Julius Sasnauskas OFM

„Karai, okupacijos, persekiojimai vieną dieną virsta tiltu į laisvę, naujo gyvenimo prielaida. Mums žinant ar nežinant to“, – rašo kun. Julius Sasnauskas.

„Ana sistema mėgo linksminti žmones. Cirkais, humoro vakarais, geromis kino komedijomis, – rašo kun. J. Sasnauskas. – O ilgainiui komedija ir cirku imdavai laikyti visą tarybinę tikrovę.“

Apie pirmąją 1860–1861 metais A. Korzono darytą Šv. Onos bažnyčios nuotrauką ir pirmąjį lietuvišką fotomontažą su pradanginta Bernardinų bažnyčia.

Pranciškonas nebūtų pranciškonas, jeigu pasakodamas net pačius rimčiausius dalykus nešyptelėtų ir šelmiškai nepamerktų akies.

„Nemėgstu maldų prie stalo per visokius iškilmingus kviestinius pobūvius, dideles šventes. Dangaus pagalba ir globa, evangeliniu džiaugsmu ten retai kada kvepia.“

„Dabar tarp kitų kalėdinių triukų – ir šis senas autobuso bilietas. Niekam jo nereikėjo ir nereikės. Nežinia kiek metų išbuvo Naujojo Testamento knygelėje tarp visokių niekniekių.“

Kalėdų labiausiai reikia seneliams. Jie adoruoja naujagimį ir traukia į save jo šventus syvus. Atgyja, atjaunėja. Švyti nuo prisiminimų.

Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas.

Vilnius – nedidelis miestas. Bet jam iš dangaus drėbtelta tiek, kad apsvaigsti ir niekaip nuo jo neišsiblaivai. Ne tik apie grožį ar istoriją kalba. Veikiau apie galią būti namais.

Apaštalų Sosto neperkelsime nei į Vilnių, nei į Kauną. Užtektų, kad tie, kurie tampa ganytojais, pasaulietiniais ar bažnytiniais, būtų žmonių mylėtojai.

Kviečiame skaityti Kazio Bradūno eilėraščių rinktinės „Liepė man būti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) sudarytojo kunigo Juliaus Sasnausko įžanginį žodį.

Kai girdi kur nors Kretingoje ar Telšiuose vėl pranešant apie Porciunkulės atlaidus, galėtum manyti, kad esi kviečiamas į kokią seną žemaičių šventę.

Vaidoto Žuko moliniai votai, žinoma, kas kita. Jie neskirti kokiam nors stebuklingam atvaizdui. Ir apie šventuosius mainus dailininkas turbūt negalvojo.

Šioje vietoje aptemsta ir susvyruoja viskas. Proto ir gėrio triumfas. Žmonijos pažangos idėjos. Netgi tikėjimas Dievo apvaizda.

Tiesą sakant, mes visai neturėtume tų žmonių prie Jėzaus lopšio tituluoti „karaliais”. Evangelija aiškiai sako: išminčiai, magai, burtininkai iš Rytų šalies. Niekas nežino jų kilmės.

1918 metų vasario 16-ąją ir mus šiandien du dalykai tikrai susieja – tai žiema ir Vilnius. Prisiminęs aną lemtingąjį vasario šeštadienį, Aleksandras Stulginskis, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, vėliau rašė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis”.

Grynoji Velykų žinia visada bus baisi ir nepakeliama. Tai pranešimas, kad gėdinga vergo mirtimi nubaustas žmogus trečią dieną buvo sutiktas gyvas. Galvok, ką nori. Jau prieš du tūkstančius metų dalis jo priešininkų ramino save gandais, jog tai esanti gudri apgaulė.

Kaip ir kasmet, prieš šv. Kalėdas Vilnius pagerbia labiausiai miestui nusipelniusius žmones. Tarp kitų laureatų šiais metais bus pagerbtas ir br. Julius Sasnauskas OFM, kuriam šv. Kristoforo statutėlė bus įteikta specialioje nominacijoje „Už meilę Vilniui ir vilniečiams“.

Kada kalbama apie Pranciškų Asyžietį ir jo suburtąją vienuoliją, dažniausiai, žinoma, minimi du dalykai: neturtas ir brolybės dvasia. Tai tarytum nesikeičianti pranciškonų vėliava.

Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu?

Tibetas yra tobulas suklupimo akmuo kiekvienai perdėm pragmatiškai ir primityviai politikai, pagautai vienintelio įkvėpimo – daryti valdžią ir pinigus.

Dabartinė Bažnyčios krizė rodo, kad atėjo metas rimtoms permainoms. Bažnyčia pamažu, bet neišvengiamai juda ta linkme.

Kai pagaliau sumigsime pailsę nuo maldų ir kalbų, jis, prisidengęs tamsa, iš naujo apeis nuodėmės miestą susirinkdamas sau tai, ką būsime palikę po savęs.

Egzistuoja įvairių hipotezių, iš kur galėjęs kilti šio krašto pavadinimas – Lietuva, ir kažin ar bus lemta kada nors išsiaiškinti, kas iš tikrųjų davė mums vardą: 11 km ilgio upeliūkštis Jonavos rajone, šiose žemėse gyvenusi karinga tauta ar paprasčiausiai nesibaigiantys lietuviški lietūs.

Tik per broliškumo perteklių ir išliksime gyvi šiame mieste ir šioje valstybėje.

Pamažu dingsta atsakomybė už viešai, televizijoje ar radijuje, pasakytą žodį. Kaip kalbu, taip gerai. Kultūrai skirtų laidų tai ypač nepuošia.

Nuostabia ir nepakeičiama Prisikėlimo tikrovės dalimi bus vaišingumo dorybė, tie visi šįvakar pasklidę virtuvių kvapai, pareikalavę darbštumo ir kantrybės, nusižeminimo ir meilės.

Laisvė - tai mūsų žmogiškumo dalis, mūsų buvimo žmonėmis kaina.

„Mažoji studija“ darbuojasi štai jau bene 10 metų, o jos populiarumas nemažėja.

Parsinešiau šiandien sau narcizų puokštelę iš prekeivių palei Pilies gatvę.

„Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė, atrodė mums sapnas”. Čia sakinys iš Senojo Testamento psalmės. O toliau ten – apie džiaugsmą, kuriuo netvėrė išlaisvintųjų širdys, apie nesuvaldomą liežuvių linksmybę.

Televizija vėl kviečia tautą į Vilniaus katedros aikštę švęsti Vasario 16-osios. Kartu su estrados žvaigždėmis ir gražiausiomis dainomis apie Tėvynę. Kaip ir anais metais.

Vasario 2-ąją, rodos, vėl galėtume užsižiebti kalėdines ugneles, pasipuošti eglutę. Vėl tinka prakartėlė, o kai kur jos ir laikomos iki šios dienos, Kristaus paaukojimo šventės. Nes Evangelijoje – Jėzaus kūdikystės istorija.

Kada Kauno arkivyskupas kibo į atlapus “Kalnapilio” aludariams dėl esą išniekinto rūpintojėlio, sakiau sau, kad čia turbūt be reikalo pliekiama iš sunkiųjų pabūklų.

Kažin kiek metų mūsų „Katalikų kalendoriuje” prie rugsėjo 23-iosios, Holokausto dienos, būdavo prikergiama rekomendacija: „Pasimelstina, kad žmogus žmogui nebūtų žiaurus”. Dabar, tiesa, jau kuris laikas to sakinio ten nėra.

Baigiasi birželis, bažnyčiose vis dar kantriai prašęs mums Jėzaus Širdies panašumo, dūzgęs, krykštavęs atlaidais, plaikstęsis Pirmosios komunijos suknelėmis, šokęs, koncertavęs, šiek tiek pamokslavęs bei graudinęs išvežtųjų ir nukankintųjų istorijomis. O šiaip jau – vasara, tas svaigus laisvės ir lengvumo pojūtis.

Tėvas Stanislovas sėdi ant lovos vėžininkų palatoje Kaune. Po taip gerai visiems pažįstamo kapuciniško abito dabar jo žalia languota pižama atrodo juokingai ir graudžiai. Tačiau ir kiti šiame aukšte tokie, praslenkantys koridoriumi ar susirietę savo lovelėse, kriokiantys, dejuojantys, snaudžiantys.

