Henrikas Gudavičius

Laiškai iš kaimo. Kai viskas kalba apie laisvę

Kadaise Liškiavos apylinkėse netoli vienas nuo kito, tik skirtingu laiku, buvo trys dvarai. Liškiavos dvaras gyvavo iki septynioliktojo amžiaus, kol dar nebuvo čionai atėję dominikonai iš Seinų.

Laiškai iš kaimo. Apie žalčio skeletą ir diemedžio švelnumą1

Diemedis, razeta, radasta, debesylas dabar yra labiausiai užmiršti augalai naujoviškuose gėlių darželiuose. Sunku juos auginti, tas tiesa, bet Ona Bogušienė sako, kad reikia atspėti kiekvieno žolyno vietą.

Laiškai iš kaimo. Vasaros pradžia: keisti ir gražūs eksperimentai

Subrendusios pievinio pūtelio sėklos su įspūdingais parašiutiniais skristukais jau rodo mums, koks yra atmosferos slėgis. Reikia atsargiai pakelti sėklelę aukštyn, neprisiliečiant prie parašiuto, ir paleisti – sklando sėkla gražiai, bet aukštyn nekyla.

Laiškai iš kaimo. Kas jis, tas „dabilėlis pinkialapis“?1

Pražydo penkialapis dobilas. Visos Lietuvoje augančių dobilų rūšys turi trilapius lapus ir tik šis – penkialapius. Šią botaninę retenybę Mindaugas Lapelė atvežė man pernai pavasarį.

Laiškai iš kaimo. Juk ne svetima ranka sodino

Bet pavasarį mažyčiai, iki šiol buvę miegantys pumpurai pradeda augti, ir tu supranti, kad augalas gyvas. Tada labai gera prisiminti ir šiuos Salomėjos Nėries žodžius: „Juk ne svetima ranka sodino\ Ir mažytį daigą obelies.“

Laiškai iš kaimo. Kas aria žemę be arklio ir be arklo

Pražydo snieguolės. Žaliuoja šviežūs anyžinio lofanto, vaistinės šventagaršvės, lenktagalvio česnako, citrininės katžolės ūgliai. Dygsta tulpės. Juodalksnyne iš tolo šviečia pavasarinių grybų – raudonųjų plačiataurių dubenėliai.

Laiškai iš kaimo. „Po mišką klaidžioja žvėrių mintys“

Ir vis dėlto Europoje dar išliko natūralaus miško oazė – Belovežas. Tik viena tikra sengirė visoje Europoje – nuo Dniepro iki Pirėnų. Mokslininkai jau kuris laikas stebisi šios girios gyvybingumu ir nepaprasta rūšių įvairove.

Laiškai iš kaimo. Versdamas dienoraščio puslapius pasijusk lyg vaikas savoje smėlio dėžėje1

…Prasideda Nauji metai, reiktų rimtai planuoti būsimus darbus, o štai vis sugrįžtu į praeitį, ir tikriausiai darausi panašus į tą mažą vaiką, laimingai besikapstantį savoje smėlio dėžėje.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. „Taip ir dusinamės: vis tą patį ir tą patį...“.

Ir tikslūs žemėlapiai, ir nuotraukos iš parasparnio rodo, kad visai šalia didelio Liškiavio ežero tūno kažkoks mažas ežerėlis, apie kurį čionykščiai žmonės lyg ir nežino. Bet jo vardą vis dėlto pavyko sužinoti: Aklalis.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Pievinio pūtelio parašiutas – tikras vasaros barometras

Pirmieji pavasario žiedai šiemet gerokai pavėlavo, bet dabar jau viskas juda teisingai – ir griežlė laiku paragino šienpjovius, ir erškėčiai pražydo, ir kraujasiurbių muselių atsirado.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kur žiemoja nykštukai

Europos gyventojas niekur negali pasislėpti nuo vorų, kad ir kur tu būtum, voras ar voriukas yra ne toliau kaip už trijų metrų. Taigi visą laiką mus stebi vorai. Leonardas Gutauskas rašo, kad vorai saugo tylą, todėl negalima ardyti voratinklių.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kokiame pasaulyje gyvename

 Gamta visą laiką kuria, eksperimentuoja ir mokosi, o žmogus, atsitiktinai pravėręs mažą plyšelį į Gamtos pasaulį, taip pat gali būti pažinimo šviesos apšviestas, ir tą valandėlę gali visiškai pamiršti visus technikos stebuklus...

