Elvyra Kučinskaitė

Sekmadienio meditacija. Žinia, kuri pakelia, klausimai, kurie parklupdo
Elvyra Kučinskaitė - Bernardinai.TV

Gerojo Ganytojo, 99 avis paliekančio dėl vienos nuklydusios ir besileidžiančio jos ieškoti, įvaizdis ir pakelia mus, ir parklupdo.

Pasaulio žmogus iš Dubingių

Minime lietuvio jėzuito, visą gyvenimą dirbusio Montevideo (Urugvajus) Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies lietuvių parapijoje, dvidešimtąsias mirties metines.

Pyktis ant Dievo: „Kodėl iš manęs atėmei brangiausia?“9

Kaip galima pykti ant To, kuris yra tobula Meilė, nuo kurio malonės visiškai priklausome? Ir visgi uoliai stengtis nepykti ant Dievo, to pykčio nepripažinti ir neišreikšti nėra tas pats, kas jo neturėti. 

Baimės po skyrybų8

Skausmo, neatsakytų klausimų, prieštaringiausių jausmų, išorinių permainų lavinoje jos paprastai nėra labiausiai matomos nekviestosios viešnios...

Jausmai po skyrybų

Kai mus užklumpa didelis vidinis skausmas, reikia leisti sau jausti tai, ką jaučiame, nes jausmai mums tam ir duoti.

Maudžiančios Kalėdos17

Neliūdėk labai, jei negali kažko turėti. Nepamiršk, kad visada gali duoti. Nustebsi patyrusi(-ęs), jog davimas kartais apdovanoja labiau nei turėjimas. Pradžiugink kitą stokojantįjį, jį pakviesdamas, arba išdrįsk pati/pats priimti kvietimą.

Žmonės, aš ilgiuosi Gariūnų!

Tą akimirką mūsų įstaigos pianistui ir idėjiniam vadui Kasparui Uinskui kilo mintis: o kodėl šioje erdvėje nepadarius kažko didesnio, labiau sutelkto, kažko verdančio, kad tokioje geroje akustikoje kur kas daugiau žmonių galėtų išgirsti tikrai puikią muziką?

„Svajok, mano vaike...“

Tai buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Urbonienė. Mažytė trapi moteris, įgręžianti savo žvilgsnį kažkaip šonu, tarsi žiūrėdama bijotų sužeisti.

Kaip legalizuosime liūdesį ir skausmą?6

Kaip galėjo atsitikti, jog Gerojo Ganytojo namuose jų žaizdos buvo paverstos kalte, o skausmas tapo atmestinas...

Elvyra Kučinskaitė. Du rytmečiai su Salomėja

Atsigręžiu ir matau prie tvoros prilipusią Salomėją. Pusė jos belikę, dievaži. Ar žemelė jau bus pradėjusi ją pasiimti? Prie kojų krepšys, pilnas visokių gėrybių, rankose dvi didžiausios cukinijos...

Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos - Kokia Tu graži, Salomėja..

Salomėja moka priimti, kai duodi, nesidrovėdama, nebijodama pripažinti, kad neturi, ir nesilankstydama keturlinka iš dėkingumo dėl priimamų smulkmenų. Bet dar labiau moka duoti.

Elvyra Kučinskaitė. Girtuoklėlių gelbėjimas

Pasėdėjom kiek tyliai, dukra su žentu pro duris į kiemą išsmuko – aišku, ir tiems širdis plyšta, į tokį skausmo gniužulėlį bežiūrint. „Pati ašmenis išsitrauki, ir pati ant jų šoki, mama“, - švelniai tarstelėjo žentas, eidamas pro šalį.

Edis Jurčys, Elvyra Kučinskaitė. Vaizdo ir žodžio dueto gimimas šalia Dievo ir gamtos tylos

Atrasti tikrą, natūralų, miesto-monstro nesunaikintą ir nesutryptą gamtos grožį šiandien yra labai didelis darbas. Žinoma, galima paprastai kalbėti apie tai, kaip ir kodėl mes turime rūpintis gamta, tačiau dažnai nė nebandoma „giliau“ ją pažinti, taip pat pripažinti sau ir kitiems, kiek grožio gamtoje mes vis dar sugebame pamatyti.

