Vanda Ibianska

Dovydaičiai garsėjo dideliu darbštumu, tiesmuku charakteriu ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu. Bendrauti nemėgo, tai su niekuo ir nesibičiuliavo, tačiau žmonės juos gerbė.

Palikti savo kaimenę ir pasitraukti į Vakarus vyskupui neleido kunigystė, principai, sąžinė ir Tėvynės meilė.

Žaliakalnyje nuo tarpukario laikų iki pokario metų veikė vyrų pranciškonų vienuolynas.

Kunigas Vladas Mironas – ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, kultūrininkas.

Į Kiniją misijoms plaukė apie 920 jėzuitų, tačiau gyvi ją pasiekė tik 463, tarp jų ir t. Andrius Rudamina.

Šis tekstas yra atsakas į praėjusį gruodį dienraštyje Bernardinai.lt pasirodžiusį Ewos  Wołkanowskos-Kołodziej rašinį „Keturiolika lovų numirti“. Dėkojame gerb. Vandai Ibianskai už išsakytą poziciją, kurią skelbiame kartu su redaktoriaus komentaru.

Sunykus patriarchalinei šeimai, vyresnioji karta atsiduria sociumo užribyje. Vadinamieji „senjorai“ reikalingi, kol išgali pagelbėti vaikams, vaikaičiams ir turi pinigų.

Motinų buvo, yra ir bus visokių. Kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena mama kitokia. Bet jas visas sieja absoliuti meilė savo vaikui.

Mobingas esti horizontalus – kai bendradarbį psichologiškai „ėda“ kolegos, ir vertikalusis, dar vadinamas bosingu. Antruoju atveju kurį nors darbuotoją doroja viršininkas.

Mes vis apie didelius, didelius galvojame. Įvykius, žmones, poelgius, šalis. Nei kalbėjo Kristus apie karus, didvyrius, monarchus, nei ką. Mokė apie paprastus, kasdienius dalykus.

Noriu papasakoti apie žmogų, kurį sociologai gal pavadintų eiliniu, priklausančiu „vidurkiui“. Tai personažas, kokių daug. Jie sudaro toli gražu nemenką tautos dalį. Sakysite: „Betgi jame nieko ypatingo, tokių daug“, ir tai bus tiesa.

Europos krikščionybė negaluoja. Nesigilinsiu į priežastis, juolab kad daugeliui jos žinomos. Faktas lieka faktu, kad europinė kultūra, išaugusi krikščionybės dirvoje, pernelyg susižavėjo svetimomis religijomis ir dabar dažnai matome pragaištingus jų padarinius. 

Paskalos ir gandai – bendra mūsų bėda, verta atskirų studijų. Bet šį kartą ne apie tai. Apie kunigų ir pasauliečių santykius, o dar tiksliau – apie tai, ką pasauliečiai kalba apie ganytojus.

Gamtos apsauga yra vienas dalykas, o gyvūnų teisinė apsauga – visai kas kita. Naikinome savo planetą visais įmanomais būdais ir galiausiai pradėjome pamažėle suprasti, kad laikas sustoti. 

Ištikus pabėgėlių krizei, Europa sutriko. Iš vienos pusės žiūrint, privalu gelbėti bėgančiuosius nuo represijų, karo, ir jokių abejonių čia kilti negali.

Universalią tarptautinę kalbą, įkandamą kiekvienam žmogui, sukūrė žydas litvakas Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Kodėl būtent jis? Atsakymą rasime jo biografijoje. Zamenhofas gimė 1859 m. Bialystoko mieste.

Gerai prisimenu tuos kokčius vaizdelius iš savo trumpų studijų Maskvoje metų. Kasdien, išskyrus pirmadienius, stovinčios eilės prie Lenino mauzoliejaus, jaunavedžiai, fotografuojami prie Kremliaus sienos ar, dar geriau, mauzoliejaus fone Raudonojoje aikštėje.

Antai vienas viešas asmuo susirgo sunkia liga. Į žinutę apie tai internetiniame portale pasipylė palinkėjimai: „Kad greičiau nusibaigtų“, „Pagaliau gal galą gaus“, „Velniai jam katilą jau seniai paruošę“ ir dar šlykštesni.

Egzistuoja daugybė neištirtų gyvūnų, kurių elgesys iki šiol mums paslaptis, kaip antai drambliai, delfinai ir kt. Na, Lietuvoje laisvėje jie negyvena, tad palikime juos kol kas ramybėje.

Pro tą bažnytkaimį veda gana siauras, bet gerai prižiūrimas kelias. Tai mano Mamos bažnytkaimis. Jame ji vaikystėje gavo Pirmąją Komuniją, ten susituokė mano tėvai. Ten ilsisi seneliai ir mano krikštatėvis dėdė. Važiavau su bičiule, irgi žurnaliste, sutvarkyti savo senelių ir dėdės kapo.

Šio žmogaus istorija tikra, o pavardė – ne. Pradžiai pasakysiu, jog ponas Valatka buvo, yra ir bus viengungis. Kitaip ir istorija būtų kitokia. Žinia, moterys.

Taigi, kas jis? Neginčytina, jog tai buvo žmogus, kovojęs už minties laisvę, pakantumą kitoms religijoms, švietimą. Poetas, satyrikas, dramaturgas, filosofas, fizikas, žemės ūkio mokslų žinovas, amatų puoselėtojas, visuomenės veikėjas.

Taip ir neišmokau rašyti ilgų, protingų ir vingrių straipsnių. Nėra ko stebėtis, nes mintys niekada ir nesklandė Everesto aukštyje. Antra vertus, gyvenimas yra paprastas kaip daugybos lentelė, tad man tų mąstymo stratosferų kol kas neprireikė. 

Dieve, man sunku tai įsivaizduoti (ne Č. Darvino evoliucijos teorija gi!), bet vis vien tvirtai žinau esanti Tavo Didžiojo Plano dalelė.

Ką bendro turi praėjusių laikų muzika su krikščionybe ir šiuo leidiniu? Nenustebkite. Bendro labai daug. Visų pirma, tai ne tik mūsų šalies kultūros dalis, bet ir didžiulis Bažnyčios įnašas į ją.

Kaip kiekvienam vidutiniam katalikui, nestudijavusiam teologijos ir labai nuosekliai, itin giliai neįsigilinusiam į Šventąjį Raštą, taip ir man Apreiškimas Jonui (Apokalipsė) ilgokai nebuvo aiškiai suprantama.

Spaudoje netylant diskusijoms apie katalikišką žiniasklaidą - kokia ji turėtų būti, išlikti jai ar neišlikti, kokia turėtų būti jos sklaida ir plėtra, džiugina žinia, kad tarp daugelio užgesusių katalikiškų leidinių yra tokių, kurie ne tik išsilaikė per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, bet dar ir plečia savo skaitytojų būrį. Kaip jiems tai pavyksta? Į ką lygiuojasi, kokią puoselėja tobulo žurnalo viziją? Apie tai kalbamės su Vanda Ibianska, ilgamete žurnalo „Artuma“ (buvusio „Caritas“) redaktore.