Prieš penkerius metus „Respublikos“ leidinių savininkas drėbtelėjo paskvilių seriją „Kas valdo pasaulį?“ Ją iliustravo pagal nacionalsocialistų stilistiką sukurptos iliustracijos bei pažadas paskelbti dvi temas, prieš kurias esą bejėgis Vitas Tomkus. Ne, ponui V. Tomkui neprabudo sąžinė. Tai nebuvo tekstai, praskleidžiantys užsakomųjų publikacijų užkulisius. Tai nebuvo rašiniai, paaiškinantys, kodėl „Respublikos“ leidinių grupės svarbiausieji reklamos teikėjai šiuose leidiniuose vaizduojami su besikalančiais angelų sparneliais, o jų konkurentai maišomi su purvais. Paprasčiausiai ponas V. Tomkus, baimindamasis dėl katastrofiškai mažėjančių tiražų, nusprendė sužaisti stereotipais, kompleksais ir iš nacionalsocialistinių tvartų į viešąją erdvę išgynė „atpirkimo ožį“.

Manau, kad ponas savininkas „prašovė pro šalį“. Neigiamos reakcijos būta daugiau nei aplodismentų. Pats „Respublikos“ redaktorius nebent sau atrodė drąsuolis, kovojantis su susigalvotais slibinais. Jis daug labiau panašėjo į kompleksuotą žmogų, kuriam žiniasklaida tėra ciniškas verslas. Tiesa, jau anuomet daug klausimų kilo dėl itin vangios žiniasklaidos savitvarkos bei valstybės institucijų reakcijos. Skambių lozungų į savo veiklos programas įsirašiusios žiniasklaidos stebėsenos institucijos konstatavo, kad ponas V. Tomkus – gudrus rašeiva. Esą formaliai prie jo tekstų nėra kaip prikibti. Ką gi, varnas varnui akies nekerta, o savitvarka Lietuvoje suvokiama kaip principas - „susitvarkom, kaip norime patys“. Pažįstu bent keliasdešimt žmonių, kurie, kaip ir aš pats, nuo to laiko stengiasi jokių reikalų su „Respublikos“ leidinių grupe neturėti: nepirkti ir neprenumeruoti „Respublikos“ leidinių, į juos nerašyti ir neduoti interviu. Deja, tai tebuvo nedidelės grupės žmonių reakcija. Tačiau ir ji labai supykdė tokiu galingu besijaučiantį poną V. Tomkų. Prisiminkime, kiek purvo „Respublikos“ leidiniai išliejo kovoje su tikrais ir tariamais „sorosologais“. Prisiminkime, kaip džiugiai anuometinė valdžia reagavo į šį purvą. Ar neparadoksalu, jog dabartinė opozicija, kuri nerimauja, jog Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pernelyg atsainiai bendrauja su visuomene, prieš keletą metų antrino „Respublikai“, jog reikia kovoti su pilietinėmis organizacijoms. Pastatyti jas „į vietą“.

Neįsivaizduoju, kokią šlykštynę turi iškrėsti žurnalistai Lietuvoje, kad politikai reaguotų principingai. Minėti V. Tomkaus paskviliai, „Lietuvos ryto“ purvasklaida apie Vytauto Pociūno žūtį, mano įsitikinimu, negrįžtamai peržengė padorios žiniasklaidos ribas šiose žiniasklaidos priemonėse, ir vis vien jų savininkai šypsosi valstybiniuose priėmimuose, šiuos leidinius kasdien spaudos apžvalgose reklamuoja nacionalinis radijas, apdergti politikai nuolankiai beldžiasi į jų redakcijų duris, siūlydami tekstus ar interviu.

Deja, tenka sutikti su ponų Gedvydo Vainausko ar V. Tomkaus teze – jei visuomenei būtų nepriimtina tai, ką žiniasklaidos koncernai Lietuvoje daro, – jie reaguotų. Pavyzdžiui, nepirktų, neprenumeruotų, jokiais būdais nebendradarbiautų su žiniasklaidos priemonėmis, kurios užsiima politine ar ekonomine prostitucija, kurios skleidžia ne informaciją, bet purvą. Vietoj pilietiško veiksmo paprastai pasitenkinama intelektualiais padūsavimais, jog Vakaruose žiniasklaida kitokia, kad būtų puiku sukurti laisvą nuo lietuviškos žiniasklaidos ydų dienraštį. Šunys loja, o karavanas eina toliau. Tik visiškai neaišku, kodėl mes negalėtume išsiversti be šio karavano?

Kai pilietiškumas apsiriboja tik plakatiniais pareiškimais, cinizmas užlieja naujas teritorijas. Šį komentarą išprovokavo nerimą keliančios permainos viename iš gana populiarių interneto portalų. Vėl išvydome prieš penkerius metus skelbtas nacionalsocialistinės stilistikos karikatūras ir naują V. Tomkaus paskvilį, kuriame purvo sviediniai skriejo į Vakarų pusę. Tekstas prasidėjo klausimu – kas išprotėjo: pasaulis ar ponas V. Tomkus? Deja, autorius, regis, labiau pasitiki savo nei pasaulio protingumu. Jis nieko nerašo, kokią „meškos paslaugą“ visiems mums padarė taip energingai „Respublikos“ palaikytas LEO LT projektas. Jis nebando demaskuoti lietuviškos oligarchijos užkulisių, tik  vėl apeliuoja į prieš penkerius metus „iškeptus“ paskvilius ir dar stoja į pirmąsias patriotų gretas. Manau, neverta nė klausti, kiek pono V. Tomkaus vadovaujamas koncernas prisidėjo prie to, kad jaučiamės nuslydę į duobę, jog ilgą laiką patriotai vadinti idiotais. Tačiau tikrai verta paklausti: kaip į eilinį purvasklaidos iššūkį reaguosime šįsyk? O gal paprasčiausiai toliau kantriai lauksime, tyliai piktindamiesi purvu, bet kartu vis giliau į jį nirdami, stebėdami, kaip cinizmo bacila užvaldo vis naujas viešosios erdvės teritorijas? Juk jei mums tai būtų nepriimtina, tai reaguotume kaip piliečiai, o ne kaip tikslinė auditorija, kurią rinkodaros specialistai stumdo ir dalinasi, kaip nori.