Elvyra Kučinskaitė. Kitame laike, kur tikra jau viskas
Praėjusią savaitę „Arkos“ galerijoje, Vilniuje, buvo atidaryta jubiliejinė tapytojo, grafiko, knygų apipavidalintojo Ramūno Čeponio paroda „Kitas laikas“, žyminti dailininko penkiasdešimtmetį. Tai vienas kūrybinių įvykių, stabdančių žvilgsnį ir kviečiančių tikėti, kad ištikimybė tiek žmogiškajai, tiek menininko misijai – eiti ir vesti šviesiųjų žmogaus prigimties versmių link, - dar egzistuoja.
Elvyra Kučinskaitė. Teatras, virtęs gyvenimu
Šį rudenį minime gražią sukaktį – folkloro sąjūdžio Lietuvoje pradininko, Lietuvių folkloro teatro įkūrėjo ir ilgamečio meno vadovo, režisieriaus, dirigento, pedagogo, aktyvaus visuomenės veikėjo Povilo Mataičio 75-erių ir kūrybinio darbo 40-ies metų jubiliejų.
Elvyra Kučinskaitė, Ligita Ryliškytė SJE. Kas esi, moterie Hildegarda?
Tai nebuvo vien tik muzikinis, bet ir dvasinis įvykis – Hildegardos iš Bingeno muzikines vizijas atliko būrys Lietuvos menininkų, kaip pasirodė, turinčių ne tik puikią muzikinę, bet ir dvasinę klausą.
Elvyra Kučinskaitė. „Kalno skaitymai“ Guronyse
Vaizdiniai, kuriuos, regis, nešiojausi savyje ir slaptoje nuo pat vaikystės, buvo tiesiog „atspėti“, „įminti“ ir užkelti ant to kalno.
Elvyra Kučinskaitė. Giesmės šviesai tarp mūsų
Rudenį Vilnius, kaip visad, sotus menų. Nežinau, kaip jums, o man net šiek tiek per tirštas, truputį primena išprotėjusių automobilių spūstis miesto gatvėse. Kad neprarastum skanavimo dovanos, reikia gerti po nedidelį gurkšnį. Siurbtelėjus ilgai laikyti dalykus savo juslėse it gerą vyną burnoj, kad viskas spėtų nutekėt iki dugno ir suskambėt iki galo.
Elvyra Kučinskaitė. Žemė po minaretų šešėliais
Išvažiuoju, kur dar nebuvau. Ten, kur viskas yra kitaip, nei esu pratusi suprasti. Kitokumo laikas nuo laiko ima stigti kaip vitaminų pavasarį, kai imi skainioti dilgėles, kraujažoles ir kiaulpienes, maišyti iš jų salotas, valgyti ir siūlyti kitiems kaip kažką nepaprasto. Truputį padeda, bet kitokumo alkio nenumalšina. Mat reikia, kad visos rodyklės rodytų kitas kryptis, taisyklės būtų nepavaldžios logikai, papročiai – kultūrinei atminčiai. O žmonės vis viena pasiduotų pažįstami, tarsi visame pasaulyje egzistuotų tik vienut viena „susitikimo vieta“, kuri neturi geografijos... Tada žemė vėl ima tebeatrodyti patikima ir saugi vieta būti.
Elvyra Kučinskaitė. Šviesa, nusileidžianti tikrų žodžių tiltais
Kai brolis Arūnas Pranciškus per festivalio „Pax et bonum“ atidarymą Vilniaus bernardinų bažnyčioje garsiai ištarė šių žodžių vertimą „Taika ir gėris“, net krūptelėjau – tokie jie „neaprengti“, kitaip sakant – deklaratyvūs- išdrįso pasirodyti viešumon.
Elvyra Kučinskaitė. Knyga apie drąsą, ugdant kūrybingą asmenybę
Neseniai knygynuose pasirodė psichologės, soc. m. dr. Daivos Grakauskaitės-Karkockienės, kuri, beje, yra ir viena iš mūsų dienraščio autorių, knyga „Kur dingsta kodėlčiukai? Kūrybiškumo ugdymo pagrindai“. Tai nedidelės apimties (70 psl.) teorinių ir praktinių įžvalgų, susijusių su kūrybiškumu ir jo ugdymu, santrauka, ne tik suteikianti reikiamų žinių pagrindus, bet ir kviečianti nuodugniau svarstyti kūrybiškos asmenybės vietą mūsų visuomenėje.
