „Aš nepasiklysti. Pasiklysti mano „wigwam“ (palapinė).“ Todėl laikykitės principo. Ir jei taip elgsitės nei jūs, nei jūsų „wigwam“ nepasiklys. Ir niekad nepamirškite: tai, ko mes tikimės – nutinka retai; paprastai atsitinka tai, ko tikimės mažiausiai.

Jūs paklausite manęs: o malonumų mums nereikia? Kažkada aš pats buvau studentas ir žinau, kaip labai laukiate daugybės užsiėmimų ir pramogų, kuriuos gali pasiūlyti studentiškas gyvenimas. Naudokitės šiuo geru irgi atsargiai.

Šokiai? Na, kodėl gi ne? Šokis visais savo pavidalais negali būti išbrauktas iš bet kurio gero mokymo plano: šokis kojomis, idėjomis, žodžiais ir, turiu pridurti, kiekvienas turi mokėti šokti plunksnakočiu.

Meilė? – turėtume prisiminti, ką pasakė beždžionė po to, kai bandė pabučiuoti ežį: kur meilė, ten ir kančia.

Studentiška draugystė – be abejo. Kas pasakė, kad šventa draugystės aistra yra tokios saldžios, pastovios, ištikimos ir tvirtos prigimties, kad ji niekada nepraeis, kol vieni kitiems neprasiskolinsite pinigais ar kuo kitu.

Populiarumas – būkite populiarūs, bet tik nepamirškite, kad populiarumas, palyginti su garbe, yra tik arbatpinigiai.

Jūsų negalėjimas nustygti turi tą pranašumą, kad jūs esate jauni, kad turite daug įvairių pašaukimų. Šiuo gyvenimo laikotarpiu apsisprendžiate, ar būti teisininkais, gydytojais, kunigais, mokslininkais ar dėstytojais. Nekantrumas, veržlumas ir jūsų mokymosi pasiekimai, padedant jūsų mokytojams ir jūsų dvasiniams patarėjams, padės jums pasirinkti savo gyvenimo profesiją. Tačiau ne „zubrykite“, o skaitykite ir mąstykite.

Paslaptis, kuri gaubia jaunystę, yra kažkuo panaši į vėliavos paslaptį. Lietuvos vėliava iš esmės yra tik medžiagos skiautė. Tai ir yra tai, kas joje matoma ir apčiuopiama. Tačiau vėliava turi kažką nematomo ir dvasiško: būtent tradiciją, institucijas ir žemę, simbolizuojančią tėvynę, kurią mes giname. Mes, lietuviai norime matyti šią trispalvę virš savo galvų, o ne po kieno nors kojomis. Taip, kaip mes elgiamės su savo vėliava, taip jūs, brangiosios ir brangieji, turėtumėte elgtis su savo energija. Jaunimas turi tik vieną strėlę savo strėlinėje; ji tegali būti iššauta tik vieną kartą – tai jaunystės strėlė. Stenkitės, kad ji pataikytų į taikinį. Tegul Vytis jus lydi, o Jėzus ir Dangiškoji Motina jus globoja, jums padeda ir jus laimina.

„Ateitis“