Kai vienas mano draugas paklausė, kas man svarbiausia, – tikėjimas, meilė ar laisvė, ilgokai mąsčiau, nes norėjau atsakyti tiesą. Atsakymą suradau gerokai vėliau, kai kitam bičiuliui panašiai paklausus visai spontaniškai sušukau: “Man svarbiausia – teisingumas”. Tada dėl to teisingumo net ryžausi paaukoti draugystę, kuri man teikė nepaprastai daug džiaugsmo. Ir viskas tik dėl politikos. Vėliau šimtus kartų svarsčiau, kad gal reikėjo nutylėti, ir tada nebūčiau praradusi draugystės, kuri man buvo tokia svarbi ir kurios niekad nepamiršiu, kad ir kas atsitiktų. Taigi bjaurus dalykas ta politika, bet vis tiek, kai matau akivaizdžią neteisybę, negaliu nekalbėti, nes esu laisva, nepriklausoma žurnalistė ir objektyvumas, patikrinti faktai, tai, ką pati matau , man yra svarbiausia.

Tikriausiai nuo to tiesos troškimo niekad nepasveiksiu, nes mano mama visiems nuolat pasakoja, kad aš, būdama maža ir klausydama, kaip kalba suaigusieji, dažnai įsiterpdavau sušukdama :”O kur teisybė?”.

Lygiai tuos pačius žodžius norėjosi sušukti, kai perskaičiau vieną “Vakaro žinių” numerį. Pamačiau tą laikraštį, išmargintą matrioškomis su Dalios Grybauskaitės veidu, netikėtai spaudos kioske. Susidomėjau, nes domiuosi kandidatais į prezidentus, nors ne viską spėju perskaityti ar pamatyti per televiziją. Pirmiausia apstulbino kaina – kodėl ne veltui dalina, iš ko išsilaiko, iš karto sukirbėjo mintis, nes nemažai metų dirbau “Lietuvos ryte” ir kituose laikraščiuose, taigi žinau, kiek jie kainuoja. Nebent būtų reklaminis ir dykai dalijamas.

Prieš tai buvau kelis kartus bandžiusi tas “Vakaro žinias” paskaityti, bet pritrenkė diletantizmas ir nepagarba žmogui. Pvz.., kartą matau straipsnelį apie muzikos grupę “El Fuego”,, noriu sužinoti jos narių pavardes, nes girdėjau dainuojant, ir jie mane sužavėjo. Perskaitau straipsnelį ir apstulbstu – nė vienos pavardės, net vardai ne visi. Atseit, kažkoks Jurgis, Petras ir Antanas (žinoma, vardai buvo ne tokie) – kam čia bus įdomu. Ar kažkokia merga nuogu užpakaliu, kurios pavardė tikrai niekam nesvarbi, ir ji pati vargiai norėtų ją skelbti, ar talentingi dainininkai – viskas čia ant vieno kurpalio. Pamaniau, kad tokie neprofesionalūs straipsniai man nieko gero duoti negali ir prie “Vakaro žinių” mintyse padėjau ženklą :”Neskaityti”. Pamaniau, kad šis laikraštukas tinka nebent tiems, kurie “gerai” pasirodo TV laidoje “Klausimėlis”.

Tačiau štai ką reiškia D. Grybauskaitės charizma. Dėl jos tądien ryžausi paaukoti 50 centų ir nusipirkti “Vakaro žinias” (tiesa, perskaičius dar kartą savo akimis įsitikinau, kad pigią mėsą šunys ėda).

Šįkart nustebino net ne vulgarumas, neprofesionalumas – to juk ir tikėjausi, bet absoliuti netiesa ir dar pateikta anonimiškai. Iš smalsumo nusipirkau dar vieną numerį, kad galutinai įsitikinčiau, ir išties įsitikinau, jog rašoma absoliuti netiesa. Keisčiausia, kad į tuos dalykus įsitraukia žurnalistai, kuriuos pažįstu ir anksčiau gerbiau.

Teisingai yra pasakęs filosofas, profesorius Arvydas Šliogeris, kad vienas pasaulis yra tikrovėje, o kitas kuriamas laikraščiuose. Bet taip norisi tą tikrą pasaulį į laikraštį perkelti, kad tai, kas vyksta, ką žmonės savo akim mato , tai, ką jie kalba, būtų užrašyta tiksliai ir teisingai.

Baisiausiai išpūstas reikalas apie tai, jog D. Grybauskaitė į visus klausimus atsakinėja tik iš anksto suderinus, Tai visiška nesąmonė. Dar didesnis absurdas, kai parašoma, kad už D.Grybauskaitę į visus pateiktus klausimus atsakinėja jos spaudos atstovas Linas Balsys. Patikėkit, pretendentė į prezidentus D.Grybauskaitė turi pakankamai proto, kad atsakytų į visus klausimus pati, be niekieno išankstinio paruošimo. Galiu drąsiai tą tvirtinti, nes pati padariau interviu su ja ekspromtu ir įsitikinau savomis akimis.

