Stepas Eitminavičius

Mokytojo kasdienybės akimirkos

Didelis nuovargis, bet ir galimybės patirti nuostabas: kad taip netikėtai atsiveria kuri nors dienos detalė, mokinio reakcijos.

Pirmieji mokytojo rugsėjai Linkmenyse

Linkmenyse mokiausi stebėti ir stebėtis. Man patiko kolegas, mokinius matyti kaip galimus kūrinių veikėjus.

Ėjimai prie A. Nykos-Niliūno žodžio

„Bene 1989 m. Lietuvoje buvo išleista Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga. Man regis, tik tada aš ir sužinojau, kad yra toks poetas, kad jis gimė netoli Utenos, kurioje gyvenu nuo 1978 m.“

Žydinti mamos pedagogika

Man atrodo, galėčiau vardyti šimtus situacijų, kai atsikartodavo vienintelis metodas: būti drauge, pasitikėti, paskatinti. 

Vilniuje su Girna ir Mėta

Mes su Mėta – romantikai. Ruduo toks gražus, kad tik žiūrėk, žiūrėk. Mėtai didžiausias malonumas vartytis lapuose.

Prie minčių stalo

„Mokiniai turi praaugti savo mokytojus – ši paplitusi tezė man dabar tokia banalybe pasirodo. Viskas daug sudėtingiau.“

Kalbėti ar tylėti?

Apie vienas kito supratimą bei gydančią žodžių ir tylos galią.

Bet šviesa juk išlieka

Mūsų pasakojimuose neretai vis iškyla buvimo mokykloje, kaip vieno esminių gyvenimo vaidmenų, prisiminimai. Kas mane dabar, būtent dabar žavi?

Šalia lituanisto paslapties

Rugsėjo 6-oji – poeto Petro Panavo gimimo diena. Tądien Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo švenčiamos 85-osios jo gimimo metinės. 

Pedagoginiame labirinte

Tik iš kur gauti tos dvasinės energijos, tikėjimo, jog tai, ką veikiame, svarbu, jeigu šalia mūsų esantieji mandagiai tyli, ir tiek? Ko gero, mokytojus tai veikia labiausiai.

Dvasiniai archyvai

Neretai mąstau ne apie tuos tikruosius archyvus, o įsivaizduojamus, kitokius – dvasinius. Kas ten turėtų būti? Mūsų aukštosios akimirkos (kaip jas vadino Vytautas Mačernis).

Užrašai sau ir kitiems

Nuotraukų manija, epidemija. Jeigu būsi kur nors išvažiavęs, jeigu dalyvausi kuriame nors renginyje ir nenusifotografuosi, tai kaip ir nebuvo to įvykio.

 
Skubame pas gydytojus? O gal padėtų vaikystės akimirkos?1

Neretai pagalvoju, kad vaikystė, jeigu tik gebame ją prisiminti, gelbsti tada, kada mums būna labai sunku. Net kai sergame? Net kai sergame.

Nesmagus klausimas: „Ar reikėtų padėti visiems?“14

Jau seniai kažkur perskaičiau garsaus Renesanso epochos menininko Mikelandželo tokią mintį: „Gera darydami geram žmogui, mes darome jį dar geresnį, bet blogas, jeigu jam daroma gera, tampa dar blogesnis.“

Deimančiukų šimtmetis, arba Šimtmečio deimančiukai2

Kas man visą laiką įdomu? Žmonių noras bet kurioje situacijoje pamatyti ką nors šviesaus bei nehiperbolizuoti negatyviosios reiškinių, įvykių pusės.

Gražumų kolekcija

Gali būti ir visai kitokių rinkinių: šypsenų, žvilgsnių, džiaugsmo akimirkų, telefoninių žinučių, saulėtekių, žiūrėjimo į skruzdes ir kt.

Pavardės grimasos1

Po truputį suvokiu, jog iš visų keliavimo būdų priimtiniausias yra ėjimas. Ko gero, ir einančiojo vaidmuo tampa vos ne svarbiausias. Dėl labai įvairių priežasčių.

Utenėlė saugo ir globoja ąžuoliuką2

Esu įsitikinęs: apie Lietuvos mokinius, jų tėvus, mokytojus pernelyg mažai kalbama bei rašoma. Įvairiomis progomis greitomis pamėginama užpildyti spragas, vėliau – tyla.

Po Santariškių žvaigždynu ar / ir Damoklo kardu2

Prieš daugiau nei trejus metus onkologinė operacija privertė mane stabtelėti. Dabar jau galiu lyg iš šalies pažiūrėti į savo buvusią bei esamą situaciją, galvoti apie panašaus išmėginimo asmenis.

Amžinas ėjimas tilto briaunomis5

Jau metai, kai nesu mokytojas. Kai esu senjoras. Turiu daug laiko vaikščioti, galvoti. Utenoje yra gražus Vyžuonos parkas.