Henrikas Gudavičius

Laiškai iš kaimo. Malkas žiemai susikraukim gražiai

Bet štai kokios neramios žinios ateina iš Labanoro sengirės: ten niekadėjai su geležinėmis širdimis, tie visagaliai medkirčiai, plynai kerta Labanoro regioninio parko pušynus.

Laiškai iš kaimo. Belaukiant bobų vasaros, pražydo pavasarinis kežys

„Kai kas per radiją vis tvirtina, kad tuoj tuoj sulauksime bobų vasaros, o kiti tikina, kad bobų vasaros saulė šviečia jau dabar. Neaišku, kaip yra iš tikrųjų“, – dienoraštyje rašo H. Gudavičius.

Laiškai iš kaimo. Rugpjūtis – atostogų metas? Laboremus!

Vasaros pabaiga šiek tiek panaši į pavasarį – kasdien kas nors netikėta atsiranda, reikia sustoti ir pabandyti prisiminti, ar kada nors šitaip yra buvę, dienoraštyje rašo H. Gudavičius.

Benediktas Navickas – originalus pasaulio stebėtojas

Sovietinių metų rezistento Benedikto Navicko-Barzdelės tautosakinio pobūdžio rašto darbas – anų dienų santvarkai neįtikusio jaunuolio būties ir buities aprašymas.

Laiškai iš kaimo. Vasara be tolimų kelionių

Ką dabar kaimo žmonės dirba visą dieną? Kaip nuo stichinės sausros ginasi? 

Laiškai iš kaimo. Stichinė sausra: ir kantrybės išbandymas, ir atminties patikrinimas

„Kaime per vasarą galima gyventi ir viską suspėti, reikia tik vieną valandą anksčiau atsikelti ir vieną valandą vėliau atsigulti“, – savo dienoraštyje rašo H. Gudavičius.

Laiškai iš kaimo. Alyvų žydėjimas: nuo Dainavos iki Žiemgalos

Pasaulis, kurio nebėra, man brangus. Kodėl senovinė kaimo skara ne kvietkuota, o languota? Kodėl tos kryžmiškai languotos seniausio audimo skaros tarsi pilkais trobų langeliais ar parūdijusiomis antkapių tvorelėmis sudalintos?

Laiškai iš kaimo. Perkūnas dangaus keliu nuvažiavo – perkūnropės sužaliavo...

Pirmasis griaustinis atgrumėjo vakar vakare iš pietų ir nutolo į rytus. O žaibai vis horizontalūs, eidami šonu pro Liškiavio ežerą ir nusitęsdami į Gailiūnų pusę, tiktai blyksėjo tarp debesų, bet į žemę, rodos, nė karto netrenkė.

Laiškai iš kaimo. Klibikščiuoja, bet vis dėlto dar eina

Iš H. Gudavičiaus dienoraščio: „Kodėl senieji lieka ištikimi savo kiemui ir savo kaimui? Juos kažkas laiko būtent tose vietose, kurias iš jaunumės pasirinko. Sulaiko juos tikriausiai meilė ir prisiminimai, bet yra ir toks keistas savarankiškumo užgaidas.“

Laiškai iš kaimo. Švento Pranciškaus gyvenimas – ne fantastika

„Švento Pranciškaus istorija yra paprasta ir taiki. Pranciškaus pamokymas yra trumpas ir aiškus: keliaudamas kalbėk tik apie Jėzų, neturtą ir gerumą – ir niekada nesuklysi“, – savo dienoraštyje rašo H. Gudavičius.

Laiškai iš kaimo. Nelabai žiemiškos mintys belaukiant viduržiemio

„Istorijos reikia mokytis įsiklausant, ką susirinkę kaimo žmonės atvirai porina ir apie save, ir apie savo kaimynus, kai tie kaimynai sėdi šalia. Šitoks kalbėjimas yra tikras“, – tęsdamas savo dienoraštį rašo H. Gudavičius.

Tautos dvasia saugoma giliai

Naujoji brolių Černiauskų knyga (negaliu rašyti, kad čia yra nuotraukų albumas, nes čia yra knyga, kurią reikia skaityti) yra istoriška, teisinga ir skaudi, bet kaip lengva pajusti ir kitos Lietuvos buvimą, rašo H. Gudavičius.

Laiškai iš kaimo. Iš tikrųjų tamsių naktų būna nedaug...

