Julius Sasnauskas OFM

Dievo meilės idėja galų gale labiausiai veikia tada, kai būna pramaišiui su kokiais nors netikėtais ir netinkamais elementais.

„Ta mėgėjiška nuotraukėlė iš pažįstamos šeimos albumo reiškia, kad labiau už varpus ir pamokslus per šias Velykas norisi jaukių namų ir ramybės, mylimų žmonių.“

Jėzaus kančios istorija negali būti paminklas sielvartui ir mąstymas apie šio gyvenimo trapumą ir varganumą. Greičiau vaidmenų paskirstymas gyvenimo scenoje. Komanda veikti.

„Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė.“

„Ir dėl to dar knygos yra draugės, kad pilnos glamonių, švelnumo. Kažin kaip paslaptingai jos draugauja ir myli, ne pagal taisykles“, – rašo kun. J. Sasnauskas.

„Aišku, ne Aušvicas tai, ne geto baisybės, kad matant šiauštųsi plaukai. Tuodu nuskurę berniūkščiai uždarbiauja, prasimano duonos kąsnį“, – rašo kun. J. Sasnauskas.

Nuotraukoje matyti, kaip atrodė iš vidaus „vytautinė“ bažnyčia Kaune, Vaižganto numylėtoji.

„Šis tarybinės karamelės „Karvutė“ popieriukas su rusiškomis raidėmis yra iš kitos istorijos. Sulankstytas ir paverstas fantiku, jis išgulėjo keturiasdešimt metų degtukų dėžutėje.“

„Tu gi, aukščiausiasis laiko ir laimės valdove, kuris valdai audras, padvelk švelniu Zefyru į garbingą žmogų...“ Čia iš naujametinio XVIII amžiaus pabaigos sveikinimo NN.

Kunigo Juliaus Sasnausko OFM atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį.

Vaižganto nebūtų be Kauno. Aprisnojęs kone visą Lietuvą, prisiklausęs kone visų mūsų tarmių, prisiekinėjęs meilę sostinei, savo šventąjį miestą jis surado Kaune.

„Šio kunigo žvilgsnis traukia. Daug visko matęs, nepaslėpsi. Laikas, kuris jam teko, nebuvo dvasinio atgimimo, Bažnyčios šlovės metai.“

Ši maža nuotraukėlė aukcione pristatyta kaip vermachto kariškio darbas. Kitoje pusėje paskubomis pakeverzotas žodis Wilna ir dar kažin kas vokiškai.

Čia savadarbis tarybinių laikų maldynėlis. Pusė mokyklinio sąsiuvinio, kainavusio 8 kapeikas.

„Kad ubagai po šiai dienai renkasi bažnyčias – logiška. Bet ir labai gražu, palaiminga. Tarsi patvirtinimas, jog čia gyvena geros širdies žmonės“, – „Šiaurės Atėnuose“ rašo kun. J. Sasnauskas.

„Karai, okupacijos, persekiojimai vieną dieną virsta tiltu į laisvę, naujo gyvenimo prielaida. Mums žinant ar nežinant to“, – rašo kun. Julius Sasnauskas.

„Ana sistema mėgo linksminti žmones. Cirkais, humoro vakarais, geromis kino komedijomis, – rašo kun. J. Sasnauskas. – O ilgainiui komedija ir cirku imdavai laikyti visą tarybinę tikrovę.“

Apie pirmąją 1860–1861 metais A. Korzono darytą Šv. Onos bažnyčios nuotrauką ir pirmąjį lietuvišką fotomontažą su pradanginta Bernardinų bažnyčia.

Pranciškonas nebūtų pranciškonas, jeigu pasakodamas net pačius rimčiausius dalykus nešyptelėtų ir šelmiškai nepamerktų akies.

„Nemėgstu maldų prie stalo per visokius iškilmingus kviestinius pobūvius, dideles šventes. Dangaus pagalba ir globa, evangeliniu džiaugsmu ten retai kada kvepia.“

„Dabar tarp kitų kalėdinių triukų – ir šis senas autobuso bilietas. Niekam jo nereikėjo ir nereikės. Nežinia kiek metų išbuvo Naujojo Testamento knygelėje tarp visokių niekniekių.“

Kalėdų labiausiai reikia seneliams. Jie adoruoja naujagimį ir traukia į save jo šventus syvus. Atgyja, atjaunėja. Švyti nuo prisiminimų.

Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas.

Vilnius – nedidelis miestas. Bet jam iš dangaus drėbtelta tiek, kad apsvaigsti ir niekaip nuo jo neišsiblaivai. Ne tik apie grožį ar istoriją kalba. Veikiau apie galią būti namais.

Apaštalų Sosto neperkelsime nei į Vilnių, nei į Kauną. Užtektų, kad tie, kurie tampa ganytojais, pasaulietiniais ar bažnytiniais, būtų žmonių mylėtojai.

Kviečiame skaityti Kazio Bradūno eilėraščių rinktinės „Liepė man būti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) sudarytojo kunigo Juliaus Sasnausko įžanginį žodį.

Kai girdi kur nors Kretingoje ar Telšiuose vėl pranešant apie Porciunkulės atlaidus, galėtum manyti, kad esi kviečiamas į kokią seną žemaičių šventę.

