Alma Braškytė

Kas turi atsitikti žmogui, kad jis artėjant senatvei neprisimintų (ir nenorėtų prisiminti) savo gyvenimo? Apie tai yra naujausia Vilniaus mažojo teatro premjera.

M. Ivaškevičiaus pjesės replikos ir įvykiai įsuka suvokėjo sąmonėje ištisą interpretacinį emocinį stereo – turbūt vertingiausia, ką gali dovanoti meno kūrinys.

„Man labai rūpi, kaip padaryti, kad teatras iššautų anksčiau. Kaip pajusti, kas artėja, ar bent jau pasistengti būti adekvačiam tam, kuo žmonės gyvena šiandien“, – savo kūrybos principus atskleidžia režisierė Yana Ross.

Spektaklis išties įtraukia, kai persijungia į savo, pavadinkim, antrąjį registrą ir iš referavimo į tradiciją pereina į gaivią, šiuolaikinę teatrinę artikuliaciją ir pjesės svarstomos temos savarankišką interpretavimą.

Adaptacija perkelia pjesės veiksmą į mūsų aktualiąją tikrovę: trys seserys ir brolis Prozorovai yra rusai, seserys yra daug vyresnės nei pjesėje, kariškiai – iš čia dislokuoto įvairiataučio NATO karių bataliono.