Auksė Kancerevičiūtė

V. V. Landsbergis: „Man patinka gražūs dalykai, kurie laimingai baigiasi“3

Dauguma mano filmų buvo padaryti beveik už „ačiū“, be valstybės rėmimo ir yra šiek tiek dienoraštiniai, šiek tiek mekiški.

„Mustangės“ – filmas apie absurdiškus moterų suvaržymus

„Mustangės“ – tai penkios jaunos Šiaurės Turkijos kaimelyje gyvenančios seserys, kurios maištauja prieš absurdiškus kaltinimus ir gentinius papročius su priverstinėmis vedybomis. 

„Edeno sodas“, arba Nostalgija šampano purslams7

Besistengdamas išvengti, pabėgti nuo kančios, skausmo ir natūralių gamtos dėsnių, žmogus visų pirma bėga pats nuo savęs, pavirsdamas groteskiška karikatūra. Būtent tokia išvada pešasi, pamačius „Edeno sodą“.

Režisierius Raimundas Banionis: „Filmų siužetus diktavo realybė“1

Legendinio aktoriaus Donato Banionio sūnus Raimundas Banionis augo kartu su teatro spektakliais ir kino filmais. Vaidyba buvo vaikystės besipildanti svajonė, tačiau nusifilmavus juostoje „Penketas narsuolių“ tapo aišku, kad režisūra traukia labiau...

Viktoras Kosakovskis: „Viskas į gera, bet…“

Atsitiktinumai, keisti sutapimai ar pernelyg įprasti reiškiniai, fiksuojami rusų dokumentinio kino kūrėjo Viktoro Kosakovskio kamera, tampa filmais. Juose įamžinama tai, kas nepakartojama, nenuspėjama...

Marina Tarkovskaja. Žmogui reikalingas kitas žmogus3

Rašytoja Marina Tarkovskaja yra jaunesnioji režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo ir poeto Arsenijaus Tarkovskio dukra. 

Režisierius Sergejus Bukovskis. Laisvė mąstyti pačiam

„Esu etninis rusas, bet laikau save ukrainiečiu. Nenoriu, kad šiandieną mane kas nors sietų su Rusija“, – kalbėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje viešėjęs režisierius Sergejus Bukovskis.

Jonas Gricius. Žmogus su kino kamera

„Jonai, ar nenufilmuotumėte Hamleto?“ – vieną vakarą paklausė režisieriaus Grigorijaus Kozincevo asistentė, paskambinusi operatoriui Jonui Griciui. Pasak kino kameros meistro, tuo metu jis nė sekundės nesuabejojo. 

Režisierius Kamalas Aljafari: Išsaugoti atmintį4

Man kinas visų pirma yra nepaprastai glaudžiai susijęs su atmintimi. Iš čia išsirutulioja idėjos ir scenos.

Auksė Kancerevičiūtė. Amerikos link: „Sidabrinė gervė 2011“

Žinoma, svarbu pažymėti pasiekimus, kartu apibendrinant praėjusius kūrybos metus, kad ir kokie šykštūs jie būtų. O jie - kaip ubago sermėga – lopyti, aplopyti, bet vis vien, savo kiaurymėmis akis badantys.

Auksė Kancerevičiūtė. Didžiojo medžio sakmė 1

Filmo istorija paprasta: darnios ir gražios šeimos buvimą pertraukia staigi nelaimė – jaunas vyras netikėtai miršta, palikdamas našlaičiais keturis vaikus ir po emocinio šoko sunkiai beatsigaunančią jų motiną.

Auksė Kancerevičiūtė. „Barzakh“: liudijantys šešėliai

Dokumentinis kinas galbūt ir ypatingas tuo, kad leidžia išgyventi, dalytis, o ne tik saugiai atsiribojus stebėti. Santūriai ir taupiai naudodamas išraiškos priemones, M. Kvedaravičius dėlioja kasdienybės vaizdus, atpažįstamus ir bendražmogiškus.

Audrius Stonys: „Filmai turi savo lemtį“4

Režisierius Audrius Stonys kažkaip sugeba išsilaisvinti iš šablonų, sutrupančių it blogai uždėtas tinkas, kiekvienu nauju filmu priversdamas žiūrovus bei kritikus kraipyti galvas...