Vaidoto Žuko moliniai votai, žinoma, kas kita. Jie neskirti kokiam nors stebuklingam atvaizdui. Ir apie šventuosius mainus dailininkas turbūt negalvojo.

Šioje vietoje aptemsta ir susvyruoja viskas. Proto ir gėrio triumfas. Žmonijos pažangos idėjos. Netgi tikėjimas Dievo apvaizda.

Tiesą sakant, mes visai neturėtume tų žmonių prie Jėzaus lopšio tituluoti „karaliais”. Evangelija aiškiai sako: išminčiai, magai, burtininkai iš Rytų šalies. Niekas nežino jų kilmės.

1918 metų vasario 16-ąją ir mus šiandien du dalykai tikrai susieja – tai žiema ir Vilnius. Prisiminęs aną lemtingąjį vasario šeštadienį, Aleksandras Stulginskis, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, vėliau rašė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis”.

Grynoji Velykų žinia visada bus baisi ir nepakeliama. Tai pranešimas, kad gėdinga vergo mirtimi nubaustas žmogus trečią dieną buvo sutiktas gyvas. Galvok, ką nori. Jau prieš du tūkstančius metų dalis jo priešininkų ramino save gandais, jog tai esanti gudri apgaulė.

Kaip ir kasmet, prieš šv. Kalėdas Vilnius pagerbia labiausiai miestui nusipelniusius žmones. Tarp kitų laureatų šiais metais bus pagerbtas ir br. Julius Sasnauskas OFM, kuriam šv. Kristoforo statutėlė bus įteikta specialioje nominacijoje „Už meilę Vilniui ir vilniečiams“.

Kada kalbama apie Pranciškų Asyžietį ir jo suburtąją vienuoliją, dažniausiai, žinoma, minimi du dalykai: neturtas ir brolybės dvasia. Tai tarytum nesikeičianti pranciškonų vėliava.

Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu?

Tibetas yra tobulas suklupimo akmuo kiekvienai perdėm pragmatiškai ir primityviai politikai, pagautai vienintelio įkvėpimo – daryti valdžią ir pinigus.

Dabartinė Bažnyčios krizė rodo, kad atėjo metas rimtoms permainoms. Bažnyčia pamažu, bet neišvengiamai juda ta linkme.

Kai pagaliau sumigsime pailsę nuo maldų ir kalbų, jis, prisidengęs tamsa, iš naujo apeis nuodėmės miestą susirinkdamas sau tai, ką būsime palikę po savęs.

Egzistuoja įvairių hipotezių, iš kur galėjęs kilti šio krašto pavadinimas – Lietuva, ir kažin ar bus lemta kada nors išsiaiškinti, kas iš tikrųjų davė mums vardą: 11 km ilgio upeliūkštis Jonavos rajone, šiose žemėse gyvenusi karinga tauta ar paprasčiausiai nesibaigiantys lietuviški lietūs.

Tik per broliškumo perteklių ir išliksime gyvi šiame mieste ir šioje valstybėje.

Pamažu dingsta atsakomybė už viešai, televizijoje ar radijuje, pasakytą žodį. Kaip kalbu, taip gerai. Kultūrai skirtų laidų tai ypač nepuošia.

Nuostabia ir nepakeičiama Prisikėlimo tikrovės dalimi bus vaišingumo dorybė, tie visi šįvakar pasklidę virtuvių kvapai, pareikalavę darbštumo ir kantrybės, nusižeminimo ir meilės.

Laisvė - tai mūsų žmogiškumo dalis, mūsų buvimo žmonėmis kaina.

„Mažoji studija“ darbuojasi štai jau bene 10 metų, o jos populiarumas nemažėja.

Parsinešiau šiandien sau narcizų puokštelę iš prekeivių palei Pilies gatvę.

„Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė, atrodė mums sapnas”. Čia sakinys iš Senojo Testamento psalmės. O toliau ten – apie džiaugsmą, kuriuo netvėrė išlaisvintųjų širdys, apie nesuvaldomą liežuvių linksmybę.

Televizija vėl kviečia tautą į Vilniaus katedros aikštę švęsti Vasario 16-osios. Kartu su estrados žvaigždėmis ir gražiausiomis dainomis apie Tėvynę. Kaip ir anais metais.

Vasario 2-ąją, rodos, vėl galėtume užsižiebti kalėdines ugneles, pasipuošti eglutę. Vėl tinka prakartėlė, o kai kur jos ir laikomos iki šios dienos, Kristaus paaukojimo šventės. Nes Evangelijoje – Jėzaus kūdikystės istorija.

Kada Kauno arkivyskupas kibo į atlapus “Kalnapilio” aludariams dėl esą išniekinto rūpintojėlio, sakiau sau, kad čia turbūt be reikalo pliekiama iš sunkiųjų pabūklų.

Kažin kiek metų mūsų „Katalikų kalendoriuje” prie rugsėjo 23-iosios, Holokausto dienos, būdavo prikergiama rekomendacija: „Pasimelstina, kad žmogus žmogui nebūtų žiaurus”. Dabar, tiesa, jau kuris laikas to sakinio ten nėra.