Enzo Bianchi

Apie sąžinės viršenybę7

Būtent sąžinės plotmėje visi žmonės – tikintieji ir netikintieji – turėtų stotis vienas kito akivaizdon ir išgirsti vienas kitą, kad galėtų keliauti drauge.

Monachizmas: praeities paveldas ir atsivėrimas į ateitį
Enzo Bianchi - Kelionė

Pažvelgę gelmingesniu žvilgsniu, šią valandą galime vertinti ne kaip vienuolinio gyvenimo nuosmukio valandą, bet daug labiau – kaip neturto valandą

Nemoku mylėti, tad valgau

Nūdienos medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas turėtų mums suteikti galimybę sąmoningiau ir veiksmingiau reaguoti į tas „dvasios ligas“, kurios nuo pirmųjų krikščionybės amžių vadinamos „svarbiausiomis ydomis“.

Pašvęstojo gyvenimo metai

Kodėl ne vien iš pašaukimų, bet ir iniciatyvų ir tarnysčių gausos perėjome prie dabartinio „skurdo“? 

Tuščiagarbiškumas – pasirodymo kirminas2

Mūsų visuomenė, apnikta niūriojo vangumo blogio ir pykinama beprasmybės, paradoksaliu būdu serga ir savo priešingybe – tuščiagarbiškumu. 

Ar reikia askezės?1

Ar dabartinis krikščioniško tikėjimo silpnumas nėra susijęs asketinės dimensijos nugrimzdimu į užmarštį?

Gašlumas – meilė be meilės

Iškreiptų santykių, kuriuos tradiciškai vadiname „svarbiausiomis“ ydomis, sąraše gašlumas yra antrojoje vietoje. Jis seka po rajumo ir su šia yda yra glaudžiai susijęs: tiek maisto, tiek seksualinis besotiškumas yra įsišakniję toje pačioje dirvoje. Evagrijus jau IV amžiuje teigė, kad „rajumas – gašlumo tėvas“.

Ar sugebame klausytis šventųjų „kvailelių“ juoko?8

Nuo stilitų, gyvenusių IV a. Sirijoje, iki palaimintojo Bazilijaus Bažnyčios istorija pilna „Viešpatį įsimylėjusių šventųjų kvailelių“. Tai asmenybės, nepaisiusios normų, turinčios mums ką pasakyti.

Liūdnas gyvenimas to, kuris pavydi

Pavydas yra jausmas, kurį stengiamasi nuslėpti, kuris niekam neišpažįstamas, kuriuo nesididžiuojama, bet kurio gėdijamasi, kadangi girtis pavydu reikštų viešai deklaruoti savo žemesnę padėtį.

 

Enzo Bianchi. Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Pasaulietinių metų pradžioje, pagal kurią matuojame mūsų gyvenimo įvykių tėkmę, ši šventė skelbia ypač reikšmingą žinią: Dievo palaiminimas žmonijai, t. y. Jėzus, gimęs iš visos žmonijos simbolio – Marijos, mus lydi kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.

Enzo Bianchi. Puikybė – ir „aš“ tampa stabu

Štai ir kelionės po „blogųjų minčių“ šalį pabaiga – apžvelgėme svarbiausiąsias ydas, apmąstėme mūsų santykį su sudėtinga tikrove, kuri mus kuria ir supa: santykius su maistu, kūnu, erdve bei laiku, daiktais, kitais žmonėmis ir mūsų veikla. Paskutinė „mintis“ – hyperefanía (pažodžiui „per didelis pasirodymas“, išdidumas), puikybė – tai patologija, kovą su kuria, anot Bažnyčios tėvų, reikia palikti pačiam galui.

Enzo Bianchi. Be vietos ir atminties

Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime yra uždavęs sau tokius klausimus: „Kur norėčiau būti? Kur norėčiau dirbti ir gyventi? Kuri vieta galėtų padėti man vėl atrasti gyvenimo prasmę ir atgauti norą gyventi?“ Tačiau baimė ir nenoras, dėl kurių vengiame atsakymų į šiuos klausimus, sugrąžina mus prie senovinės ydos, kurią graikai vadino akedía (pažodžiui „rūpesčio stoka“), o Vakarų tradicija sutapatino su liūdnumu.

Enzo Bianchi. Rūstumo dienomis užgęsta žmogus

Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį... Tai instinktyvi reakcija, kuri neatsitiktinai būdinga ir gyvūnams, kylanti dažniausiai tada, kai juos kas nors užpuola.

Enzo Bianchi. Nuosavybės kirminas: esu tai, ką turiu

„Jūra niekuomet neprisipildo, nors į ją įteka daugel upių, taip ir šykštuolio nepasotina turtai“, – šitaip Evagrijus apibūdina philarghyria, tą „meilę pinigui“, kuri yra patologiško žmogaus santykio su daiktais išraiška. Ši aistra, kuri tradiciškai paprastai traktuojama kaip asmeninė yda, pastaraisiais amžiais (bent jau Vakaruose) įgavo kolektyvinio ekonominio-socialinio stiliaus veidą.