Kęstas Kirtiklis

Revoliucijoje G. Le Bonas nemato nieko didingo, tai griovimo ir laužymo, minios siautėjimo metas. 

Jei esate apie politinį korektiškumą girdėję, tai neabejoju, kad taip pat esate girdėję, jog tai be galo varginantis dalykas. 

Riba tarp darnos ir paklusnumo, nuolankumo, prisitaikymo, atsainumo, abejingumo plona, o kartais tiesiog neaiški. 

Kalbėti apie aukštojo mokslo reformas nebėra nei originalu, nei įdomu. Greičiau jau visiškai pabodę, mat daugiau ar mažiau kalbame apie tai jau bene dešimt metų, o pastarąjį pusmetį apie ją kalbėjome dar intensyviau.

Ankstyvą rudenį, rinkimams dar gerokai nepriartėjus, vienas universitete dirbantis bičiulis manęs paklausė: „Kęstai, ar turi svajonių švietimo ministrą?“

Ano šimtmečio antroje pusėje išleista grožinė literatūra dabar jau baruose sugeria alkoholio ir virtuvės kvapus. Neatmesdamas teorinės tikimybės, visgi manau, kad jos čia sėkmingai ir toliau niekas neskaito.

Aš juk mokslininkas, o ne koks, atsiprašant, šoumenas. Negaliu, nenoriu, galiausiai, nemoku, nes dešimt metų universitetinių studijų iš esmės mokiausi kalbėtis su mirusiais, o ne su gyvaisiais.

Prieš keletą metų vietos savivaldybė atliko gyventojų apklausą, kaip šie mato miesto ateitį. Iš visų siūlytųjų galimybių gyventojai pasirinko universitetinį miestą...

Nes pasirodo, gandai apie religijos mirtį buvo perdėti. Ji tebegyvuoja. Ir nebūtinai ten, kur norėtųsi, ir nebūtinai tik priimtinais pavidalais.

Na kodėl, pasakykite man, kodėl tie istoriniai paminklai turi būti tokie nežmoniški, griozdiški, slegiantys. Ar todėl, kad jie paminklai?

Jei šią vasarą jūsų atostogų maršrutai vedė pro Klaipėdą, galbūt atkreipėte dėmesį ne tik į „įdegusį“ Dramos teatro pastatą, bet ir į tai, kiek daug dalykų čia flirtuoja su istorija, na, bent jau su istoriniu pavadinimu.

Vienas iš didžiausių lietuvių kompleksų, kaip žinome, yra estų kompleksas, ne juokais įsimetęs bene šiandienės Lietuvos Respublikos pradžioje. Knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ Norkus siūlo į jį žvelgti platesnėje regiono perspektyvoje, ir gal net transformuoti į slovėnų kompleksą.

Ar pastebėjote, kad aršiausi Žaliojo tilto skulptūrų priešininkai savo neapykantos objektams apibūdinti pabrėžtinai nevartojo žodžio skulptūra? Jie sakė, kad nuversti reikia balvonus.

Parulskio veikėjas, dvejetukininkas, bet šiaip geras vaikas, žinoma, kovoja prieš Raudonąją Armiją. Ir, toliau lyginant su Gaidaru, daro tai ne didvyriškais, bet gerokai įtikinamesniais, ar, tiksliau, kasdieniškesniais, metodais...

10 litų skaityti verta ne todėl, kad čia kitaip kalbama apie dalykus, kurie yra neblogai žinomi, bet dėl to, jog čia pasakojama istorija, kuri tik atrodė žinoma, bet iš tikrųjų yra visai kitokia.

Pradėkime nuo to, kad literatūros pamokos yra tik viena iš platesnio humanitarinio lavinimo dalių. Bet ką lavina, ką ugdo mokyklinis humanitarinis ugdymas? Kaip tai ką, – nustebsite, – taigi žmogų!

Universitetų jungimasis ir kitokios aukštojo mokslo transformacijos šalyje, kurioje kiekvienais metai tūkstančiai jaunuolių patiria pačią tikriausią psichologinę prievartą minti jų slenksčius yra nekasdienis įvykis.