Elvyra Kučinskaitė. Unikali unikalios asmenybės dovana lituanistams ir literatūros mėgėjams
„Šios nuotraukos – puiki terpė reikštis mokytojo asmenybei, pristatant kitas asmenybes. Tai polėkis polėkiui auginti“- tokiu beveik aforizmu naujausią lituanistės ir fotografės Onos Pajedaitės darbą – kompaktinę plokštelę, skirtą mokytojams lituanistams, „Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius“, apibūdino Vilniaus jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Edita Šicaitė. Stiprus profesionalo komplimentas profesionalui. Įdomu, ką apie tokį darbą sakys būsimieji jo „vartotojai“ moksleiviai, šiaip prielankieji literatūrai ir kultūrai, tačiau, pripažinkime, tinkamiausiai jį įvertinti gali tik mokytojai praktikai. Na, ir gal literatūros kritikai. Betgi garbioji Vanda Zaborskaitė taip pat nepašykštėjo projekto sumanytojai ir autorei palankių žodžių: „Per daugelį metų kruopščiai surinkta ikonografinė medžiaga pateikia pamokoms visa, kas gali būti reikalinga, dėstant lietuvių klasikų gyvenimą ir kūrybą“. Kokio geresnio palaiminimo dar galima būtų tikėtis savo darbui, išleidžiant jį į dienos šviesą? Taigi sveikiname garbiąją Oną Pajedaitę, fotografę „neformalę“, su pirmuoju, bet tikrai ne paskutiniu „neformalų“ įteiktu medaliu!
Elvyra Kučinskaitė. Moksleivių rekolekcijos KAIROS: sugrįžimas į tikrąjį laiką
“Ar kada nors bandei leistis aplenkiamas laiko? Pamiršti laikrodžius, pragaro mašinas, kurios nuolat tiksi ir tiksi?... Tiesiog gyventi kitame, Dievo dovanotame laike?..” – klausia buvusi Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivė Monika Smalinskaitė mokyklos žurnale “Quo vadis?” (2004),
Elvyra Kučinskaitė. Prisikėlimo antspaudas ant lūpų
Aš pamatysianti, kaip prisikels „Dievo Sūnelis“.
Elvyra Kučinskaitė. Graudžioji Oskaro Koršunovo teatro istorija
Prieš sėsdama rašyti šio rašinio, kažkodėl prisiminiau Mato evangelijos pirmame skyriuje užrašytą Jėzaus kilmės knygą. Turbūt gerai ją žinote: „...Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas...“ Visa virtinė mažai ką sakančios svetimos kultūros dar mažiau sakančių vardų. Ilgai nesuprasdavau, kam tiek to vargo. Kas kam iš to? Kol galų gale stuktelėjo: kad pagaliau išgirstume, kad ir Dievas turėjo dulkinas vargo kojas.
Elvyra Kučinskaitė. Ne apie mirtį
Stalas nukrautas naujametėmis vaišėmis, glaudi kompanija užsiėmusi kavos gėrimo ritualu, kalbos ir juokai. Ingrida trumpam atsitraukia, ramiai, be lašo savigailos nueina ir išsitiesia ant medinio suolo.
Elvyra Kučinskaitė. Tik mažais ramiais žingsneliais
Smulkučiais rėželiais, panašiais į sniegenų pėdutes už lango.
Elvyra Kučinskaitė. „Paukščių gripas – ne mano gripas, palauks…“
Nors žiema, regis, dar pačiame smagume, betgi dienovidžio saulė išduoda greitai būsiant paukščių grįžimo metą. Dedu galvą, kad ši poetinė klišė šį pavasarį mažai kam kels sentimentų – veikiau susirūpinimą. Gandas apie baisią ir pavojingą ligą žiedu veržiasi apie Lietuvą.
Elvyra Kučinskaitė. Tik moteriškų paslapčių akimirkos
Ilgai trepsėjau ant grotelių, padėtų prie Šv. Kryžiaus namų durų, norėdama atsikratyti lipnaus pavasarėjančio sniego.
Elvyra Kučinskaitė. Karikatūros kitų – skurdas mūsų