Europos dieną, gegužės 9-ąją, D. Grybauskaitė viešėdama Panevėžyje lankėsi radijo stotyje „Pulsas“, kurioje aš rengiu dvi laidas . Norėjau prezidentę į kandidates pasikalbinti savo laidai „Ketvirtoji valdžia“, tačiau išgirdusi, kaip ją kalbina mano kolegė laidai „Šiandien aktualu“, akimirksniu persigalvojau ir sumaniau ją pašnekinti laidai „Langas į pasaulį“ (turiu silpnybę pakalbinti politikus akis į akį ir pažiūrėti, kaip jie reaguoja į netikėtus klausimus). Kadangi laidą „Langas į pasaulį“ rengiame kartu su Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu, nutariau, kad vertėtų pasidomėti kandidatės gyvenimu Briuselyje.

Kai D. Grybauskaitei skubiai išdėsčiau savo pageidavimą, ji nesudvejojo nė akimirkos. „Gerai kalbam, tik kur?“. Pasiūliau grįžti į studiją ir sėdom prie mikrofonų akis į akį. Akcentuoju pastaruosius žodžius, nes visą pokalbį taip ir kalbėjomės. Žiūrėjau į akis visą laiką, uždavinėjau klausimus, ir į visus ji atsakinėjo išsamiai ir nuoširdžiai. Kažkaip savaime pokalbis pasuko į būsimuosius prezidento rinkimus – ir jokio sutrikimo, jokio: „Mes nesitarėme, kad apie tai kalbėsim“.

Patikėkit, esu kalbinusi šimtus žmonių (kas netiki, gali suskaičiuoti visus mano interviu) ir galiu pasakyti, kad taip atvirai kalbančių politikų  vienos rankos pirštais suskaičiuočiau, o taip pasitikinčiai apie viską, mačiau vienintelę.

Didžiulę patirtį turintį šoumeną, dabartinį Seimo pirmininką Arūną Valinską nelengvai , bet galima išmušti iš pusiausvyros, ir tikrai yra klausimų, į kuriuos jis nežino tikslaus atsakymo, nors ir kaip pasitikinčiai atrodė laidoje „Šeši nuliai – milijonas“. Mat, kai sėdi kitoje stalo pusėje, viskas atrodo kitaip (būtų įdomu įjungti tą aparačiuką, kuris skaičiuotų Seimo pirmininko širdies dūžius).

Net iškalbingasis Artūras Zuokas, kartą mano kalbintas tiesioginiame televizijos „KTV plius“ eteryje, sutriko ir pasakė :“O į šį klausimą nežinau, ką atsakyti“. O klausimas buvo toks paprastas (matyt, ne veltui teigiama, kad genialumas – paprastume, dėl jo suklumpa ir garsūs valdžios vyrai).

Kai kurie esami ir buvę seimūnai, kai tiesioginiame eteryje staigiai meti jiems nepatogų netikėtą klausimą, taip išsigąsta, kad ima vapėti, jog čia „iš fantastikos srities“ (yra įrašai). Na, juk tiesioginis eteris – aukštasis pilotažas, kaip teigia patyręs televizininkas, buvęs Seimo narys Skirmantas Pabedinskas.

Ir vis dėlto Lietuvoje atsirado politikė, kuriai gali užduoti bet kokių klausimų, ir ji gali atsakyti viską. O paslaptis labai paprasta: ji tiki tuo, ką sako, ir kalba nuoširdžiai. Tą geriausiai pajunta didelė auditorija. Tą pačią Europos dieną Panevėžyje, sausakimšoje teatro „Menas“ salėje, tą nuoširdumą, atvirumą pajuto žmonės, atėję į susitikimą su D. Grybauskaite.

Ji tikrai kalbėjo  ne pagal fonogramą. Tą galėtų paliudyti šimtai liudininkų. Jos spaudos atstovas Linas Balsys skaitė klausimus, o kandidatė į prezidentus atsakinėjo išsamiai ir atvirai, be jokios įtampos. Iš pusiausvyros jos neišmušė ir klausimas apie gėjus, nors ši tema kažkodėl pastaruoju metu itin eskaluojama. Viena moteris po renginio man tiesiai šviesiai pasakė:“Esu įsitikinusi, kad jei ji būtų buvusi lesbietė, tai būtų tiesiai ir pasakiusi. Juk matosi, kai žmogus tiesą kalba“.