Tačiau laikai keičiasi. Vizijų konkurso jau keletą metų nebėra, linksmųjų vizionierių irgi tenka su žiburiu ieškoti. Bet vizijų yra, tiesa, dabar jos orientuotos nebe į ateitį, bet į praeitį ir vadinasi, nebe Lietuvos vizijos, bet Lietuvos idėjos.

Į visus dalykus, kuriuos gyvi būdami laikome svarbiausiais savo bruožais, čia, kapinėse, gali žiūrėti kaip į niekučius, nublankstančius prieš amžinybę, arba kaip į istorijas, kurios galėtų būti papasakotos ir kurios būtų tikrai pamokomos!

Giminaitė pasakoja, jog jos dukra, kuriai šie Seimo rinkimai buvo bene pirmieji, su draugais svarsto, kad ateinantiems keturiems metams reikia iš Lietuvos kur nors evakuotis. Nes šalyje bus tikrai blogai

O man nuolat kirbėjo jausmas, kad šitas ginčas yra ne tik tarp religijų, ideologijų ir meno laisvės šalininkų bei priešininkų, bet kad tai ginčas taip pat ir tarp skirtingų komunikacijos sampratų.

Taigi, kodėl žmonės kandidatuoja į Seimą? Nes jie jaučiasi išmanantys bendrapiliečių problemas ir galintys jiems padėti? Nes jie nepatenkinti dabartiniais politikais ir manosi galintys padaryti geriau? Nes jiems skaudu dėl Lietuvos?

Tad man panašu, kad kilni kova už sielų grožį vyksta tik popieriuje. O už ką vyksta kova tikrovėje? Nepretenduoju pateikti tikro ir teisingo atsakymo, bet kas dabar galėtų paneigti...

Šitaip mūsų ganėtinai fragmentuotame pasaulyje susifragmentavo net skaitymas. Ir aš dar gerokai pasiginčyčiau, ar jis apskritai išnyko iš šiuolaikinės mūsų kultūros, ar tiesiog dalis jo buvo paskelbta ne skaitymu, o kažin kokia kitokia veikla.

Tai kodėl gi socialinė kritika yra laikoma tokiu nevertu dėmesio, kone marginaliniu reiškiniu?

Turiu prisipažinti, galutinis taškas šiame ginče dėl mokslų apie žmogų galimybės nepadėtas. Veikiausiai artimiausiu metu jis ir nebus padėtas. Tačiau vargu ar todėl išties verta mesti ieškojus ko nors, kas leistų geriau orientuotis žmogiškųjų veiksmų chaose, o kartais – stačiai beprotybėje...

Na jau, sakysite, kur sportas, o kur menas. Kiek žmonių domisi sportu, o kiek teatru? Ir tikrai, kiek?

Dažniausiai su pašaipa išsakomas tvirtinimas, kad, esą, kas čia per studijos, jei jas baigę absolventai gali daryti bet ką, yra pats didžiausias komplimentas.

Prisipažinsiu, man intelektualų ėjimas į tikrąją politiką didelio pasitikėjimo nekelia. Pernelyg daug pavyzdžių byloja apie prastus rezultatus.

Tad man, ne mažiau įžūliai, įdomu: kaip integruotasis intelektualas Maironis spręstų nūdienos problemas, koks jis būtų šiandien?

Šį savaitgalį baigiasi laikas, kai buvo galima teikti prašymus stoti į aukštąsias mokyklas.

Taip ir abejoji, ar internetas atnešė į mūsų bevielėmis bangomis apvytą pasaulį ką nors kokybiškai naujo.

Tiesą sakant, nepamenu, kad per tokią trumpą laiko atkarpą – maždaug savaitę, nutiktų tiek dalykų, apie kuriuos žiniasklaida vienaip ar kitaip praneštų kaip apie istorinius.