Kai apie tai imi galvoti, apima kažkoks paralyžius. Rašykit, brangieji, nerašę, raudokit neraudoję, trypkit kojomis, rašykit peticijas ir deklaracijas, smerkiamai tylėkit – dalykai vyks, kaip vykę. Nes jūsų nuomonė – ne tautos nuomonė, o tik jūsų, pavienių asmenų, net jei jūsų būtų du milijonai iš trijų. Tautos nuomonė – spaudos laisvė. O spaudos laisvė – tai tokia laisvė, kurią iki galo, iki išsipildymo katarsio pajunti, tik tyčiodamasis iš dalykų, kurie kam nors atrodo šventi. Kuo daugiau žmonių laiko kažką šventu, tuo didesnė laisvė juntama iš jų išsityčiojus. „Be tabu“ – yra didžioji spaudos laisvės vėliava, droviai ėmusi plevėsuoti dar laisvosios medijos priešaušriais, ogi dabar įsisiautėjusi plaktis taip, kad lengvai baigia uždaužti bet kokias gėrio ir blogio, moralumo ir nemoralumo ribas.
Elvyra Kučinskaitė. Veidu į pilnatį
Sėdžiu štai sau, už lango lyjant keistam žiemos lietui. Taip šviesu, nors už lango – naktis, nors miškas, nors pats tamsiausias metų laikas. Kaip visa tai atrodytų, jei dabar nebūtų pilnaties? Gūdu ir baugoka. Nepralaidu... Neatsitrauktum taip plačiai užuolaidų. Nespoksotum, akis vis gilyn į tą minkštą tamsą suleisdama, ir kažin, ar bandytum prisiminti, kad delčia – tik nudilus pilnatis, kad tik dar truputis laiko, ir jau bus daug šviesiau.
Pasikalbėjimai. Užrašė Elvyra Kučinskaitė
Atstok su savo kvailais klausimais! Niekaip aš nešvęsiu ir - jokių Kalėdų. Kodėl? Kodėl, kodėl... Ne šventė man. Kodėl būtinai turi būti šventė? Niekada nebuvo. O kas - šventė?
Elvyra Kučinskaitė. Girdintieji šventę
Mačiau jauną merginą, plėšiančią sušlapusį ir apglamžytą voką – gavo naujametį siuntinuką iš savo bičiulio, gyvenančio Lenkijoje. Ėmė ji iš to voko visokias mielas smulkmenas, ir jos veidas vis labiau budo. Jokių brangenybių, kurios taip greitai ir akivaizdžiai būtų galėjusios perplėšti trumpos niūrokos sausio dienos prieblandą, ten nebuvo – tik lenkiškas darbo metų kalendorius, kompaktinė plokštelė, du laiškai ir nuotrauka. Bet prieblanda plyšo, erdvė aplinkui ją ėmė žaižaruoti, keistis ir keisti. Nes dienoraštyje, kiekviename mėnesyje, kuris dar lauks, ranka rūpestingai buvo išvedžioti įrašai: „Ši diena tau tebūna gera“, „Pasiilgau“, „Tik neliūdėk“...
Elvyra Kučinskaitė. Dosnumo adresas: 1675, „Auka“
Man regis, mūsų skaitytojams ir sapne užkluptiems sunku būtų nuduoti, kad nieko nėra girdėję apie tai, jog broliai pranciškonai vėl rengia Kalėdų akciją – tiek apie tai rašome, skaitome, rodome, žiūrime. Šįkart jų kilniame taikinyje - Svėdasų senelių globos namai. Kartą pabandę, Vilniaus Bernardinų vienuolyno broliai nebepanoro palikti be dėmesio paties sunkiausio skurdo, pažymėto absoliučiu, tobulu neturėjimu. Ne apie chronišką „pampersų“ stygių ar supuvusias komunikacijas senelių namuose kalbu, o apie visokio stygiaus apstybę – jėgų, giedrų minčių, sveikatos, kantrybės, šilumos... (Gal vis dėlto nuvažiuokite kas nors ir patys pamatysite? Gal „atsitiks“ tada Adventas, vis dar užmestas rūpesčiais rūpestėliais?).
Elvyra Kučinskaitė. Advento ieškojimas
Kažkas užsikimšo. Nebegirdžiu to, kas taip aiškiai virpa ore.
Elvyra Kučinskaitė. Apie naujai besikalančią, šalčiui nepasiduodančią uostamiesčio kultūrą