Šį sekmadienį bažnyčioje dalydamas komuniją pastebėjau naujų veidų. Daugiau nei paprastai būna. Gal sostinės svečiai ar šiaip ėjusieji pro šalį ir užėjusieji. Bet man dabar visur vaidenasi velionio popiežiaus veikimas.

Buvau paprašytas suaktualinti Velykų šventę. Tai ką dabar, vėl pragysti apie gėrio, šviesos, teisingumo pergalę, pasirankioti pavyzdžių, kaip ji neišvengiamai apsireiškia šen bei ten? Pavasaris kažkur nusidaigojo, šiemet niekaip nepasuoksi apie jo smagybę, skelbiančią mums prisikėlusio Kristaus žygį per pasaulį.

Suprantu, kad negerai, suprantu, kad bjauru, bet po viso to, kas dėjosi ir susidėjo per penkiolika nepriklausomybės metų, niekaip neberandu įkvėpimo toliau suokti apie gailestingumą, atleidimą, tautos susitaikinimą.

Kalbant apie Pranciškaus Asyžiečio ir jo įkurtos vienuolijos pagrindinį bruožą ar charizmą, dažniausiai nurodomas jų solidarumas su vargšais ir nelaimingaisiais. Jau pats ordino pavadinimas - „mažesnieji broliai" - suponuoja ne tik jų kolektyvinį gyvenimo būdą, bet ir jų misijos orientaciją į žemiausius socialinius sluoksnius.

Bičiulis, iškakdamas į tolimus kraštus, paliko prisiminimui senovinę knygelę. Kadaise buvo ją išsikrapštęs iš visokių atgyvenusių knygų ir popierių krūvos kaimo bažnytėlės palėpėje. Nučiupinėta, nuskaityta, susiraičiusiu odiniu viršeliu.

Šią vasarą būtume tik apie orus ir kalbėję, bet štai liepos lietūs lijo ir išlijo dar vieną skandaliuką. Laikraščiuose dabar lyg koks serialas seimūnų debatai su įstatymų užsakovais. Tęsinio lauk rytojaus numeryje. Ką dar išgirsime iš rinktinių tautos atstovų lūpų?

Andai pasiskleidžiau ant stalo iš visur rankiotus senuosius, mieluosius Vilniaus atvirukus. Žiūrinėju, dėlioju, glostau. Kitą ir pabučiuot galėčiau, kai niekas nemato. Ne, tai ne mano vaikystės Vilnius, ne A. Kunčius ar A. Sutkus, ne šiaip sau sentimentai Tarybų Lietuvos sostinei.

Lietuvoje šiomis dienomis besvarstant, kas būtų geriausias, gražiausias, išmintingiausias šalies vadovas, beskaičiuojant, kiek didžių darbų kas atliko tėvynės ir tautos labui, man iš atminties ima kilti tie veidai ir vardai, kurie vis traukdavosi į šešėlį, bėgdavo tolyn nuo mėginimų užantspauduoti jų nuopelnus ir dorybes.

Pirmąsyk įsijungęs kompiuterį taip sutrikau: o apie ką gi dabar rašysiu? Galvoje tuščia, tarsi kas būtų įsisukęs ten su dulkių siurbliu. Visiškai nieko. Užsikabintum už kokios artėjančios šventės ar garsaus įvykio, bet jų nėra.

Rašydamas tuos žodžius galvojau apie Agnieszkos Holland filmą tokiu pavadinimu. Paauglio žydo Salomono odisėja Antrojo pasaulinio karo metais.

Per Velykas būni priverstas džiaugtis ir linksmintis. Sušlamšti bent tuziną kiaušinių, padažytų krienuose ar majoneze. Kvepia, o kitąsyk jau kaip reikiant tvoskia pavasariu. Saulutė, paukšteliai, pirmieji žiedai.

Per Kovo 11-ąją jau kelinti metai tas pats jausmas: nieko. Nebent kitąsyk būtum sulaukęs geidžiamo pavasario. Bet čia jau kas kita. Norėtum ir privalėtum dusti iš laimės, kad šviečia laisvė, o ne kovo saulutė, tačiau nesiseka. Net kaimynystė su Tibeto ir Čečėnijos laisvės dienomis neužkaitina kraujo.