Birutė Grašytė

Argentinos lietuvis Raulis Petronis: po 1990-ųjų mamai vis siūliau važiuoti į Lietuvą

Raulis Petronis gimė 1941 m. Argentinoje, Beriso mieste. Nepaisant to, jis puikiai kalba lietuviškai ir yra išlaikęs seną aukštaičių tarmę, kurios išmoko iš savo tėvų. 

Lietuvių kalbos mokosi visas pasaulis

Lietuvos edukologijos universiteto Vasaros kalbos ir kultūros kursų studentai pasakoja, kodėl jie panoro išmokti lietuvių kalbos. 

T. Kivaras: Pertrauka yra ne tam, kad užsidarytum nuo mokinių1

Pertrauka yra ne tam, kad užsidarytumėte nuo vaikų, o kaip tik, kad su jais galėtumėte pakalbėti tais klausimais, kurie jiems svarbūs, bet per pamoką nėra kada jų aptarti.

Agnė Sunklodaitė: „Teatrą būtina vežti ir į mažesnius miestelius“

Teatras yra tokia vieta, kur scenoj gali pamatyti lygiai tokį patį kaip tu. Su panašiomis negandomis ir panašiomis problemomis. Žmogui pasidaro daug ramiau, daug lengviau, kai jis pamato, kad nėra toks vienas, kad yra ir daugiau tokių pat.

Apie tris Vilniaus ežerus...

Gražu, kai vakarop palšas dangus stoja virš balžio ežero. Glotniu jo paviršiumi tyliai nežinia kur pračiuožia vandens čiuožikas, karkteli melduose pasislėpęs nepažįstamas paukštis, kaži kokią žuvį suradęs ar netyčia per giliai į vandenį įmerkęs koją.

Raudonas dviratis

Naktimis dviratis stovėdavo vienu šonu atremtas į tuščio jau nebenaudojamo garažo duris. Nesunkiai galima buvo įsivaizduoti jį ten cypiant kaip ištikimą šunį, kuris visą gyvenimą lakstęs palaidas, vieną vakarą šeimininko pririštas pasilieka saugoti kiemo.

Miške politikas, ko grybauja, nežino

Grybautojams pasiklydus, režisierius Toomas Hussar jiems kuria itin sudėtingas situacijas, kuriose žmogui sudėtinga išlikti žmogumi. Ir kas absurdiškiausia, miške baisu visai ne meškų ar gyvačių – miške baisu žmonių, prarandančių žmogiškumą. 

„Kelias į niekur“ – meninė dokumentika apie 1940–1941 metų Vilnių1

„Kelias į niekur“ – pirmiausia istorija apie tai, jog tiesa niekada nėra vienareikšmė. Ji visada (arba bent jau dažniausiai) turi dvi puses: juodą ir baltą arba tamsiai pilką ir drumstai baltą. 

„Nebraska“ – tėvo pažinimo kelionė1

Ši kelionė, nors ir absurdiška, nes niekas jokių pinigų nelaimėjo, negalime sakyti, jog jokio laimėjimo nebuvo. Santūrusis tėvas prasitarė, kad laimėti pinigai jam būtų buvę reikalingi tik tam, kad galėtų ką nors palikti savo sūnums. O sau jis nusipirktų naują sunkvežimį, kurio visada norėjo.

Legenda apie liūdinčią šalį

Stipriai veikiančios Irano giesmės ir ramios, didelę kančią matančios ir saugančios valtininko akys sukuria tylaus skausmo nuotaiką. Nors filme kalbama apie labai tamsius dalykus, kartu tai ir be galo nuostabi savo užburiančiais simboliais ir alegorijomis legenda apie pavergtą ir liūdinčią šalį.

Vytautas Stankus: „Laiškai, kurių nėra, – patys svarbiausi“2

Neseniai pasirodžius antrajai poeto Vytauto Stankaus knygai „Iš veidrodžio, už“, kilo mintis su juo pasikalbėti. Naujoje knygoje rasime laiškų, jų nuotrupų, apims nuojauta, jog kur nors egzistuoja ir tie, kurių autorius neparašė.

Nekenčianti ir mylinti Inta

Žiūrint filmą už akies užkliuvo ant Intos stalo padėta jos sukurta kompozicija – nešvariame stiklainyje pamerktos žydinčios gėlės. Pagalvojau, jog toks yra ir filmas: negraži buitis ir čia pat vienišas, nemokantis bendrauti žmogus, palengva prisileidžiantis kitą žmogų. 

Šimtametis švedų Forestas Gampas

Filmas sukurtas pagal švedų rašytojo Jono Jonassono debiutinį romaną, išleistą 2009 m. Knyga tapo bestseleriu. Filmas taip pat sulaukė daug dėmesio, jis parodytas jau daugiau nei 40–yje pasaulio šalių ir yra pelningiausias visų laikų Švedijos filmas.

Gytis Lukšas. Sukurti naują, savo pasaulį1
Birutė Grašytė - Kelionė

Šiuo metu daug mąstau apie savo vaikystę, kadangi nukeliavau jau didesnę dalį savo gyvenimo kelio, natūralu, jog vis grįžtu į pradžią. Mano vaikystėje buvo keistų, netipiškų ir gal net kinematografiškų ar dramaturgiškų epizodų.

Ilona Balsytė: „Nebijojome būti išjuokti, nes tikėjome tuo, ką darome“

25-eri – jauno žmogaus amžius, kai jau kai kas lyg ir pasiekta, bet laikas vėl į ką nors gilintis, plėsti galimybes, atrasti naujų formų. Mūsų teatras savo gyvenimą pradėjo būdamas novatoriškas, būdamas kitoks, tad ir šiandien pats laikas atrasti kažką naujo ir kitokio.

„Vakar, Šiandien... Visada“ – stebuklingas I. Marčuko pasaulis

Verta aptarti Kijeve išleistą dailininko I. Marčuko dailės darbų albumą „Vakar, šiandien... Visada“, kuris visai neseniai buvo pristatytas Radvilų rūmų muziejuje veikusioje parodoje.