Virginija Adomonytė

Kas mane lydi?1

Su kuo aš esu pasaulio įvairovėje? Kokia mano vieta? Ar sugebu pasirinkti teisingai?

Akimirkos kalba

Akimirkos lenkia viena kitą. Jos kuria mano gyvenimą.

Kur mano laimėjimas?

Be pralaimėjimų gyventi neįmanoma, bet jų atnešamus smūgius galima sumažinti.

Prie kryžiaus13

Kryžius stovi prie Dangaus vartų. Jis atveria juos. Turiu kryžių praeiti. 

Tikėjimo brandumas3

Vaiko tikėjimas skiriasi nuo suaugusiojo, tačiau ir jis gali būti gilus ir nuoširdus. O ir suaugusieji savo tikėjimą ne visi išgyvena sąmoningai. 

Mažasis kelias

Kiekvienas iš mūsų galime atrasti mažąjį šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kelią. Kas man yra mažasis kelias? Kasdienybė? Smulkmenos? 

Amžinybės ramybė1

Kapuose nutilęs žemiškasis gyvenimas. Amžinybės ramybė. Vėlinių dieną ir mes ateiname parymoti toje ramybėje.

Šventosios Dvasios dvelksmas4

Prisilietimas. Dievo artumas sieloje, lyg būčiau parėjusi Namo.

Kai nuodėmė eina pirma9

Lyg gyvenčiau šalia gyvenimo. Lyg eičiau ne aš, o mano šešėlis.

Kas esu be Dievo?13

Vienatvė visatoje. Nepasirinkus Dievo, pasirenku vienatvę. Bet vienatvę ne draugystėje su savimi, o kito ignoravimą, net neigimą.

Nusidėjėlio malda2

Kokį kelią aš, kaip nusidėjėlė, turėjau nueiti iki maldos? Kokį kelią Dievas turėjo nueiti, kol suminkštino mano širdį išpažinti nuodėmes. 

Tėve mūsų40

Per maldą „Tėve mūsų“ sužinau, koks Dievas man yra artimas.

Garstyčios grūdas1

Atsisakyti Dievo – tai atsisakyti galimybių. Garstyčios grūdas gali duoti nepaprastų vaisių. 

Dorybių laikas

Sklando tokia neigiama nuostata, kad dorybės tai yra nuobodu. Iš tikrųjų bandant dorybes išsiugdyti, pamatau, kad nuoboduliui čia vietos iš viso nėra.

Alkstanti širdis1

Ilgesingai žiūriu į tolį arba žvelgiu gilyn į save norėdama nuraminti neramią širdį. Žvelgiu tolyn virš horizonto lyg norėdama pamatyti viltį. Širdis šaukiasi pilnatvės.

Dėkingumas

Išreikšdama dėkingumą Dievui, Jam kartu pasakau, kad visiškai Juo pasitikiu ir Jam atsiduodu. Ypač jeigu aš esu dėkinga už tai, kas man nepatinka ar kas mane skaudina. 

Tikėjimas, viltis, meilė

Tikėjimas, viltis, meilė – trys dieviškosios dorybės veda artyn Dievo. Vien savo pastangų išsiugdyti šias dorybes neužtenka. Aš kreipiuosi į Dievą, kad Jis išugdytų ir sustiprintų šias dorybes.

Dvasinis gyvenimas2

Mano siela ilgisi ne tik kasdienio gyvenimo, ji laukia, kada aš pradėsiu gyventi kartu ir dvasinį gyvenimą.

Kaltė

Atleistos nuodėmės lyg nuima mano kaltę, mano atsakomybę. Lyg Dievas pasiima visą atsakomybę už mane. Jeigu po Dievo atleidimo aš jaučiu kaltę, tai reiškia, kad nepriimu Dievo malonės ir visiškai nesu įsisąmoninusi Dievo meilės man. 

Pasirinkimas

Pasirenku, kaip gyventi. Mano tikėjimas leidžia man pasirinkti teisingai. Tikėjimo tiesos leidžia jas atpažinti ir mano gyvenime. Tikėjimas svarbus dėl daugelio dalykų, tačiau jis yra atskaitos taškas teisingai pasirenkant.

Pašvęstasis gyvenimas1

Dievas šaukia visus. Šaukia gyventi skirtingus gyvenimus. Vienus šaukia ir sau, ir pasauliui, kitus – tik sau. Tai pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys, kuriuos Dievas pasirinko artimesniam bendravimui, ir jie tą kvietimą išgirdo ir priėmė.

