Sergejus Kanovičius

Dalinuosi

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius.

Gyveno kartą Aizikas Kanovičius

Dangus buvo vaiskiai mėlynas. „Toks švarus, beveik kaip vanduo Jonavos namo kieme“, – pagalvojo Aizikas Kanovičius ir vėl užsimerkė. Iš dangaus mėlynės krito negausios snaigės.

Londono eglė. Kalėdinė nepasaka

Per tą trumpą laiką Izraelyje, jau buvau priprantąs, kad nepažįstamas žmogus tampa pažįstamas per kelias minutes, kad kreipinio „jūs“ hebrajų kalba nepripažįsta, kad aplinkui visi žmonės yra pasiruošę padėti kam nors, kas sau padėti negali.

Viešųjų ryšių horoskopas9

Ar jau daugiau kaip dešimt puslapių skirta tuose vadovėliuose ir dviejų šimtų tūkstančių žmonių nužudymui, ar papasakota, kas yra to nusikaltimo vykdytojai ir ideologai – apie vietinės kilmės ir iš užsienių atklydusius jau viskas pasakyta?

Atsiprašyti ir atleisti24

Kiek supjudytų žmonių. Kiek nemeilės ir neapykantos išlieta ir liejasi. Kiek prasivardžiavimo, asmeninės ir tautinės neapykantos kurstymo. Kiek priklijuota etikečių.

Meilė be atsako46

Gyvenime jis, mano galva, mylėjo tris dalykus – savo katytę Tytę, žmoną Jolantą ir Lietuvą. Ir jis visada tikėjo, kad vienintelė laiminga meilė be atsako yra meilė Tėvynei. 

Kas parodys kelią į atmintį?7

Per du 1941 metų vasaros mėnesius Lietuvoje nebeliko mažų miestelių – štetlų žydų bendruomenių. Jas sunaikindavo kaip, pavyzdžiui, Šeduvoje – per kelias dienas.

Kelionės malda2

Autobusas pagaliau pajudėjo. Daugeliui tai buvo pirmas kartas – pirmoji kelionės į užsienį patirtis. Visus buvo apėmęs kažkoks savaiminis jaudulys, todėl nuo Vilniaus iki pat Varšuvos visi kalbėjosi su visais.

Piliečiai. Bendrapiliečiai. Žmonės39

Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.

Achuva6

Į Fridos buto duris pasibeldžiau kaip ir sutarta – lygiai 12-ą valandą. Duris atidarė ją prižiūrinti graži, santūriai besišypsanti moteris iš Samarkando.

Lietuvos nepriklausomybė jam buvo tarsi atvertas langas1

Mudu daug diskutuodavome apie tapatybę, apie patriotiškumą ir meilę Lietuvai. Apie tai, kaip sunku, bet įmanoma siekti to, kad meilę sau išreikštum labiausiai mylėdamas ar gerbdamas kitą – praeivį, kaimyną.

Sklandymo menas2

Lietuvai reikia šitų skrydžio akimirkų. Tarptautinės sporto pergalės svarbios ne tik kaip nacionalinis pasididžiavimas. Jos turėtų įkvėpti visus mėginti ne tik aukštėliau pašokti, o mėginti kartais išskleisti sparnus - nors akimirkai.

Žydo kaukės ir Užgavėnės32

Manding, kad archajišką ir makabrišką Lietuvos žydų tragedijos fone Užgavėnių ritualą reikėtų palikti ramybėje. Jis išnyks savaime tada, kai visuomenės politinis elitas savo tylėjimu netiesiogiai neragins to ritualo laikytis ir jį gerbti.

Visuomeninis transliuotojas mums parodė veidrodžio atspindį34

Jei tokia pamoka, kuria mums pateikė p. Baukutė ir laidos dalyviai, gali būti išmokta – puiku. Jei kaip sovietmečiu nukirs vieną ar dvi galvas – sulauksime ir kitų panašių laidų. 

Trys milijonai eurų rūbams25

Devyniasdešimtųjų liepą Santariškėse man pasakė, kad geriau, jei galime, turėtume išvažiuoti, nes vaistų gydyti pirmagimiui nustatytai ūmiai kraujo vėžio formai nėra. Ir nenusimato. Kaip ir degalų.

Už jūsų ir mūsų laisvę?3

Poeto, eseisto ir vertėjo Sergejaus Kanovičiaus kalba, sakyta Vilniaus Rotušėje, diskusijos „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ metu.

Tebūnie 220 minėjimų2

Tebūnie lengva žemė visiems Lietuvos žydų bendruomenių žydams, kurių netekome taip greitai, kurie taip lengvai buvo pamiršti, kurių žūties ir gyvenimo istoriją, tokią, kokia buvo, nuo mūsų buvo mėginama nuslėpti.

