Ramūnas Čičelis

Tarp inteligentų Lietuvoje pastebiu bandymą vengti nacionalizmo, nes tai – blogis. Man atrodo, kad jie nueina per toli: pradeda neigti lietuvybę. 

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pristato dvi knygas – Mindaugo Kvietkausko „Uosto fugą“ ir Leono Jonio „Kalamočia“.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pristato Vandos Zaborskaitės publicistinių ir esė tekstų rinktinę „Tekančio laiko ženklai“ ir Anos Lu romaną „Mirties bėgliai“.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pristato dvi knygas – Gedimino Jankaus „Rytoj“ ir Milano Kunderos „Nereikšmingumo šventę“.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pristato Sophia Loren autobiografinę knygą „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ ir Marko Zingerio romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“.

Lietuvių išeivijos dailininkas Vytautas Kasiulis turėjo individualųjį stilių, kuris išreiškia labai unikalią vaizduotę, tiesa, jam galima prikišti pataikavimą publikos skoniui.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pristato prancūzų rašytojo Michaelio Houellebecqo romaną „Kovos lauko išplėtimas“ ir lietuvių poetės Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkinį „Trumpametražiai“.

A. Kezio fotografijų tikslas – fiksuoti netrukus išnyksiantį pasaulį. Tokio nykimo priežastys – tai ir Šaltasis karas, ir atominių atakų galimybės, ir paties žmogaus nuvertėjimas bei degradacija.

„Gyvenimo miške“ pagrindinis personažas ir pasakotojas yra eksperimentas pats sau – ar įmanoma išgyventi be „Aš ir Tu“ santykio?

Santykis su visuomene, iš kurios kiekvienas mūsų esame kilę ir dalinai esame tos visuomenės vaisius, yra būtinas, net kontempliatyvųjį gyvenimo būdą pasirinkusiems vienuoliams.

Pasaulio ir žmogaus metai, galintys prasidėti nuo jų sutikimo bažnyčioje, veda į etinį ir estetinį tikrumą, kuris padeda neprarasti ryšio su bendruomene. Šv. Kalėdos primena, jog bendrystė niekur nedingo.

Viename iš pasaulio didmiesčių šiandien prisėdau ant suolelio, šalia vaikino iš Sirijos. Jis skaitė būtent T. Mertono knygą.

Kultūros kritikas Leonidas Donskis savo naujausiame filosofinių esė rinkinyje „Užmaršties amžiaus siužetai“ bando sugrąžinti žodžio „intelektualas“ sutaptį su žmogaus protine, akademine ir visuomenine veikla.

Tomas Sakalauskas mano atmintyje yra ne menotyrininkas, eseistas ar žurnalistas, o pirmiausia romanistas, sukūręs daugiau nei dešimt originalių ir kiekvienu atvejų savitų didelės apimties pasakojimų apie kitus menininkus.

Matau Tave Alyvų kalnelyje. Tu kabi. Besvoris. Kaip garsiausiai giedama rauda. Tau niekas negieda. Tik vienas žmogus braukia ašarą dėl Tavęs.

Gimti gruodžio 24-osios, Kūčių vakarą. Ką tai reiškia filmininkui ir poetui Jonui Mekui, tą vakarą švenčiančiam savo 90-ąjį gimtadienį? Savo kūryba ir gyvenimu jis nuolat teigia kasdienybės šventę, todėl, regis, nesureikšmina „apvalių“ sukakčių. Visi jo metai – akyse...

Šis rašinys iš dalies yra proginis – spalio 8-ąją Ričardui Gaveliui būtų sukakę šešiasdešimt. Laiko distancija, iš kurios, viliuosi, jau galime žiūrėti į šio autoriaus literatūrinę kūrybą, teikia ne vieną originalios interpretacijos galimybę.

Praėjusią savaitę Vilniuje, „Akademijos“ galerijoje atidaryta kauniečio skulptoriaus ir medijų menininko Tado Vosyliaus paroda „T. V. vol. 1”. Atidarymo išvakarėse su kūrėju kalbėjosi Ramūnas Čičelis.

Sintezijos išsikeltasis tikslas iš esmės keičia mūsų sąmonę, nurodydama, jog menai jungiasi ne priklausomybės ar nuosavybės pagrindu, o pačia idėja „jungtis ir jungti“. Tai klausimas, hipotezė, eksperimentas ir išbandymas.

Pasakyčiau, kad mūsų šalies žiniasklaida yra žemesnio kapitalizmo sistemos rango. Kai kalbame apie žiniasklaidą, manome, kad ji yra savarankiška vienų ar kitų žmonių veikla, tačiau privalome pripažinti, kad žiniasklaida yra verslas.

Jono Meko vizualiųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos.

Šįkart skaitytojams siūlome ciklo pokalbį su poetu, neseniai išleidusiu savo antrąją knygą, kultūros bei sporto apžvalgininku Donatu Petrošiumi.

Pagal paradoksą patys brangiausi dalykai kainuoja labai pigiai, ir kartais jų gali gauti netgi dykai. Atrodo, kad viešajam gyvenimui neberūpi tie pamatiniai dalykai. Visi užimti savo kasdienos rūpesčiais.