Sovietmečiu didžiuosiuose šalies miestuose greičiausiai nebūta nė vieno bent kiek kultūrai neabejingo žmogaus, kuris nežinojo takelio, vedančio į Menininkų namus, ar tuomet rimtai, šiandien kiek ironiškai vadinamus rūmus. Tai tikrai buvo viena iš šiltų kultūros mėgėjų vietų, kurioje vyko truputį cenzūruotas, truputį kontroliuotas tačiau vis dėlto gyvas kultūrinis vyksmas. Paskelbus nepriklausomybę, ši gyvoji gysla tarsi užako - Menininkų namai dėl daugelio priežasčių tarsi prarado savo tapatybę, liovėsi buvę miestelėnų traukos centrais. Daugelis jų tiesiog vegetavo arba tyliai liovėsi egzistavę. Bet ne visi.
Elvyra Kučinskaitė. Stebuklas, kad padarėte šį stebuklą
Sunku apsakyti, kaip gera važiuoti ten, kur žinai rasiąs gerų naujienų. Kur lauks žmonės, žinantys, jog gerus darbus ne visada gera ir lengva daryti. Kad tokios pastangos nebūtinai bus pamatytos ir įvertintos. Kad duoti kitam – nebūtinai gauti pačiam regimu būdu. Kad pats davimo judesys, nuolatinis „ištuštėjimas“, jei tik jis nėra išorinis, kuria vis skaidresnę, vis švelnesnę ir minkštesnę erdvę, kurioje jaukiau apsigyvena ne tik kiti – ir pats.
Elvyra Kučinskaitė. „Šaukštaveidė Stainberg“ – pasiklydusi tarp gyvenimo ir teatro
Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro stogu pabiro premjeros – šeimininkai didžiojoje salėje rodo R. Cooney „Meilę pagal grafiką“ (rež. A. Večerskis), mažojoje – Lee Hallo pjesę „Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. Marija Misiūnaitė), taip pat šią kamerinę, intymių kalbėjimų erdvę ką tik meistriškai suplėšė Oskaro Koršunovo teatro premjera – Olego ir Vladimiro Presniakovų „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas).
Elvyra Kučinskaitė. Geras metas - vėlyvas ruduo
Ir vėl užkliuvau už gyvenimo, į kurį žiūrint taip ir norisi kaip nors sustabdyti, įtempti kad ir į negyvas formas, nes tokios istorijos nyksta akyse kaip brangūs daiktai prietemoj ar tirštam rūke.
Elvyra Kučinskaitė. Apie valdininkų dovanas ir jų naudą pasauliui
Pakelkite rankas, kam neteko savo gyvenime susidurti su dovanomis, kuriomis gausiai apdovanoti mūsų valdininkai. Čia turiu priminti, jog švelnus, pasitikėjimo kupinas įvardis „mūsų“, reiškia ne mūsų, Lietuvos, ne mūsų, Europos Sąjungos, o mūsų – viso pasaulio valdininkus, nes tai - visų gėriui sukurta kategorija. Na, žodis „kategorija“ kažkoks nemeilus, bet gal jis geriausiai atspindi šios rūšies ypatingumą – juk kai patys normaliausi tėveliai ar mamytės, seneliai ar net vyresnieji broliukai rytą apsirengia valdininko uniformas, visi namiškiai iš karto supranta, kad tiesiog paprastais žmonėmis jų nebepavadinsi.
Elvyra Kučinskaitė. Vis labiau gyventi
Vėlines, šią išėjimo, nutolimo šventę, visada mėgdavau dėl visur – gatvėse, namuose, net kavinėse ir prekybos centruose - prasiskverbiančio švelnaus, minkšto liūdesio. Kur eini, visur kvepia chrizantemomis, netikro vaško žvakėmis ir šlapiais lapais – visa tai šiomis dienomis rodo, kad anapusybė beveik pasiekiama, beveik įžiūrima. Bažnyčioje skaitomos litanijos ir maldos, tomis dienomis tokios vešlios ir tirštos, atrodo lyg kieti mažyčiai rožančiaus karoliukai, ritmiškai mėtomi į plonučius Vėlinių vartelius: dar akimirksnis - ir atsivers, ir nebeliks paties neįveikiamiausio slenksčio...
