Stepas Eitminavičius

Skubame pas gydytojus? O gal padėtų vaikystės akimirkos?1

Neretai pagalvoju, kad vaikystė, jeigu tik gebame ją prisiminti, gelbsti tada, kada mums būna labai sunku. Net kai sergame? Net kai sergame.

Nesmagus klausimas: „Ar reikėtų padėti visiems?“14

Jau seniai kažkur perskaičiau garsaus Renesanso epochos menininko Mikelandželo tokią mintį: „Gera darydami geram žmogui, mes darome jį dar geresnį, bet blogas, jeigu jam daroma gera, tampa dar blogesnis.“

Deimančiukų šimtmetis, arba Šimtmečio deimančiukai2

Kas man visą laiką įdomu? Žmonių noras bet kurioje situacijoje pamatyti ką nors šviesaus bei nehiperbolizuoti negatyviosios reiškinių, įvykių pusės.

Gražumų kolekcija

Gali būti ir visai kitokių rinkinių: šypsenų, žvilgsnių, džiaugsmo akimirkų, telefoninių žinučių, saulėtekių, žiūrėjimo į skruzdes ir kt.

Pavardės grimasos1

Po truputį suvokiu, jog iš visų keliavimo būdų priimtiniausias yra ėjimas. Ko gero, ir einančiojo vaidmuo tampa vos ne svarbiausias. Dėl labai įvairių priežasčių.

Utenėlė saugo ir globoja ąžuoliuką2

Esu įsitikinęs: apie Lietuvos mokinius, jų tėvus, mokytojus pernelyg mažai kalbama bei rašoma. Įvairiomis progomis greitomis pamėginama užpildyti spragas, vėliau – tyla.

Po Santariškių žvaigždynu ar / ir Damoklo kardu2

Prieš daugiau nei trejus metus onkologinė operacija privertė mane stabtelėti. Dabar jau galiu lyg iš šalies pažiūrėti į savo buvusią bei esamą situaciją, galvoti apie panašaus išmėginimo asmenis.

Amžinas ėjimas tilto briaunomis5

Jau metai, kai nesu mokytojas. Kai esu senjoras. Turiu daug laiko vaikščioti, galvoti. Utenoje yra gražus Vyžuonos parkas.