Virginija Adomonytė. Laisvės dovana

Grįžtu į pradžią. Pradžioje pakvietimo į gyvenimą man suteikiama brangiausia dovana. Tai laisvė. Aš galiu pasirinkti. Aš nesu vergė. Aš esu kūrinys, kuris gali tarti savo žodį. Renkuosi aš.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Tikėjimas, keičiantis gyvenimą

Beprasmiškas gyvenimas yra pilkas, jis nieko nevertina. Jis yra nuolat tuščias lapas. Jis neturi kuo manęs pripildyti. Aš tampu minios veidu, neturiu savojo. Tikėjimas suteikia veidą, išryškina asmenybę.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Tikėjimas, kviečiantis viltį ir meilę

Tos trys dorybės – tikėjimas, viltis, meilė duotos neatsitiktinai. Be jų aš nebūčiau asmenybė, be jų aš nepatikėčiau Dievu. Tikėjimas, viltis ir meilė sugeba nugalėti nuodėmę, sugeba jos nepasirinkti.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Tikėjimo iššūkiai2

Vienas rimčiausių iššūkių yra pasipriešinimas nuodėmei. Nuodėmė turi savybę laikyti save norma, laikyti vos ne dorybe arba teigia, kad neįmanoma įvykdyti Dievo įsakymų. Nuodėmė suardo sielos harmoniją. Aš esu sužeista.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Tikėjimo kalba

Tikėjimo kalba yra Šventasis Raštas. Tikėjimo kalba – šv. Mišių auka, tikėjimo kalba – išpažintis ir Komunija. Tikėjimo kalba yra tikinčiųjų pasidalinimas savo patirtimi. Taip galiu savo tikėjimą prakalbinti.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Tikėjimo galia3

Mano vienišumas visatoje būtų nepakeliamas, jeigu netikėčiau savo Kūrėju. Tikėjimas atsitiktinumais manęs neguodžia. Tikėjimas, kad aš laukta ir Dievo pašaukta gyventi, suteikia prasmę ir pasitikėjimą.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Tikėjimo būtinybė4

Tikėjimas atsitiktinumais manęs neguodžia. Tikėjimas, kad aš laukta ir Dievo pašaukta gyventi, suteikia prasmę ir pasitikėjimą.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Dovana

Giliai širdyje visada jaučiu, kad yra kažkas didesnis už mane, kad aš esu ne atsitiktinumas, kad kažkas mane sukūrė.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo pasaulis. Pradžia3

Tikėdama pajuntu ir savo vertę. Pradedu suprasti, kaip esu vertinama Dievo, ir nėra kito žmogaus pasaulyje, kuris galėtų mane pakeisti.

Virginija Adomonytė. Ilgesio maldymas1

Tas nepaaiškinamas ilgesys, glūdintis mano sielos gilumoje, patvirtina, kad yra kažkas daugiau nei ši žemė, žmonės ir besisukantys kasdieniai įvykiai, kuriuos daugiau mažiau aš atpažįstu.

Virginija Adomonytė. Atgaila

Atgaila yra ne tik sukalbėtos maldos po išpažinties. Atgaila padeda įsisąmoninti tą blogį, kurį padariau. Atgaila aš nebaudžiu savęs. Atgaila aš susitaikau.

Virginija Adomonytė. Pasidalijimo būtinybė4

Kaip negera vienišam žmogui. Aplink jį nekalbanti tyla. Ta nebyli tyla uždaro mane dar didesniame vienišumo kiaute.

Virginija Adomonytė. Tikėjimo tikrovė4

Tikėjimas yra atsivėrimas Dievo gyvenimui – taip aš susirandu dangiškąją savo dalį. Tikėjimu žemėje liudiju priartėjusią Dievo realybę ir priimu ją kaip savąją.

Virginija Adomonytė. Nesibaigiantis Dievo gailestingumas4

Kol yra žmogus žemėje, tol yra sielvartas dėl jo, tol yra gailestingumas. Nesibaigiantis Dievo gailestingumas.

Virginija Adomonytė. Paguoda1

Būdama be nuovokos dažniausiai jaučiuosi įskaudinta Dievo ir visokiausiais būdais prašau, kad Jis paaiškintų man, kodėl mano gyvenimas pakrypo tokia tragiška linkme.