Ir meteorologija, ir fenologija – labai įdomūs mokslai, bet kažkodėl visi labiau jaudinasi dėl astronomijos anomalijų. Matyt, čia bus tokia ilgai trunkanti interneto mada įsigalėjusi.

Laiškai iš kaimo. Ilgos ir amžinos rudens vakarų poringės3

„Kartais norisi pasiginčyti ne tiktai dėl mūsų praeities ir dabarties kaimo esminių apibūdinimų, ne tiktai dėl to, kas yra Lietuvos pakraštys, o kas tasai įsivaizduojamas centras“, – rašo H. Gudavičius savo dienoraštyje.

Laiškai iš kaimo. Ar jau trumpėja tavo daržo lysvė?4

Kai pajunti, kad tavo gyvenimo ruduo jau tikrai čia pat, daržo tarplysvius reikia daryti kuo platesnius. Pabandykit ir pamatysit, kaip palengvėja darbas.

Laiškai iš kaimo. Tamsios ir klastingos bobų vasaros naktys6

Fenologai sako: kai vos vos pagelsta klevo ir beržo lapai, prasideda auksinis ruduo. Auksinis ruduo, Lapkritis ir Priešžiemis – tokie yra trys rudens periodai.

Laiškai iš kaimo. Rugpjūčio vėtra išvertė šimtametį dvikamienį beržą2

Henriko Gudavičiaus laiškuose iš kaimo – apie dirvožemių mozaikas, bitininkystės pamokas, kregždžių įpročius, širšuonų architektūrą ir šimtamečio dvikamienio beržo istoriją.

Laiškai iš kaimo. Lyja kasdien, kai žydi liepos2

Visi kvepiantys senovinių darželių augalai magiškai suburdavo gentainius. Ir kvapioji vakarutė, ir kvapioji razeta, ir vaistinis skaistenis, ir pilkoji leukonija – visi šie žolynai pakvimpa vakare, kai niekas jau niekur nebeskuba.

Laiškai iš kaimo. Vasaros pradžia: tylos ir senovės ieškojimas1

Jauni varnėniukai atsirado staiga. Sodybų kiemuose, pamiškėse, pievose – visur čirškia rusvi alkani, nelabai vikrūs paukšteliai. Įprato šitaip reikalauti peno slypėdami tamsiuose inkiluose, todėl ir dabar rėkia kuo garsiau.

Laiškai iš kaimo. Rudasis lokys Lietuvoje? Tai smulkmena...1

Kas Gamtoje yra smulkmena, o kas – stambmena? Tokia diskusija gali būti be pabaigos. Vertinimas priklauso ne nuo žvėries ar augalo dydžio, o nuo vertintojo interesų ir pasaulėjautos.

Laiškai iš kaimo. Kaip svarbu pasislėpti nuo šiaurės vėjo2

Pavasaris labai šaltas. Bet vis tiek kiekvieną dieną galima išgirsti ir pamatyti tai, ko vakar nebuvo. Štai šį rytą jau supypsėjo iš šiltųjų kraštų sugrįžusi grąžiagalvė. Šis rusvas geninių būrio paukštelis visai nepanašus į kitus genius.

Laiškai iš kaimo. Kaip kuriama istorija ir kaip ji užrašoma 7

Henrikas Gudavičius šį kartą rašo apie skaitytą „Maidano dienoraštį“, Druskininkus, Juokų dieną, lietuvių ir rusų literatūrą. 

Laiškai iš kaimo. Kas ėjo pasivaikščioti, o kas – arklių sužiūrėti?1

Viename Vaižganto apsakyme yra toks epizodas: kaime atsitiko kažkokia kliauza, du sodiečiai pašaukti į teismą susitaria šitaip – tu sakysi, kad tą vakarą ėjai pasivaikščioti, o aš – arklių sužiūrėti. 

Tiktai tylus pasitikėjimas savimi yra tikras1

Staiga atėjo žiema. Šiaurės vėjas ir dvidešimties laipsnių šaltis vakar visus užklupo labai netikėtai. Blogiausia, kad sniego visai nedaug.

Laiškai iš kaimo. Gruodžio mintys: nuo Ūlos iki Plaskiniškių2

Staiga užėjusi žiema, su sniegu ir dvylikos laipsnių šalčiu, staiga ir išsikvėpė. Ir vėl rūškanas rytas nesiskiria nuo niūrios pavakarės. Nesinori niekur važiuoti, geriau jau nuklysti mintimis į praeitį.