Elvyra Kučinskaitė. Nebenorintys laimėti
„Tau pavyks”, – kartą švelniai pasakė vienas dvasios tėvas vyriškiui, keleto žmonių akivaizdoje papasakojusiam apie neįsivaizduojamą daugybę jį ištikusių nesėkmių, regis, visai iracionalių. „Aš nebenoriu laimėti”, – tyliai atsakė šis, ir iš netikėtumo visi klausiusieji loštelėjo. „Jūs nė vienas nematėte manęs tada, kai aš buvau „sėkmingas“. Tai keista, sunku paaiškinti, bet tikrai nenorėčiau ten grįžti. Buvau kietas ir nepramušamas, dabar man atrodo, kad tada iki manęs neateidavo niekas – nei kvapai, nei garsai, nei spalvos, nei žodžiai. Negyvas. Kažkokiame pamišusiame pasaulyje, kur viskas vyksta tarsi po dideliu gaubtu.
Elvyra Kučinskaitė. Esu skubančiųjų bendruomenė
Jei kas paprašytų keliais žodžiais apibūdinti šiuolaikinį socialiai, ekonomiškai, visuomeniškai aktyvų Lietuvos pilietį, turbūt visi choru atsilieptume: visada skubantis, visada absoliučiai neturintis laiko, visada pristingantis jėgų užbaigti dieną. Jei žmogus sako „turiu labai daug darbų, esu visiškai nusikalęs, vakarais vos atropoju iki lovos“, jis yra savas, „teisingas“, neiškritęs iš trasos. Nesvarbu, kas jis – valdininkas, žiniasklaidos atstovas, verslininkas, psichologas, pardavėjas, mokytojas – jei tik nuolat kartoja šią frazę, vadinasi, dar pajėgia naudotis „atpažinimo kodu“ ir yra patikimas. Skubantieji tam tikra, naująja metafizine prasme, visi lygūs, bent jau kur kas lygesni už neskubančiuosius.
Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos VI. Apie geltonojo portfelio riterius, baltus marškinius ir kitokias spalvas
Šią provinciją mes, istorijos liudytojai, kartu su savimi atsivežėme atostogauti į vieną pietų pajūrio kurortą. Nuo kitų ji skyrėsi tuo, kad buvo labai pasipuošusi, lepi, atsipalaidavusi ir rafinuota. Nelabai tinkamas žodžių junginys – „rafinuota provincija”, bet kad tokia jos atmaina yra, kas ginčysis? Ką ir kalbėti - daug lengviau yra susidurti ir net susitaikyti su apiplyšusia, neskoninga ir siaurakakte provincijėle, bet tokia, kuri laisvai atsipūtusi laukia savo valandos už makiažų išpuoselėtų veidų ir intelektualių pasažų, geriau niekada neparodytų savo dailiai užaštrintų dantukų - labai jau ironiškai smulkiai visų akivaizdoje ji sukramsnoja paskutinius savo šeimininko padorumo likučius.
Elvyra Kučinskaitė. Apie medikų aplaidumą, pacientų negailestingumą ir medicinos sistemos nelankstumus
Apie kainą, kurią mokame už medikų daromas klaidas, kalbėti nelengva. Visų pirma todėl, kad kartais - ne taip retai - ji būna labai didelė ar net pati didžiausia, atimanti gyvybę. Liūdnai pamokyti tokių patirčių, mes visi, potencialūs pacientai, labai lengvai tampame aršiais, neobjektyviais, to paties jautrumo, kurio taip tikimės iš medikų, stokojančiais kaltintojais ir teisėjais. Dialogas užsikerta ties piktais pasiaiškinimais, jog medicinos sistemoje vis labiau trūksta profesionalių gydytojų, pagalbinio personalo, atlyginimai maži, socialinė bazė skurdi, medikai visada pervargę, atbukę nuo įtampų – ir visa tai tiesa. Bet situacija nuo tokių pasisvaidymų kaltinimais negerėja nė per sieksnį – Lietuvoje labiau bijoma susirgti ne dėl pačios ligos, o dėl to, kad nebus kam ją tinkamai gydyti.
Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos V. Gilioji mūsų naktie
Kiekvienas iš mūsų neabejotinai žinome tokių istorijų, kurias kone visą gyvenimą tenka nešiotis kaip akmenį – šalin nenumestą ir vieton nepadėtą. Nežinia, ar jas kur užstumt, ar kam pasakot - tokios būna nevykusios, skaudžios ir žiaurios. Net jei ir nugirstos, net jei ir pakeleivingos, bet raižo savo aštraus absurdo briaunom visokį supratimą apie daiktų ir žmonių tvarką. Jos kaunasi su mūsų pačių sukaupta išmintimi, kuri sako, kad pasaulis kaip ir visada, taip ir šiandien, stovi tik todėl, jog yra nors šiek tiek geras, jos kerta mums tiesiai į patį gerumo centrą, tarsi norėdamos įtikinti, kad esame visada pralaimėję.
Elvyra Kučinskaitė. Tytuvėnų festivalis: avantiūra ar įžvalga?
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 3-ąją, Šiauliuose, Ch. Frenkelio rūmuose, įvyko baigiamasis Antrojo tarptautinio Tytuvėnų festivalio koncertas. Neseniai restauruotoje puikios akustikos rūmų salėje nuolatinius festivalio klausytojus ir atsitiktinius svečius (pastarųjų, regis, tikrai nebuvo daug), sodriais ir giliais muzikiniais įspūdžiais sotino mūsų operos primadona Irena Milkevičiūtė ir pianistas Aleksandras Vizbaras, taip pat - žaismingas pianistų kvartetas, vadovaujamas Kęstučio Grybausko. Koncertą ir visą festivalio programą palieku vertinti profesionalams, o man pasirodė smagu ir smalsu pasižvalgyti „aplinkui muziką“, nes į šonus besidairant kartais gali pamatyti labai nenuobodžių dalykų.
Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos IV. Ir vėl neatsitiko nieko
Ir vėl čia, Lietuvoje, neatsitiko nieko. Naujajame Orleane paskutinius žmogiškumo likučius kažkam išpūtė uraganas (kuri žaizda žmonijos atmintyje išliks ilgiau - susišaudymai, plėšikavimai ligoninėse ir moterų prievartavimas tragedijos akivaizdoje ar uragano nusiaubtas miestas, kurį visi dar pajėgtume atstatyti?), Irake – panikai pasidavę maldininkai, traiškantys vienas kitą, Taivane - taifūno baimė, verčianti uždaryti mokyklas ir įstaigas, o pas mus, ačiū Dievui, vėl nieko. Na, gal tik Rotušės aikštėje ketinama išpjauti pusšimtį liepų. Nieko, pasodinsim naujų, jaunų, sveikų.
Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos II. Laimėjusioji
Veronika, kurią visos gatvelės ir „kalnelio“ senbuviai šiltai vadino Verute, gyveno mažutėje medinėje pirkelėje, kuri keistai buvo pamesta įduboj, esančioj ant kalno šlaito. Dėl to namelis iš išorės atrodydavo tarsi pamažu smingantis gilyn į kalno vidų. Pro savo langus Veronika matydavo tik praeivių kojas, na, pasilenkus žvilgsnis gal dar galėjo siekti juosmenį, taigi su niekuo ji pro savo mažytį langelį nesisveikino, nieko nekalbino – „negi sriūbausi iš daubos, į padalkas žiūrėdama“. Tačiau neatrodė, kad ši priverstinė vienatvė būtų jai labai trukdžiusi – gal netgi atvirkščiai, tai padėdavo jai atsiginti miestelio smalsučių – šnekių moterėlių ir padūkusių vaikų, vasarą skardžio ketera pro jos namelį traukiančių į Lėvens maudyklas.
Elvyra Kučinskaitė. Miestai, žaidžiantys šventes
Ar jums gražu, kai miestai žaidžia šventes? Juk jų, žaidžiančiųjų, dabar pilna, argi ne? Šventės ritasi viena po kitos – visuose kraštuose ir krašteliuose.