Auksė Kancerevičiūtė. Tuštybės patologija

Režisierė Coppola, puikiai išmanydama Holivudo burbulų pūtimo mechanizmus – kinas nuo pat vaikystės buvo jos namai, – nusprendė užimti kritišką poziciją, akcentuodama persisotinimą, nuobodulį, slypintį už sėkmės paviršiaus.

Auksė Kancerevičiūtė. „Kai apkabinsiu tave“. Žvilgsnis atgal, žingsnis į priekį?

Brandžiausias K. Vildžiūno darbas pasižymi aiškia, nuoseklia siužeto struktūra, suvaldyta medžiaga ir... nesureikšminta individualia autoryste.

Kam atstovauja Felipe Lacerda „Atstovai“?

Tikiu, kad filmai dar gali atverti žmonių protus, tad man svarbu parodyti ne egzotišką kraštą, plytintį kažkur vidury miškų, o atskleisti platesnes metaforas

Auksė Kancerevičiūtė. „Amaya“: kuo patraukli egzotika, arba Kino flirtai su populiariąja kultūra

Kai svarbūs kinematografo atradimai yra pritaikomi be idėjinio pagrindo ar ryškesnių autorinių pozicijų, o greičiau komerciniais tikslais, tai, drįsčiau manyti, kinas tampa tik plataus vartojimo produktu – reginiu, neturinčiu gilesnių poteksčių.

Auksė Kancerevičiūtė. „Anarchija Žirmūnuose“. Bežaidžiant kiną 2

Ką galima pasakyti apie debiutinį Sauliaus Drungos filmą „Anarchija Žirmūnuose“? Dar kartą parypauti apie lietuviško vaidybinio kino bėdas bei neįgalumą?

Stengiamės eiti šviesiąja gyvenimo puse

Pokalbis su dokumentininkais Julija Gruodiene ir Rimantu Gruodžiu

Auksė Kancerevičiūtė. „Kuždesių salos“ labirintai 1

Vienas labiausiai išgarbintų amerikiečių modernaus kino kūrėjų Martinas Scorsese turi ne tik neprilygstamą istorijų pasakotojo dovaną, leidžiančią su kiekvienu nauju filmu pritraukti masinės auditorijos dėmesį.

Auksė Kancerevičiūtė. Apie Serafiną

„Norėjau, kad filmas būtų toks, kaip Serafinos paveikslai, – paprastas, nuoširdus, gyvas“, – tarptautinio pripažinimo sulaukusią, keliais „Cezariais“ apdovanotą biografinę dramą „Serafina“ pristatinėja režisierius Martinas Provostas.

Auksė Kancerevičiūtė. „Sidabrinės gervės”. Pastabos šventės paraštėse2

Gerą dešimtmetį buvo kartojama, kad lietuviškas kinas mirė. Pavieniai, it per stebuklą kino ekranuose atsirandantys vaidybiniai filmai liudijo, kad kinas tarsi ir yra kuriamas, bet kažkodėl gimtojoje šalyje labai nenoriai rodomas.

Auksė Kancerevičiūtė. Žmogiškumas pagal Bruno Dumont‘ą

Filosofijos profesorius net atsisakė akademinės karjeros, nes kinas pasirodė esąs žymiai realesnis bei konkretesnis būdas suvokti aplinkui plytintį pasaulį nei grynai intelektualioji sfera.

Auksė Kancerevičiūtė. Lietuviškai ispaniška migrantų integracija

Filmas „Ispanų kalba suaugusiems“ žymi pakitusias kino geografijos ribas ir kalba apie problemas, su kuriomis Lietuva gali susidurti netolimoje ateityje.

Auksė Kancerevičiūtė: Kim ki Dukas

Kim ki Duko filmai verčia jaustis nejaukiai. Ar gali būti kitaip, kada ekrane matai vaizdus, rodančius atšiaurią, nedraugišką, realybę, balansuojančią šalia destruktyvios, neatpažintos vaizduotės padarinių?