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kai žvelgi pro mažą pirkios langelį...

Saulės kelionė kalendorinius metus padalina į keturis metų laikus. O fenologai, stebėdami gamtos reiškinius, tvirtina, kad yra dvylika besikeičiančių metų laikų, ir visi jie turi savo vardus. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Volungės fleita – lyg istorijos aidas

Rodos, perskaičiau viską, ką mūsų ornitologai yra parašę apie volungę, bet negaliu sau atsakyti į tokį paprastą klausimą: kodėl užvakar tą saulės paukštę išgirdau ir išklausiau kažkaip atidžiau, visai kitaip, nei prieš savaitę ar prieš metus?

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kas viduržiemio šalčių nebijo

Dar vienas šiltas ir Henriko Gudavičiaus laiškas iš pavasarėjančios Dzūkijos.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Nebėra zuikių „profesorių“2

Po medžioklės su varovais išlieka tik tas zuikis, kuris panikos apimtas prarado orientaciją, įkrito į duobę ir apmirė. Gudrumas čia nepadės.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Nelabai liūdna rudeniška mozaika

Čia pat, prie Sereikiškių parko vartų, kažkas iš tų revoliucingų vaidintojų prabėgom sustabdo mane ir klausia: Gal tamsta iš Musteikos kaimo? Gal moki vilkus vilbinti?

Laiškai iš kaimo. Henrikas Gudavičius. ...gyventi prie didelės upės

Pavasaris truputį vėluoja: per Jurgines gyvulėliai dar tvartuose, žalios žolės labai mažai. Bet kaip gražiai sužaliavo mano česnakų kolekcija prie Krūčiaus upelio. Visos rūšys jau atpažįstamos, visos gerai peržiemojo.

Laiškai iš kaimo. Henrikas Gudavičius.. Sunkmetis buvo prieš pusę amžiaus

Kieme jau striksi baltoji kielė. Kaip smagu pasisveikinti su ja, pakalbinti tais pačiais žodžiais kaip ir pernai: ,, pati parlėkei, ar gandras tave atnešė, šiandien Gandrinės... gerai pasidairyk – surasi dar ledo, išspardyk ledokšnius, žmonės sako, kad esi ledspira”.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo: Brangi yra lėtai keliaujanti žinia4

Saulėtų dienų vasarį šiemet buvo labai mažai. O sniego ir šalčio – užtektinai. Užgavėnių dieną sniego Dzūkijoje jau buvo ne mažiau kaip 40 centimetrų.

Henrikas Gudavičius. Paprastos pusiaužiemio pamokos: neskubėk ir neliūdėk1

Apie šalčiausią metų laiką geriausiai yra pasakęs vienas Michailo Prišvino herojus: gili žiema bus, daug prisnigApie šalčiausią metų laiką geriausiai yra pasakęs vienas Michailo Prišvino herojus: gili žiema bus, daug prisnigs, kiškiai bėgios bėgios, valstiečiai miegos miegos...s, kiškiai bėgios bėgios, valstiečiai miegos miegos...

Henrikas Gudavičius. „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį...”3

Svarbiausias mūsų bėgančio laiko ženklas dabar turbūt yra tas pagreitis, rodos, vis didėjantis.

Henrikas Gudavičius. Ar tamsios lapkričio naktys?

Šiandien biologai profesionalai patyliukais jau prisipažįsta, kad pačių subtiliausių Gamtos ryšių mums nebus lemta išsiaiškinti, vis atsiranda tokių reiškinių, kurių neįmanoma įsprausti į ordinarinio  mokslo postulatus

Henrikas Gudavičius. Sunkus tiesos kelias

Apie profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės prisiminimų knygą „Tiesa skins kelią sau“

Henrikas Gudavičius. Mums atrodo, kad praeina laikas...