Antisemitų apsaugojimo klausimais23

Tik vienas klausimas susilaukė atsakomybės ir kompetencijos vengimo. Tai klausimas, susijęs su pareiškimu, kuriame argumentuotai siūloma pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą Pasaulio Teisuolių vardu. Ką daro komisija? 

15-a Birželio sukilimo mitų ir faktai1

1941 m. birželio 23 d. sukilimo metinių belaukiant Briuselyje gyvenantis poetas ir eseistas Sergejus Kanovičius paneigia įsišaknijusius mitinius stereotipus apie šį įvykį.

Siūti pasaulį2

Neišgalvoti prisiminimai apie mano senelį Saliamoną Kanovičių, Grigorijaus Kanovičiaus tėvą.

Dėl litvakų palikuonių pilietybės10

Lietuvos žydas, išvykęs iš šalies 1990 metų kovo 12-ąją,  ar Lietuvos žydo, išsigelbėjusio iš Slobodkės geto, palikuonys turi visišką teisę turėti dokumentą, liudijantį jų pamatinę teisę mylėti ir atminti šitą žemę.

Keli nepatogūs klausimai Vilniaus Tarybai ir Švietimo Ministerijai2

Baigėsi „Gyvųjų maršas“, kuris pagerbė ir dešimtis tūkstančių Panerių duobėse suguldytų buvusių vilniečių atminimą. Niekas iš skaitlingos Vilniaus Tarybos narių nesusiprato ateiti. 

Nebijok ir nesižemink2

Mažai, kas šiais laikais sulaukia tokio gražaus jubiliejaus – šimto metų riba retai pasiekiama žmogui, valstybės ir sąjungos kartais neišgyvena ir pusės tiek.

Nužudytieji nebalsuoja12

Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų.

Melo simfonijos muzikantai2

R. Vanagaitės knyga iškėlė dar kelis nemalonius reiškinius. Nors ji lyg ir kalba apie aukas ir budelius, nei vieni, nei kiti daugumos tų, kurie tą knygą komentuoja ar aptarinėja – nedomina.

La Cumparsita8

Aš beldžiausi į kitų žmonių atminties užkaborius, žinodamas, kad vieniems ta kelionė į praeitį bus miela, o kitiems tai galbūt nebus toks labai laukiamas prisilietimas prie į tolimiausią stalčių nustumtų atsiminimų.

R. Vanagaitės knygos bendraautoriai49

Erzelis, kuris sukilo išsyk paskelbus ištrauką iš R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, yra tikrąja prasme fenomenalus.

Sujunkite mane su Vilniumi, arba 1991 metų sausio 13-oji Tel Avive1

Kaip gerai, kad Lietuva atsilaikė. Kaip gerai, kad nebuvo daugiau kraujo. Kaip gerai, kad esame NATO ir ES. Ir aš tikiu, kad bus dar geriau. Nelaimė vienija ją ištikusiuosius. 

Gedėjimas su pertraukomis3

Artėja Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės. Bus gailimasi nužudytų žydų. Prie mikrofonų, spaudos konferencijose ir pranešimuose žiniasklaidai. Galbūt dar bus kokių nors režisuotų renginių. 

Atminties broliai6

Mes visada buvome kaimynai – lietuviai ir žydai. Kai neturėjome savo valstybės, kai buvome genami iš tų šalių, kurios ilgainiui tapo mūsų Tėvyne, kai buvome žudomi, mes žydai, niekada nepamiršome – iš kur mes, iš kur kilę mūsų protėviai,  kur yra jų kapai.  

Atminties kapinės

Laikas, kurį mums paliko. Ir mes jį priimame tokį, jis mus tenkina – apgriuvęs, apleistas, nušiuręs ir kinivarpų graužiamas? Bet juk tai ne mes, ne mes tą padarėme, mes nekuo dėti, mes tik šito trupėjimo stebėtojai.

Salomeikos etiudai1

Pirmą sykį Londone atsidūriau maždaug 1995 metais. Skrydis iš Izraelio gana ilgas. Mano bendrakeleivis pašnekovas Čarlis, nedidukas, nuolat besišypsantis Argentinos žydas, kurio tikras vardas Carlos, pasakojo man apie savo argentinietišką gyvenimą, aš nelikau skolingas, ir netrukus Čarlis jau mokėjo teisingai pasakyti „Lita“ ir „Vilna“.

Holokausto muziejus ir atminties Holokaustas2

Kvailoka antraštė, pagalvojau parašęs. Nėra tokio Lietuvoje.  Holokaustas buvo, o muziejaus nėra. Jau dvidešimt penkeri metai, kaip nėra. Jau net dvidešimt penkeri, kai jo nėra tada, kai jis turėtų būti.