Laiškai iš kaimo. Vis dar klaidžioja kažkas prie Krūčiaus...1

Kalbėtis, tartis, gyventi ir nepasiduoti nevilčiai. Šitaip ir tą dar netolimą praeitį, ir būsimą ateitį konkrečiai vertinti moko mus per anksti Lietuvą palikusio filosofo dienoraštis „Atgimimo ištakose“.

Laiškai iš kaimo. Ir pačią niūriausią rudens dieną...4

Šiandien dar kartą įsitikinau, kad gamtininkas visą dieną turi ką nors stebėti. Tik tada pamatys tai, ko kiti galbūt dar nematė. Stebėk nuolat, ir koks nors atsitiktinumas tave būtinai nustebins...

Laiškai iš kaimo. Šitaip ir ateina rudeniška melancholija1

V. Dautartas ypač vaizdingai papasakojo apie rudens vakarus prie Merkio, kai vienas sėdėdamas prie mažo lauželio girdėdavo kaimo garsus ir žinodavo, ką tie garsai reiškia. Ta tyla su tolimais kaimo garsais ir yra tavo atrasta mistika.

Laiškai iš kaimo. Dar viena vasaros žiedų banga1

Apie vasaros kelionių žavesį yra prirašyta labai daug. Ir visur lyg susitarus labiau giriamas senovinis keliavimo būdas, visur teigiama, kad seniau keliauti buvę įdomiau.

Laiškai iš kaimo. „Nugriūta ant suolo ir užmigta…“

Pražydo jonažolės. Pradeda žydėti ir raudonėliai. Pievoje – iš tolo girdimas vabzdžių gaudesys. Bet vasariškos rimties ir vešėjimo harmonija labiausiai dabar jaučiama šermukšnialapių lanksvūnių tunelyje.

Laiškai iš kaimo. Sunkus žalio medžio kryžius1

Vienišiai, žinoma, yra ypatingi žmonės. Jie visada gali pasikliauti savimi, nesvarbu, ar šviečia saulė, ar užslenka niūrūs debesys. Bet argi būtina keliauti į tyrus, norint pajusti pirmykštės gamtos pulsą?

Laiškai iš kaimo. Pavasariniai žiburiukai sodiečio akyse2

Rytą purenu kauptuku velėninę žemę ir išverčiu net tris rupūžes. Dar žiemoja, neskuba kartu su pavasariu.

Laiškai iš kaimo. Geras yra tas nuolankus Mykoliukas

Aukštai danguje vėl cinksi gal jau kitas miškinis kalviukas, Pyterio Balčiaus miške už Krūčiaus kukuoja gegutė, o čia pat per akmenis ūžia Atgajos rėva, ir švyti auksinė blužnučių sala.

Laiškai iš kaimo. Kada Rusijoje buvo „Demokratijos rojus“?1

Vieversio diena. Vieversio dar nėra, bet vietiniai „špokai“ jau pajuto pavasarį – gyvai šnekučiuojasi parduotuvės priemenėje.

Laiškai iš kaimo. Ką atsinešame iš savo praeities

Ne atostogaujantis, o dirbantis žmogus kuria ramią ir sakralią kaimo erdvę. Tą ramybę bei pasitikėjimą ir saugojo nuolat pasikartojantis darbų ritmiškumas.

Laiškai iš kaimo. Dar vienas tikras gyvenimo geismo liudijimas2

Išeinu kieman ir baru šunį: nustok, ir be tavo raudojimo šiandien liūdna. Iš Aušrinės eglyno ataidi mano žodžių aidas...

Laiškai iš kaimo. Toks tylus Gamtos ir žmogaus susiklausymas

Dabar amalai išsikeroja net ant obelų ir kriaušių, o prieš šešiasdešimt metų Tadas Ivanauskas rašė, kad jam nesiseka užveisti amalo savo sode, Obelynėje.

Laiškai iš kaimo. Vėlų rudenį kažkur vis dar slepiasi baubas2

Vis dėlto gerai, kad mūsų krašte rudenį netikėtai pradeda dirbti alternatyvus paštas, kitaip sakant – naujieji knygnešiai. Ant mano stalo guli naujoji gamtininko Broniaus Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“.