Ar galima turėti tiek paruoštų atsakymų į visus galybę klausimų. Manau, ne. Ir mano liudininkais galėtų būti tie šimtai žmonių, buvę tądien „Meno“ teatro salėje. Paprastai minia, dalyvaujanti susitikimuose su politikais, po kurio laiko pradeda irzti, murmėti ir prasideda tikra dvikova. Čia pirmąsyk (o susitikimuose buvau galybę kartų) žmonės rimo, klausimai ėjo vis švelnyn ir net kažkas atsiuntė raštelį :“Ar jūs geras žmogus?“  D. Grybauskaitė atsakė:“Nežinau, bet mane mėgsta vaikai, šunys ir lengvai išgėrę žmonės. Gal tai lakmuso popierėlis?“ (Aš pati mačiau, kaip politikė pirko knygas iš audėjų audėjos panevėžietės Angelės Aleliūnienės, esmė buvo ne tai, kad sumokėjo keliskart daugiau, nei audėja prašė, o tai, kaip pagarbiai ji palietė tos senos moters ranką, kaip į ją žiūrėjo – tiesą sakė Antonas Čechovas: „Svarbiausia –detalės“, iš jų daug gali spręsti apie žmogų.)

Manau, kad didžiausias susitikimo teatre „Menas“ su kandidate į prezidentus D. Grybauskaite netikėtumas buvo, kai vienas nuolatinis visų susitikimų su politikais ir valdininkais lankytojas, itin aršiai visus puolantis, šįkart gavęs atsakymus į porą savo klausimų (o patikėkit, jo klausimai visad būna provokuojantys), D. Grybauskaitę pasveikino kaip būsimąją kandidatę ir palinkėjo sėkmės. „Štai mūsų prezidentė“, – po to kalbėjo ne vienas žmogus Panevėžyje, kur tądien šurmuliavo išties nuostabiai surengta Europos diena (bet apie tai kitame straipsnyje).

Rašau daug metų apie kultūrą. Kodėl šįkart nusprendžiau parašyti apie D. Grybauskaitę, nors šiaip nemėgstu kištis į politiką ir parašau nebent tada, kai labai pritrenkia akivaizdi netiesa, apie ką jau minėjau straipsnio pradžioje . Dar paskatino parašyti ir žmonių nesusivokimas. Kadangi turiu labai daug pažįstamų, tai, ką tik sutinku, tas klausia :“Virginija, pasakyk, ar verta už tą ir tą balsuoti, nes tu žinai“. Žinoma, čia tik paprasčiausias pasitikėjimas, ir aš paprastai atsakau, kad nesu įsitikinusi. O šįkart visiems sakau, šiek tiek pašmaikštaudama, bet kartu visai rimtai :“Tikrai verta ir teisinga“.

Svarbiausia verta ateiti ir balsuoti, kad paskui nereikėtų taip baisiai keiktis, kaip tam mano paklaustam taksi vairuotojui, kai paklausiau, ar jis eis į rinkimus. Žmogus tiesiog klykte klykė, kad neis, kad neis ir jo žmona ir kad sūnus neis, nes nėr čia nė vieno doro žmogaus toj s...š......toj Lietuvoj ir jis ruošiasi išvažiuoti į Norvegiją. Ir kiek tokių girdėjau. Vieni ruošiasi į Norvegiją, kiti į – Airiją, treti – į JAV. Įžvalgesni – į Rusiją ar pas arabus, kur dar tikisi rasti pinigų. Tie, kuriems viskas atsibodo ir norisi tik ramiai auginti savo vaikus, – į Naująją Zelandiją. O ką daryti tiems , kuriems dar rūpi Lietuvos ateitis, – imtis diplomatinių misijų, ieškoti vaistų , pagerinančių smegenų veiklą Šveicarijos ar Japonijos laboratorijose, kad šalyje būtų mažiau mulkių ir pagaliau žmonės pradėtų galvoti. Nes keista, jog net išsilavinę žmonės tiki tais absurdais, kurie rašomi tokiuose laikraščiuose kaip „Vakaro žinios“ ir į juos panašiuose, keista, kad dėl visų pasaulio nuodėmių ieškoma atpirkimo ožių – ar žydų, ar gėjų, ar moterų, kurios turi šiek tiek daugiau smegenų, nei manoma.

Kodėl nusprendžiau parašyti į „Bernardinus“? Todėl kad labiausiai pasitikiu šiuo dienraščiu. Todėl, kad čia rašo intelektualiausi autoriai, o redaktoriai (žinau iš patirties) neiškupiūruoja tekstų ir neprirašo savo visokių nesąmonių, kurios ir mintis iškreipia, ir stilių sumenkina, ir svarbiausia – faktus iškraipo (su tuo susidūriau ne kartą rašydama kitiems dienraščiams).

