Greitai bėga laikas, negailestingai iš atminties ištrindamas ne tik žmones, bet ir įvykius, kurie buvo reikšmingi ir, atrodė, nepamirštami.  Vargu, ar kas Lietuvoje žino, kas buvo Rajanas, o savo laiku tai buvo žmogus – legenda.

Bent jau šiomis dienomis, matyt, turėtume atsakyti: profesorius Alf­redas Erichas Sennas.

Barbora Vileišytė, vienintelė Petro Vileišio anūkė, nesėkmingai skinasi kelią Lietuvon – tebesitiki iš Romos parvažiuoti į išsvajotąjį Vilnių.

J. Mikutis mirė 1988 m. birželio 27 d. Vilniaus ligoninėje už geležinkelio stoties, tuoj pat po laisvės mitingo Katedros aikštėje, kur pirmą kartą viešai buvo giedotas Lietuvos himnas. Sužinojęs apie tai, Justinas pakėlė galvą nuo ligonio pagalvės ir pasakė: „Na tai maladiec“.

Sukako 110 metų, kai gimė kun. Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980), vienas didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, Eucharistinio kunigų sąjūdžio kūrėjas, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio globėjas.

Balandžio dešimtąją, sukako šimtas metų, kai gimė viena darbščiausių Lietuvos muziejininkių dailėtyrininkė Akvilė Mikėnaitė.

Istorija, rašytojai ir metraštininkai neretai iš žmonių gyvenimo bei žygių suplaka tokį kokteilį, kad labai sunku atskirti, kur tiesa, kur legendos, o kur tiesiog pramanai. Taip nutiko ir su Emilija Pliateryte.

Sako, tą 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį buvau nerami, tarsi nujausdama kažką negero. Supdama lopšį, mama nugirdo tolimą mašinų gaudesį.

Politiniai potvyniai, atoslūgiai ir skandalai – dažnas reiškinys kiekvienos valstybės, santvarkos ar laikmečio padangėje. Dreyfuso „afera“ prisimenama dar ir šiandien, kai vieną ar kitą valstybę supurto tamsūs paslapčių, išdavysčių, politikos skandalai.

Samuelis Bakas – vienas žymiausių litvakų pasaulyje, gimęs ir augęs Vilniuje. Bernardinai.tv kviečia pažiūrėti ir paklausyti paties dailininko komentarų apie savo kūrybą ir gyvenimo istoriją.

„Lūžtantys laiko lieptai“ – tai Janinos Survilaitės šiuo metu rašomos prisiminimų knygos pavadinimas. Publikuoti jos ištraukas. Šį kartą apie senelį knygnešį.

Savo giriamąjį žodį Gailių premijos įteikimo proga noriu pradėti nuo pasiaiškinimo. Ši garbė man suteikta tik todėl, kad esu LRT Tarybos narys. Iš visų kultūros bruožų man labiausiai patinka tai, kad žmonės garsiai nesako to, ką galvoja.

Visą savo gyvenimą paskyręs Žemaitijos liaudies meno studijoms, jis sukaupė ir paliko vertingą, įdomų savo kūrybos ir tyrinėjimų archyvą.

2012-uosius Lenkijos Seimas paskelbė iškilaus pedagogo, publicisto, rašytojo, gydytojo Januszo Korczako (1878–1942) metais. Nors yra pasirodę J. Korczako kūrinių lietuviškai, šis žmogus mūsų šalyje tebėra mažai žinomas.

90-osios metinės, kai buvo išrinktas popiežius Pijus XI, mintį veda į sudėtingus Lietuvos istorijos laikus, kai tarp Vilniaus vysk. J. Matulaičio ir Varšuvos nuncijaus arkivysk. A. Ratti užsimezgusi draugystė padėjo įveikti politinio gyvenimo sukeltus sunkumus.

Maironio poezija – tai tapatybės žinia, kurią jis tikėjosi perduoti po šimtmečių ateisiančioms kartoms. Šiandien skaitydami Maironį, vėl galime apsispręsti būti savimi – taip, kaip jis pats apsisprendė carizmo ir spaudos draudimo metais.

Originalūs Jono Basanavičiaus dokumentai – neabejotinai reikšminga Lietuvos rašytinio paveldo dalis. Simboliška, kad plačiajai visuomenei jie pristatomi minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

„Lūžtantys laiko lieptai“, tai Janinos Survilaitės šiuo metu rašomos prisiminimų knygos pavadinimas. Džiaugiamės galėdami publikuoti jos ištraukas.

Po to politika jai jau neturėjo jokios galios. Neįtraukė jos į savo verpetą net 1980-aisiais. „Neturiu polinkio į susibūrimus, – aiškino poetė. – Galbūt pamoka, kurią gavau jaunystėje, nulėmė, kad vėliau niekada negalėjau niekam priklausyti?“