Sergejus Kanovičius. Kaip opozicija Lietuvą nuo žydų gynė7

Taigi, kaip sako p. V. Mazuronis, „skola SAVIEMS pilieciams" ir tiems, kaip juos, na NE MŪSŲ žmonėms, na ne visai mūsų žmonėms, kaip juos - žydams. Štai taip „kompleksiškai" - SAVIEMS ir žydams, nes jie, žydai – savi nėra. Vargu, ar jie apskritai piliečiai.

Sergejus Kanovičius. Teisingumo ministras iškreipia istorijos faktus5

 Stipri tauta yra ta, kuri nebijo prisiminti nei tų savo tautiečių, kurių reikia gėdytis, nei tų, kuriais privalu didžiuotis.

Sergejus Kanovičius. Nereikalingas paminklas? Nereikalingi žmonės?5

Nuotraukoje matome skulptoriaus Antano Vaškio darbą su greta esančiu užrašu žemaičių ir jidiš kalbomis. Plungės miestui jį jau kone dvejus metus mėgina … padovanoti  Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.

Sergejus Kanovičius. Ištirpę rūke1

Poetas ir publicistas Sergejus Kanovičius gimė 1962 metais Vilniuje žinomo rašytojo ir literatūros redaktorės šeimoje. Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Sergejus Kanovičius. Biurokratų grožio konkursas
Vėl "konkursas", kuriame negalėjo dalyvauti visi, vėl "komisija", kurios niekas neįgaliojo ir vėl noras, nenumaldomas ir nesutramdomas pasinaudoti mokesčių mokėtojų kišene.
Sergejus Kanovičius. Išniekinta kaukolėmis ir svastikomis trispalvė
Prieš 18 metų nė negalvojome, kad sostinės Gedimino prospektu eis ne Lietuvos mokyklų, o Gebelso auklėtiniai.
Polemika. Sergejus Kanovičius: Piliečiai kabutėse
„... kai kurie mūsų rašytojai ėmė laikyti save ne mokytojais, o buržuazinių miesčioniškų rašytojų mokiniais, ėmė pataikauti ir atnašauti miesčioniškai užsienio literatūrai. Ar tinka mūsų pirmaujančiai tarybinei literatūrai, pačiai revoliucingiausiai literatūrai pasaulyje pataikauti ribotai Vakaru burzuazinei miesčioniškai literatūrai?“ Iš 1946 metų A. Ždanovo pranešimo TSKP (b) Centriniam Komitetui del žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“.
Sergejus Kanovičius. Nebrangiai pirksiu - parduosiu Dievo namus
Neseniai į mane kreipėsi studijų laikų draugas - ar nenorėčiau viename Lietuvos miestelių įsigyti sinagogą.
Sergejus Kanovičius: Žydų ligoninės architektai
Dešiniajame Neries krante, Kalvarijų gatves pirmu numeriu pažymėtame name seniai įsikūrusi Architektų sąjunga.
Sergejus Kanovičius: Kas apsaugos mirusiuosius nuo gyvųjų?
Gražų šių metų rugpjūčio rytą stovėjau prie senelio ir močiutes kapo ir... džiaugiausi, dėkojau Dievui, kad jų kapai nenukentėjo nuo vandalų rankos. Gyvenu toli, iki Vilniaus - 3 valandos skrydžio, tad buvo neramu, kai ėjau aplankyti kapų, nes žinojau, jog jie buvo birželį nusiaubti.
Sergejus Kanovičius: 60 metų be nusikaltimų?
Būtent taip Vilniaus apygardos teismas motyvavo nuosprendį A. M. Dailidės byloje. Teismas taip pat konstatavo, kad kaltinamasis „nuo 1941 metų naciams priklausiusioje Vilniaus policijoje dirbęs A. M. Dailidė žinojo ir suvokė, kad vykdo nusikaltimus prieš žydus, tačiau jis nežudė, nekankino žmonių, todėl jo įvykdyti nusikaltimai nėra pavojingi“.
Sergejus Kanovičius: Žydiškos Vilniaus krikštynos1
Perskaičiau Juliaus Sasnausko „Macų skonį” ir tariau: Amen. Aš jį prisimenu. Jis pranciškonas, brolis Julius. Visų brolis. Ne todėl, kad gerą žodį apie mus, žydus, pasakė. Tiesiog todėl, kad jis žino, kas yra bloga ir kas yra gera. Jis meldžiasi neaklai. Jis užduoda JAM labai nepatogių klausimų, nuo kurių JIS turėtų labai nepatogiai jaustis: už ką? Kodėl?