Pabaigai: vienas pastebėjimas, kuris mane pažįstantiems gali pasirodyti neįprastas ir pernelyg vulgarus. Tačiau tą reziumė padariau iš kelių savo pažįstamų moterų pastebėjimų. Jos stiprios, valingos asmenybės ir kartais gana drastiškai pašneka, bet manau, kad tai – tautos balsas.

Kai papasakojau joms apie miesto kai kuriuos aukšto rango valdininkus ir šiaip aukštas pareigas einančius vyrus, kurie sakė nebalsuosią už D. Grybauskaitę, nes ji iš jų atimanti geras moteris, kurių ir taip nėra daug (beje, tų vyrų pavardžių neminėjau nei pokalbio metu, nei dabar neišduosiu). Taigi mano pašnekovės komentavo, kad vyrai bijo drąsių moterų, todėl nuolat kaišo joms pagalius į ratus (tik tai tikrai nėra Panevėžio miesto meras Povilas Vadopolas, nes jis moterų nebijo – yra vienintelis politikių klubo „Veiklios moterys“ narys vyras).

Tiesa, kai jau visai blogai, tai vyrai kaip maži berniukai šaukia:“Mama, gelbėk“. Juk ir Panevėžyje, kai buvo sunkiausia, pirmoji merė, atkūrus Nepriklausomybę, buvo Gema Umbrasienė, kuri sugebėjo puikiai tvarkytis nelengvu laikotarpiu, tačiau buvo pernelyg sąžininga ir savo postą paaukojo dėl aukštosios mokyklos Panevėžyje atsiradimo (istorija ilga, ir ne metas ją pasakoti, bet josios ir kitų jos sąžiningų bendražygių auka taip ir liko neįvertinta, o gudrieji iš to susikrovė sau politinį kapitalą).

O pačiai pačiai pabaigai vienos mano kolegės nuomonė. Kalbamės apie D. Grybauskaitę, būsimus prezidento rinimus, o ši man kad drėbs:“Tie, kurie neturi gero vyriško įnagio, dėl tokių kaip D. Grybauskaitė į kelnes deda. Stiprios moters jie nepatvarkys, silpnosios jiems neįdomios, o su tikrais vyrais irgi bijo prasidėti, nes „gaidžiais“ padarys“.

„Kas čia per žargonas, kas čia per mintys?“, – pasipiktinu, bet prieš atsisveikinant ji dar spėja „užvažiuoti“ ir vienam laikraščio vyriausiajam redaktoriui, neva jam ta D. Grybauskaitė taip nervus tampo, kad neturįs gero vyriško pasididžiavimo. Mat ji pati kartu su tuo redaktoriumi ir lietuviškais oligarchais pirtyje buvusi, kur tie vyrukai nuogut nuogutėliai maudėsi. Tada visus ir nužiūrėjo. Tik niekas nežinojo, kas ji. Ir vėl lenda žinomas posakis į galvą „Maniau, kad moteris, o pasirodė – žurnalistė“.

Čia jau priėjo kita mano kolegė ir sako:“Nu, moterys, ką jūs čia nusišnekat. Tam redaktoriui terūpi žydai ir gėjai. Apie moteris nėr ko kalbėt. O išties visos bėdos eina tik iš Rusijos. Viktoras Uspaskichas negali būti prezidentu, tai Loretutę, savo ištikimąją, į priekį stumia. Rusai juodąsias technologijas gerai įvaldę, tai žinom dar iš R. Pakso laikų, o tas redaktorius juk ne veltui nori klausimą užduoti: iš kur ateis nauji oligarchai, kai savų nebeliks – iš Niujorko, Londono ar Jeruzalės? Ta jų tautybė jam velniškai ramybės neduoda. Jau geriau Viktoras, juk jis beveik vietinis, beveik saviškis“.

Tai jau beveik ir viskas. O man norisi pabaigai prisiminti kažką gražaus. Kai D. Grybauskaitė apžiūrinėjo A. Aleliūnienės austus audinius, senoji moteriškė sako:“ Šitas komplektas labai gražus, skirtas vestuvėms“. „Man jau per vėlu apie vestuves galvoti“,– pajuokavo D. Grybauskaitė, su giliai vos juntama nostalgijos gaidele. Patikėkit, klausydama muzikos ir labai į ją gilindamasi, kad galėčiau šį tą parašyti, įpratau pagauti labiausiai užslėptus niuansus. Tada pamaniau: kodėl kunigai, turėdami šventą misiją, yra gerbiami, jei visą gyvenimą pragyvena vieniši, o moterims būtinai prilipdys kokią etiketę. Gal jos irgi turi pašaukimą , kuris verčia atsisakyti šeimos dėl kitų tikslų. Gal toks jų likimas – kaip sakydavo išminčiai Senovės Graikijoje, labai tuo likimu tikėję.

Bernardinai.lt