Regina Jasukaitienė

Doloresos Kazragytės aktorystė – ne profesija, o tarnystė, būdas skleisti savo išpažįstamą Tiesą arba Tikėjimą, taip darniai atliepiantį Tėvo Stanislovo skelbtas tiesas. 

Interviu su B. Simanavičiene, sumaniusia surengti žmonių, gimusių Vasario 16-ąją, portretų parodą. Ji tapo neįkainojama dovana ir pačiai fotografei.

Poetas Viktoras Rudžianskas nepataikauja, nesistengia patikti ar įtikti, visa, apie ką jis kalba – išgyventa, išskaudėta. Būdamas sąžiningas su klausytoju, to paties reikalauja ir iš kito.

Kiekvienam lietuviui Vorkutos pavadinimas pirmiausia asocijuojasi su trėmimais, šachtomis, kuriose dirbo ne tik mūsų tautiečiai. Čia, šiaurės poliaračio link, buvo tremiami įvairių tautų (anti)sovietiniai piliečiai.

Viešnagėn iš užjūrių grįžta dukra su vaikais! Ruošiuosi: kepu pyragus, patalus perkloju, sode prirenku alyvinių, kad namai kvepėtų tėviške... 

Gyvename kreivų veidrodžių pasaulyje, pavyzdžiu – norma – laikydami „žvaigždžių“ ar milijonierių gyvenimo būdą, smerkdami ir traiškydami kitokius... Kodėl kaip pavyzdys neiškeliamos gražios, doros, tvarkingos šeimos? 

Noriu suprasti „z“ kartą. Visų pirma tam, kad galėčiau su ja susikalbėti. Tik susikalbėjęs gali tikėtis paveikti – žodžiu, pavyzdžiu perduoti vertybes, kurias manai esant amžinomis. 

Nemaloni kartais tiesa, „padlecai“ tie lietuviai, bet mano broliai“, – rašė „Pragiedrulių“ autorius, tikėdamas pragiedruliais... Iš meilės ir susirūpinimo kritika turi eiti...

Nepalaužiamas dvasios tvirtumas sklido iš mūsų kaimynės. Šalia jos buvo ramu. Žinojo gyvenimo „tvarką“, žinojo ir tai, kad tos tvarkos reikia laikytis. „Reikia dirbti, – mėgdavo kartoti. 

Įsivaizduokime atmintį kaip filmą arba kaip pasaką, kurioje sąmonė (o gal pasąmonė?) išryškina tik tas detales, kurios tuo metu mums reikšmingos. Tačiau gali nutikti, kad į paviršių iškils visai kiti vaizdai...

Visų pirma turėtume apibrėžti sąvoką „visuomenė“. Ją sudaro mažiausiai trys žmonių kartos, kurių lūkesčiai nėra vienodi. 

Išbūti paskutinį savo laiką – sunkiausia. Mūsų požiūris į žmogų, sergantį senatvine demencija, baugina mus pačius – sveikuosius. Orios mirties šaukiamės, pavadinę ją eutanazija, nes išsigąstame „daržove“ vadinamo žmogaus likimo.

Juos atpažįstu iš nutolusio žvilgsnio į jūrą. Arba nudelbto į smėlį, į bangų išmestas medžio, kriauklelių liekanas, įsipynusias jūržolėse. 

Ryto rasos svarina builių žiedynus, spindi liaunų smilgų šluotelėse. Braukiu nudryžusiais džinsais – saulėkaitoj išdžius. Einu žoliauti – parinkti žolių pusryčiams. 

J. Tumo-Vaižganto jubiliejaus proga buvo nutarta sukurti skulptūrų parką. 2011-aisiais skulptorius, liaudies menininkas A. Tarabilda sukūrė skulptūrinę kompoziciją...