Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos žydų bendruomenėms – unikalūs Lietuvos raštijos paminklai. Kuo svarbūs šie dokumentai Lietuvai? Pasakoja istorikė, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorė dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė.

Balandžio 25 d. 15.00 val. Seimo parodų galerijoje pristatoma istorinių paveikslų  „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys“ paroda.

Lietuvos karaliaus karūnų klausimas – šimtmečių byla su daugeliu nežinomųjų, daugybe nutylėjimų, nepaaiškintų aplinkybių ir paslapčių. 

Lietuvos Statutas – iškiliausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės paminklas, pergyvenęs net ir pačią valstybę: rusai LDK okupavo 1795 m., o Statutas galiojo net iki 1840 m.

Vilniaus universiteto Senato salėje istorikai ir intelektualai iš Lietuvos, Lenkijos bei Vokietijos ėmėsi nagrinėti istorinio filmo, kaip užsienio politikos priemonės, vaidmenį.

Žinomas britų istorikas Normanas Davies sako, kad lietuviai turėtų geriau suvokti savo istoriją, siekti gerų santykių su kaimynais ir suprasti, jog jie nėra vieninteliai LDK paveldėtojai.

Šveicarijos Tičino kantono Mendrizijo miesto patricijų pilies Šv. Sizinijaus bažnyčioje atidaryta paroda „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas LDK.

„Besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys“, taip pavadino archeologas prof. Algirdas Girininkas Rėkučių įtvirtinimą, esantį Švenčionių rajone, Pakretuonės miške.

Antroje lietuvių žurnalisto Stanislovo Kairio ir lenkų mokslininko dr. Rafalo Witkowskio pokalbio dalyje savo požiūrį į komplikuotą savo šalies istoriją bei dabartį

Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiuose atidaryta nauja ekspozicija, kurioje atskleidžiama naujausių katedros kasinėjimų istorija.

Vasario 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje duris atveria tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės“, skirta vienai garsiausių LDK didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms.

Lietuva – bene vienintelė šalis, kurioje aptiksime medinių sinagogų. Keletas jų dar tebestovi Latvijoje ir Ukrainoje. Žodis „dar“ čia tinka, nes visų jų būklė – kritinė.

Apie „Lietuvos lenko“ sąvokos kilmę ir prasmę LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas kalbėjosi su Istorijos instituto direktoriumi Rimantu Mikniu.

Eilinio Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos posėdžio metu Biržuose buvo priimti svarbūs bažnyčiai sprendimai, o taip pat 2012 Viešpaties metai paskelbti Evangelinio tikėjimo globėjų kunigaikščių Radvilų bažnytiniais metais Lietuvoje.

Jau greitai LDM Vilniaus paveikslų galerijoje bus atidaryta tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“.

Savo pranešimą iš tiesų norėjau pavadinti „Milošas –­ nepakeliamas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokyklai“. Bet sąmoningai sušvelninau antraštę, nes tai būtų reiškę išbaigtą pesimizmą, kapituliaciją.

Dr. Laimonas Briedis, apgynęs daktaro disertaciją Britų Kolumbijos universitete, o vėliau dirbęs Toronto universitete Kanadoje, įsiveržė į Lietuvos mokslinį ir kultūrinį pasaulį su įdomia ir provokuojančia knyga apie pagrindinį šalies miestą „Vilnius – savas ir svetimas“.

Tai, kas vienam atrodys istorijos supratimui būtina simbolinė forma, kitas gali laikyti visuomenei pavojingu ir griautinu stereotipu.

Pasvarstysiu, kuo Cz. Miłoszo kūryba yra artima man, jaunam žmogui, gimusiam jau visai kitu laiku ir augusiam kitomis aplinkybėmis.