Zita Vasiliauskaitė

Graužatis apnuodija vidinį gyvenimą, pakerta pasitikėjimą savimi ir kitais. Ar įmanoma atleisti ir išsilaisvinti?

Ar tikrai tarp žmonių vyksta kova dėl asmeninio išlikimo ir pagelbėti kitiems yra neprotinga?

Dažnai įsivaizduojame, jog kūrybiškumas būdingas tik tiems, kurie savo profesinę veiklą susiejo su menu, mokslu, atradimais, tačiau tai netiesa.

Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma bijo senti. Pirmiausia tai priklauso nuo požiūrio į senatvę konkrečioje visuomenėje.

Kaip rodo gyvenimo patirtis, nors tarpusavio meilė yra viena iš svarbiausių sėkmingos santuokos sąlygų, vien jos nepakanka.

Žmonės linkę save apgaudinėti. Gal todėl aplinkui tiek nelaimingų ir nepatenkintų savo būtimi žmonių?

Dažnai nutylima, kokių pastangų ir atsidavimo reikia, kad užaugintume vaikus. Ko reikalauja iš mūsų atsakinga tėvystė?

Skaitydami Himną meilei suabejojame – gal tai viso labo gražūs žodžiai, neturintys nieko bendro su kasdieniu gyvenimu? Įsiskaitę įdėmiau galime pamatyti, kad apie meilę šeimoje ten kalbama aktualiai šiandienai. 

Kuris iš mūsų nenorėtų būti tobulas? O kas nenorėtų sukurti tobulos šeimos? Tai mūsų idealas ir dažno pastangų bei maldų turinys...

Pikta darome dėl labai įvairių priežasčių. Vienos iš jų yra susijusios su netinkamu auklėjimu vaikystėje, kitos – su aplinkybėmis... Todėl beveik kiekvienam svarbus klausimas – o ką aš galiu nuveikti, kad sumažinčiau šį blogį?

Drabužiai ne tik kūną pridengia. Jie yra kai kas daugiau ir nemažai pasako apie patį žmogų.

Patarimai yra neatsiejama mūsų tikrovės dalis. Ir vis dėlto net brandaus amžiaus žmogus prisimintų tik ant rankos pirštų suskaičiuojamus vertingus, lemtingai paveikusius jo gyvenimą patarimus.

Visi žinome, kas yra netektis, – ji mus lydi kone nuo lopšio. Aišku, kiekvienas tai išgyvena labai individualiai, ir vis dėlto čia esama tam tikrų dėsningumų bei ypatumų.

Gyvenime egzistuoja toks reiškinys kaip šventės, ir jos... neišvengiamos! Kitas dalykas – kiek jų turime, taip pat kokia jų reikšmė ir prasmė. Pažvelkime j visa tai psichologiniu aspektu.

Kodėl kai kurie žmonės, veikdami prieš sveiką protą ir savo valią (juk kai kurie jų nuoširdžiai norėtų atsikratyti tokio nemalonaus įpročio), linkę atidėlioti darbus ir svarbių reikalų tvarkymą paskutinei minutei? Ar yra išeitis?

Beveik visada stebimasi išgirdus, kad psichologinės pagalbos ieškantys vyrai būna daug nelaimingesni nei moterys.

Žmogaus pasyvumas, iš esmės negatyvus reiškinys, turi savo „logiką“. Mums svarbu nepatekti į jos pinkles ir netapti jos įkaitais. Tikrasis žmogaus gyvenimas yra neatsiejamas nuo aktyvių pastangų bei rizikos.

Stereotipas pasiūlo „greitą žinojimą“, kuris kartais padeda, bet dažniausiai apsunkina teisingą kito žmogaus suvokimą. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie vyro ir moters vietą bei vaidmenį gyvenime.

Nors ši savybė daugelio yra suvokiama kaip neigiama, prisitaikėliškumas nėra labai paprastas reiškinys, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Be to, ir daug labiau paplitęs, nei manome.

Kiekvienas darbas gali tapti pašaukimu ir kiekvienas pašaukimas – tik darbu.

Kalbėti šia tema prasminga jau vien dėl to, kad kiekvienas esame patyręs artimųjų ligą, o neretai – ir kančią. Tuomet trokštame vieno – kad tik pasveiktų.

Po susidūrimo su juo jums pablogėja nuotaika, o jei tenka daugiau laiko praleisti jo draugijoje – pasijuntate nuvargę, išsekę ir susierzinę. Galiausiai suprantate, kad turite reikalą su pavyduoliu. Kodėl? Iš kur tokių žmonių atsiranda? Ar yra kokia išeitis pačiam pavyduoliui ir jo aukai?

Praktiniame darbe, konsultuodama šeimas, vis dažniau susiduriu su situacija, kai vienas iš sutuoktinių dėl naudojimosi internetu turi tokių problemų, kurios ardo šeimyninius santykius.

Kaip rodo patirtis, permainos atneša ne tik naujų patogumų, bet ir pavojų. Į vieną iš tokių pavojų – oniomaniją, t. y. liguistą potraukį pirkti, pažvelgsime atidžiau.

Dovanos paieška ir įteikimas – kūrybinis veiksmas, reikalaujantis iš mūsų ne tik energijos, bet ir susivokimo konkrečioje situacijoje. Ketindami rinkti dovaną pirma paklauskime savęs – kokią žinią norėčiau ja perteikti? Kokius jausmus siekčiau išreikšti?

Remdamasi tokia asmenine ir, beje, profesine patirtimi, pasidalysiu kai kuriomis mintimis apie senyvo amžiaus ypatumus.

Įdėmiau pažvelgus į mus supančius jaunus žmones, reikėtų pripažinti keletą skaudžių tiesų. Nemažai jaunimo nevertina savo gyvenimo.

Beveik beprasmiška klausti tikinčiojo, ar tikėjimas jam yra naudingas, nes toks asmuo sunkiai įsivaizduotų savo gyvenimą be jo. Laikai, kai tikėjimas buvo laikomas psichologine problema, tikriausiai negrįžtamai praėjo.