Edita Janulevičiūtė

Kinijoje be koronaviruso yra ir kita žmones naikinanti jėga, net smarkiau nei bet kuris gripas. Ji vadinasi Kinijos komunistų partija.

Žiniasklaida nėra ir negali būti objektyvi tokiu būdu kaip mokslas. Kodėl gi lietuviškoji vengia atvirai rinktis stovyklą?

Kinijoje griaunamos krikščionių bažnyčios, musulmonų minaretai, Tibeto budistų šventyklos. 

Koks keistas klausimas! Kam gali kilti mintis klausti: ar galima mokėti mokesčius? Paprastai klausiame, ar reikia juos mokėti, ar tai privaloma, ar būtina. Klausiame, ar tie mokesčiai teisingi, ar labai nuskalsime jų nemokėdami.

Nauji metai – naujos viltys. Žadamos kiek didesnės pensijos ir didesnis neapmokestinamas minimumas. Nebus viskas gerai, bet bus šiek tiek geriau.

Tarp krikščionių jau tapo savotišku šablonu neigiamai kalbėti apie kalėdinę prekybą ir vis priminti, kad jau nuo lapkričio blizgučiais išpuoštos vitrinos ir kalėdinės nuolaidos neturi nieko bendra su pačia švente, t. y. Kristaus gimimu.

Dar spalio pabaigoje pasirodė štai tokia informacija: „Statistikos departamento duomenimis, per aštuonis šių metų mėnesius apie išvykimą iš Lietuvos pranešė 35 000 asmenų, t. y. po penkis žmones per valandą, arba 120 žmonių per parą.

Tinklalapyje, kurį sudaro vienas vienintelis puslapis, o iš kontaktų – tik vienas telefono numeris, siūlomos rašymo paslaugos.

Tarytum iš niekur atsiradęs stulbinamas Donaldo Trumpo populiarumas, peržengęs visas geografines ir demografines ribas ir taip sujaukęs įprastines kategorijas, vieniems kelia baimę, kitiems – pasibjaurėjimą, daugumą jis tiesiog stebina.

Praėjusią savaitę prie vyriausybės rūmų piketavo mokslininkai, klausdami, ar šioje šalyje jiems dar yra vietos. Klausimas rimtas ir nevienareikšmis. Ko būtent jie klausia keldami tokį klausimą?

Daugelis mąstytojų, pradedant antikos filosofais, buvo įsitikinę, kad tiesos siekis yra žmogui įgimtas. Kaip kraštutinis šios teiginio patvirtinimas primenama, kad netgi tie, kurie meluoja kitiems, patys jokiu būdu nenori būti apgauti. 

Kaip kadaise C. S. Lewisas aptiko velnių korespondenciją ir paskelbė ją knygoje „Kipšo laiškai“, panašiai ir man pasisekė gauti vieną gundytojų parengtą dokumentą.

Rinkimai nenumaldomai artėja. Pagal kokius kriterijus rinksime tautos atstovus? 

Godo – taip niekada ir nepasirodęs Samuelio Becketto pjesės personažas, kurio veltui visą veiksmą laukė du bėdžiai. Mat anas lyg ir žadėjo jiems padėti, tad jie laukė. Nieko negalėjo imtis, niekur negalėjo nueiti, nes reikėjo laukti.

Istorinis faktas yra tas, kad Vakarų demokratija, liberali ekonomika neatsirado be Britanijos.

Ar tikrai vis dar esame skurdi, atsilikusi šalis, kuriai nėra kito pasirinkimo, kaip tik vytis turtingąsias šalis? Grynai statistiškai anaiptol nesame pati skurdžiausia šalis pasaulyje. Ir vis dėlto kažkas negerai.

Prieš beveik dešimtį metų, 2006-ųjų rudenį, Regensburgo universitete tuometinis popiežius Benediktas XVI pasakė daug triukšmo sukėlusią kalbą. Tada daug kas piktinosi jo žodžiais.

Ideologiniai projektai neišvengiamai subliūkšta, bet prieš subliūkšdami jie gerokai sujaukia mąstymą. Šiandieninėse visuomenėse, ypač Vakarų pasaulyje, išryškėja dvi stovyklos: vieni gina sociologinę tėvystės-motinystės koncepciją, kiti – biologinę. Tekstas apie su įvaikinimu ir ideologija susijusias problemas.

Tad kodėl gi mums, lietuviams, neapsiverčia liežuvis pasakyti, nekyla ranka parašyti, kad šv. Juozapas yra Marijos vyras, sutuoktinis? Ar jį vadindami sužadėtiniu, mes „išgelbstime“ jų ryšio skaistumą?