Žiūrėdamas į tą žmonių grupę, grimztančią į violetinę neviltį, manau sau - jei šalis bjauri ar gal net valdoma Antikristo, tai gal reikėtų ir elgtis atitinkamai. Kaip amerikiečiai. Pasitraukti iš šitos šalies. Ne, ne į kokią Angliją, bet į savo svajonių tikrąjį sociumą.

Birželis – tai laikas, kai atsiranda nepraleistina proga pakalbėti apie mokslo ir mokymo kokybę. Universitetų, kieno gi daugiau.

Kas, jei ne futbolas, yra ir naujausias lietuviško kasdienio domėjimosi, pokalbių ir atsipalaidavimo prieš televizorių objektas, pranokęs ir mergaitę, ir elektrinę.

Visų pavidalų apokalipsės šaukliai apie šalį ir gyvenimą joje pasakoja ne tiek jau ir daug, užtat dosniai atveria duris į savų emocijų ir išgyvenimų, neišsipildžiusių vilčių ir susikaupusio kartėlio pasaulį.

Gal reikėtų viską pakreipti netikėtai ir paklausti pačių lankytojų: o kurių galų, jūs, gerbiamieji, apskritai einate į muziejų?

Visai Lietuvai aršiai dūzgiant apie mergaitę pakalbėkime apie berniuką. Na, gal ir ne berniuką, veikiau vaikinuką, vardu Tadas Kriščiūnas, ne taip jau senai pasaulinėje filosofijos olimpiadoje laimėjusį aukso medalį.

Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi... dabar jau ausinių ir mikrofono. Arba kieno nors kito disertacijos.

Mes dažniausiai nusiteikę kalbėti apie savo praeitį ir kažkodėl tikimės, kad visam likusiam pasauliui, ypač tam, „civilizuotam“, Vakarų, kuriam vis dar be galo norisi įtikti, tai taipogi be galo įdomu. Deja, ne...

Laisvė ir savikūra, leidžiančios tam, kas buvo nieks, kone per naktį tapti viskuo, – nebemadingos.

Keistas daiktas ta nuolat prasiveržianti sąjūdinė nostalgija, užmirštanti, jog yra metas akmenis barstyti, metas juos rinkti. Pompastikos, euforijos, romantikos ilgesyje pranyksta kasdieniai visai nedidingi dalykai, apie kuriuos kalbėti didelių iškilmių proga kažkaip net ir nepridera.

Muzika yra vienas iš įdomiausių socialinių reiškinių, buriantis, konsoliduojantis, įtvirtinantis tapatybes. Ji – pamatinis subkultūros bruožas, aprangos ir elgesio stiliai dažniausiai seka paskui.

Kai ištisai sukiesi lietuviškoje terpėje, diskomforto dėl tokių dalykų net nejauti. Ne dėl to, kad rėkimą, nepagarbų elgesį ar kieno nors viršenybės demonstravimą laikytum normaliu ir priimtinu dalyku. Ne. Tiesiog ilgai gyvendamas tokiomis sąlygomis išmoksti prisitaikyti.

Tegul moko, kad lietuviai draugiški ir šiukštu ne individualistai, o lietuvių tauta – tai didelė šeima. Pasidairius Alytaus gatvėse ir užsienio oro uosto eilėse to ničniekaip nematyti. Įvaizdis, taip sakant, dar ne viskas.

Menininkai ir sportininkai, rašytojai ir mokslininkai, jei siekia ir pasiekia ko nors už Lietuvos ribų, dažniausiai tai arba kukliai nutyli, arba pridengia Lietuvos garsinimo mantija.

Na, bet grįžkim prie Sausio 13-osios. Ką ši diena išties reiškia? Ką išvystume pasižiūrėję į ją kiek kitaip?

Blogiausia, kas gali nutikti naujosios literatūrinės programos tekstams, – tai lituanizacija, uolus siekis sulietuvinti Miłoszą ir Sarbievijų, jei jau jie įtraukti į programą ir apie juos reikia kalbėti literatūros pamokose.

Bet kuo daugiau galvoju apie mūsų miestus, tuo labiau linkstu manyti, kad galbūt mes jiems paprasčiausiai per reiklūs.