Kun. Saulius Bužauskas

Visi, kurie deda pastangas išpildyti Viešpaties jiems patikėtas pareigas, susiduria su savo ribotumu, silpnumu, negebėjimu. Patiria, kad, nepaisant visko, geriausių rezultatų nepasiekia.

Advento kelionėje šis sekmadienis vadinamas džiaugsmo sekmadieniu.

Viešpats kviečia į šventumo kelią tokioje situacijoje, kokią išgyvename, tokius, kokie esame, kad atsilieptume. Nėra netinkamo laiko ir žmogaus.

Kodėl Dievas delsia? Kodėl nesunaikina blogio iš karto? Kokia šio laiko prasmė?

Žmogaus prigimtį prisiėmė pats Dievo Sūnus. Tad esame kviečiami gerbti kiekvieno žmogaus kūną, mūsų panašumą į Viešpatį. Vertinti tai, ką jis savo gyvenime brangino labiausiai.

Evangelijoje šiandien minima dykuma. Tai – išbandymų vieta. Gerai žinome, kad čia stinga vandens ir maisto, trūksta patogumų ir elementaraus saugumo.

Gal kartais pavydime apaštalams ir jų amžininkams, kurie savo akmis matė Jėzų. O mes, eiliniai šių dienų žmonės, tikintys, kad Jis gyvas ir mums artimas, kur galime jį sutikti?

Sulaukus gamtos rudens yra gera pagalvoti ir apie savo gyvenimo rudenį. Kokius vaisius ir kam būsime subrandinę? Ar vien sau? Ar būsime sutikę vynuogyno šeimininką?

Evangelija kviečia būti su Jėzumi, ilsėtis kartu su Juo, ilgėtis tikros ramybės ir Dievo spindesio, kuriam esame sukurti.

Dievas, teikiantis savo dvasią, savo gyvybę, suteikia šiam šeimos kūnui gyvybę. Ją palaiko ir šeimos narių tarpusavio palaikymas, užtarimas, atramos Dieve ieškojimas.

Keista ta Dievo šlovė – mirtis ant kryžiaus patraukia visus.
Kodėl? Kodėl Dievas pasirinko tokį būdą atskleisti savo šlovę?