Bet iš tikrųjų vasara traukiasi pamažu. Štai tik dabar pasirodo mėlynsparniai tarkšliai – puošnūs šiltų pašlaičių gyventojai. Ir tik dabar taip skambiai ir šventiškai sukleketuoja žaliosios meletos.

Henrikas Gudavičius. Liepa: tarsi nurimusi upė

Žmogus atsako už visus, kuriuos prisijaukino… Kai prisimename šitokią Antuano de Sent-Egziuperi užrašytą tiesą, aišku, mums neatrodo, kad čia kalbama tik apie žvėrelius.

Henrikas Gudavičius. Kada prasideda vasara?

Vasara prasideda, kai sužydi erškėčiai. O rugiuose sumėlynuoja rugiagėlės. Yra ir daugiau vasaros pradžios ženklų, ir kiekvienas gali prisiminti vis kitokių žiedų ar atsitikimų.

Henrikas Gudavičius. Efemeriška bacila ir tikri Liškiavos nutikimai
Kai sužydi alyvos, o kažkokia neaiški bacila paguldo kaimo žmogų į lovą, pasaulis pasidaro truputį įtartinas: viskas aplinkui taip skuba, kad regis – net džiūgauja visi tie skubantys, o tu staiga pasijunti lyg pamirštas, nebereikalingas.
Henrikas Gudavičius. Pirmasis pavasario darbas - tvorų tvarkymas

Poringė, išgirsta tolimame miškų viensėdyje, iš pradžių atrodė kaip ir daugelis jau anksčiau tose vietose girdėtų nuotykingų istorijų. Yra dar dzūkų šiluose gyvų pasakorių, ypač jeigu ką įdomesnio prisiminti paragini ir jeigu nuoširdžiai pasiklausai...

Henrikas Gudavičius. Mažos pavasario keistenybės

Pražydo ankstyvoji viksva. Ryškiai geltonos varputės iškyla virš smiltyninių sidabražolių ir ganyklinių kiškiagrikių. Ši maža viksva žydi daug anksčiau už visas savo gentaines, todėl ir atskirti ją nesunku. Šalia žydinčios ankstyvosios viksvos melsvuoja maži smiltyninės našlaitės žiedeliai.

Henrikas Gudavičius. Apie apgaulingą vasario mėnesio vardą

Apie vasaros vardu žieduotu prisidengusį, apgaulingą vasario mėnesį rašė Vincas Mykolaitis-Putinas eilėraščių cikle „Mano mėnesiai“. Šaltis, pūgos, ledo gėlės ant lango stiklo... Dar žiema vasarį, dar gili žiema, nors saulė jau šviesesnė. Ir tas vasario vardas – viltingas.

Henrikas Gudavičius. Tegyvuoja visa, kas gyva

Staiga atėjusi snieguota žiema labai greitai paslepia tuos iškalbingus miško takus, kuriuose ką tik buvo tiek daug gyvybės. Bet niekas vis dėlto neprapuola, tik žiūrėti reikia ilgiau ir atidžiau.

Henrikas Gudavičius. Paprastas gyvenimas – amžinai gyvas
Nelabai toli nuo Zervynų, Margionyse, buvo ypatingo likimo žmogus – kaimo skerdžius Dženelis. Ant menko jo kapelio Margionyse tebežydi kuklios, rudens šalnų nebojančios gėlės – uoliniai laibeniai ir smulkiažiedės chrizantemos.
Henrikas Gudavičius. Rudenį atsirandančios legendos

Šis kuklus metalinis kryželis slepiasi Ulioko Rave, nelabai toli nuo Liškiavos. Jis tikrai slepiasi, nes į šią miškų apsuptą erozinę raguvą reikia leistis lyg į Uralo taigą. Rudenį ši kelionė dar paslaptingesnė.

Henrikas Gudavičius. Laimi tie, kurie saugo

Jau svyra žemyn saulėgrąžų galvos. Vos pražydusios šios saulės gėlės visą laiką žvelgė į dangų, o dabar svyra žemyn.