Laiškai iš kaimo. Ar telpa pasaulis į paukščio giesmę?

Gal tokią minutę pravartu prisiminti, ką rašė egzistencialistas Žanas Polis Sartras: „Jeigu tu būdamas vienas jautiesi blogai, tai reiškia, kad patekai į prastą kompaniją.“

Laiškai iš kaimo. Vasara buvo lyg žaizdras1

Baisi bitė, retai tokia pasitaiko, matyt, kažkas kitas ją įsiutino, o nukentėjau aš, nes buvau prakaituotas, bitei atrodė, kad jos priešas taip ir turi kvepėti. O gal toks nuotykis dėl kaitros.

Laiškai iš kaimo. Kai viskas kalba apie laisvę

Kadaise Liškiavos apylinkėse netoli vienas nuo kito, tik skirtingu laiku, buvo trys dvarai. Liškiavos dvaras gyvavo iki septynioliktojo amžiaus, kol dar nebuvo čionai atėję dominikonai iš Seinų.

Laiškai iš kaimo. Apie žalčio skeletą ir diemedžio švelnumą1

Diemedis, razeta, radasta, debesylas dabar yra labiausiai užmiršti augalai naujoviškuose gėlių darželiuose. Sunku juos auginti, tas tiesa, bet Ona Bogušienė sako, kad reikia atspėti kiekvieno žolyno vietą.

Laiškai iš kaimo. Vasaros pradžia: keisti ir gražūs eksperimentai

Subrendusios pievinio pūtelio sėklos su įspūdingais parašiutiniais skristukais jau rodo mums, koks yra atmosferos slėgis. Reikia atsargiai pakelti sėklelę aukštyn, neprisiliečiant prie parašiuto, ir paleisti – sklando sėkla gražiai, bet aukštyn nekyla.

Laiškai iš kaimo. Kas jis, tas „dabilėlis pinkialapis“?1

Pražydo penkialapis dobilas. Visos Lietuvoje augančių dobilų rūšys turi trilapius lapus ir tik šis – penkialapius. Šią botaninę retenybę Mindaugas Lapelė atvežė man pernai pavasarį.

Laiškai iš kaimo. Juk ne svetima ranka sodino

Bet pavasarį mažyčiai, iki šiol buvę miegantys pumpurai pradeda augti, ir tu supranti, kad augalas gyvas. Tada labai gera prisiminti ir šiuos Salomėjos Nėries žodžius: „Juk ne svetima ranka sodino\ Ir mažytį daigą obelies.“

Laiškai iš kaimo. Kas aria žemę be arklio ir be arklo

Pražydo snieguolės. Žaliuoja šviežūs anyžinio lofanto, vaistinės šventagaršvės, lenktagalvio česnako, citrininės katžolės ūgliai. Dygsta tulpės. Juodalksnyne iš tolo šviečia pavasarinių grybų – raudonųjų plačiataurių dubenėliai.

Laiškai iš kaimo. „Po mišką klaidžioja žvėrių mintys“

Ir vis dėlto Europoje dar išliko natūralaus miško oazė – Belovežas. Tik viena tikra sengirė visoje Europoje – nuo Dniepro iki Pirėnų. Mokslininkai jau kuris laikas stebisi šios girios gyvybingumu ir nepaprasta rūšių įvairove.

Laiškai iš kaimo. Versdamas dienoraščio puslapius pasijusk lyg vaikas savoje smėlio dėžėje1

…Prasideda Nauji metai, reiktų rimtai planuoti būsimus darbus, o štai vis sugrįžtu į praeitį, ir tikriausiai darausi panašus į tą mažą vaiką, laimingai besikapstantį savoje smėlio dėžėje.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. „Taip ir dusinamės: vis tą patį ir tą patį...“.

Ir tikslūs žemėlapiai, ir nuotraukos iš parasparnio rodo, kad visai šalia didelio Liškiavio ežero tūno kažkoks mažas ežerėlis, apie kurį čionykščiai žmonės lyg ir nežino. Bet jo vardą vis dėlto pavyko sužinoti: Aklalis.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Pievinio pūtelio parašiutas – tikras vasaros barometras

Pirmieji pavasario žiedai šiemet gerokai pavėlavo, bet dabar jau viskas juda teisingai – ir griežlė laiku paragino šienpjovius, ir erškėčiai pražydo, ir kraujasiurbių muselių atsirado.