Virginija Adomonytė. Nepažįstamas Dievas2

Ar aš pažįstu Dievą? Gal esu Jį uždariusi į savo mažą pasaulėlį, kuriame  neatsiskleidžia nei Dievas, nei aš pati?

Virginija Adomonytė. Baltas kelias namo1

Ilgiuosi namų. Širdies. Minčių. Juoko. Džiugesio. Pilnatvės. Tų namų ilgesys įrašytas kiekviename mano gyvybės krustelėjime – taip skaudžiai nutvilko ties tuo ilgesiu stabtelėjus.

Virginija Adomonytė. Juodos rožės žydi baltai3

Pirmiausia bandau pakeisti gruoblėtą, nedarnią tikrovę savyje. Ir čia susiduriu su Viešpaties kryžiumi. Stovi jis kaip nepermaldaujama tikrovė.

Virginija Adomonytė. Šventieji laukia

Šventumas, kai niekas netrukdo girdėti, jausti Dievą, kai niekas Jo neužstoja. Jau žemėje mokausi būti nebyli pasaulio erzeliui, begalinis noras patirti palaimą skatina sekti šventaisiais – viliuosi išgyventi jų patirtis ir žinau, jog privalau tikėti – dabartinis jų gyvenimas yra mano ateitis. Tai ištarti reikia drąsos.

Virginija Adomonytė. Kunigo paveikslas

Kas būtų, jei užsidarytų Dangus ir nebepakviestų nė vieno išrinktojo vesti į Dievo namus. Kas iš mūsų liktų?!

Virginija Adomonytė. Už vasaros uždangos
Vieną dieną pasklis gaivinamas aromatas iš Dangaus, tas aromatas pažadins, privers pakelti žvilgsnį, susidurti su tolyje mirguliuojančiomis mano širdies vizijomis.
Virginija Adomonytė. Pasakos sugrįžimas
Gyveno kitados jaunutė mergaitė. Ji gyveno savo pasakose, turėjo daug vardų, bet šiai pasakai išsirinko vardą – Tylintis grumstelis. Ji laikė save labai maža ir nereikšminga, bet tikėjo, kad nors truputėlį yra kam nors reikalinga. Jos vardas buvo dėlto toks, kad nuolat ji kam nors užkliūdavo, neįtikdavo arba nepatikdavo, arba per daug patikdavo. Bet ji stengėsi neįsijausti į kitų nuomonę, todėl dažniausiai tylėdavo. Ji buvo tokia trapi lyg vėjo perpučiama, saulės peršviečiama. Ir kartu ji buvo tokia rami, lyg niekas gyvenime jos nepaliestų, nors liestų ją visi – Tylintis grumstelis.
Virginija Adomonytė. Tas apsilankymo tylumas
Suklūstu kaskart nukritus medžio lapui. Ar esu tikra, kad girdėjau jį krentant?
Virginija Adomonytė. Sugrįžimai aidu
Sveriu tiek, kiek leidausi Dievo pripildoma, užauginama.
Virginija Adomonytė. Susitikimas

Gavėnios laike, tylos, nusiraminimo savyje laike, įsiklausymo ir paslapties laike, susikaupiu nenumaldomai, neatšaukiamai artėjančiam Dievo atsisveikinimui su Jo žemiškuoju gyvenimu...

Virginija Adomonytė. Pelenų spalvos žymė
Žmogus pasirengia, prisitaiko prie dienų kaitos, kad jose derėtų.Savo santykį su kitais žmonėmis, pasauliu atspindi nusiteikimų, besikeičiančių nuotaikų spalva. Įvykius nešančiam laikui parenkame tam tinkamą gyvenimo būdą.
Virginija Adomonytė. Tos vos girdimos užuominos

Nežinau, kada pirmą kartą pasijutau nejaukiai, pamačiusi išdėliotas savo mintis savo akivaizdoje.

Virginija Adomonytė. Neišsiųsti laiškai

Kaskart baigiantis metams rašau laišką į Dangų. Rašau kasmet. Ir kasmet jų neišsiunčiu.

Virginija Adomonytė. Beribė erdvė

Nenumaldomas ilgesys kviečia peržengti savo supratimo ir nuojautų ribas. Savo matymo lauką – vidinio regėjimo galimybes.