Norintiems aplankyti šventas vietas su patikimais vadovais „Bernardinai.lt" rekomenduoja keliauti su krikščioniška kelionių agentūra „Quo vadis LT“. Piligriminės kelionės čia organizuojamos po svarbiausias kščionybės vietas, kelionėse lydi ne tik profesionalus gidas, bet ir kunigas ar vienuolis.

Kovo 24 dieną sukako 30 metų, kai Salvadore, išdrįsęs kalbėti tiesą apie žmonių teisių pažeidimus, buvo nužudytas Lotynų Amerikai labai svarbus asmuo – arkivyskupas Oskaras Romero.

Andriaus Užkalnio kritikams ir didiesiems literatūros išmanytojams dar nė nespėjus atsikvėpti po siuto protrūkio pasirodžius jo pirmajai knygai „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, Jungtinėje Karalystėje gyvenantis autorius netruks pristatyti antrąją, kur pasakoja apie savo keliones.

Laikas Gvatemaloje įpusėja ir pastebiu, jog dalykai darosi įprasti. Atrodo, kad gyvenu toje pačioje indėnų žemėje, bet sakyčiau, jog dabar esu visai kitame pasaulyje.

Norėdami likti Gvatemaloje, turime kas tris mėnesius kirsti šios valstybės sieną, kad į mūsų pasus būtų įdėtas naujas antspaudas: „Įleidžiami dar 90 dienų”.

Žiūriu į aplinką ir į akis krenta tiek daug dalykų, kuriuos žmonės, nesuabejodami savo teisingumu tiesiog daro: motinos masiškai kūdikius „gaivina“ Coca Cola ar „maitina“ čipsais

Jau beveik pusmetis, kai mūsų šeima su trejų ir vienų metų sūnumis atvykome savanorystei į Gvatemalos provincinį miestuką. Ši šalis ne Afrikoje, bet Centrinėje Amerikoje.

Kelionė laiku. Taip būtų galima pavadinti pirmus įspūdžius, išlipus iš lėktuvo apsnigtame Kišiniovo oro uoste. Moldovos sostinė pasitiko neįprastai šiam kraštui šaltu oru ir nė žingsnio nepaliekančiu deja vu jausmu, nes viskas, ką teko matyti, girdėti ar net ragauti, priminė Lietuvą prieš beveik du dešimtmečius.

Tik kartą per metus galima stebėti gyvą gėlių paradą, vingiuojantį per Olandijos Šiaurės jūros pakrantės laukus.

Ne kartą, žiūrėdamas per televiziją reportažus apie Kiniją, bandydavau įsivaizduoti tenykštį gyvenimą, papročius, žmones ir netikėjau, kad taip greitai teks pačiam viską pamatyti savo akimis.

Jau kuris laikas Jerevanas pasipuošęs naujametinėmis eglėmis, o bičiuliai armėnai, kolegos ir mano gatvėje išsibarsčiusių krautuvėlių prekeiviai, vis teiraujasi, kur švęsiu Naujuosius. Aišku, nė žodelio apie Kalėdas...

Jei važiuosite iš Vienos į Zalcburgą, pakeliui prie Dunojaus užsukite į šį trečią pagal dydį Austrijos miestą, jį verta aplankyti ne tik dėl to, kad jis, kaip ir Vilnius, yra šių metų Europos kultūros sostinė. Ir netiesa, kad Lincą galima apžiūrėti per pusdienį.

Autostopu trečius metus po pasaulį keliaujantis. 20 valstybių aplankęs 38 metų japonas Uši porą dienų praleido Biržuose. Jį sužavėjo Biržai, pirmasis sniegas ir cepelinai.

„Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl tok, ką padarei. Taigi atsikratyk pančių. Palik saugų uostą. Pagauk palankų vėją. Tyrinėk. Svajok. Atrask.“ (Markas Tvenas)

Į skrydį pavėlavau lygiai valandą. Ne dėl to, kad būčiau nespėjęs (tokia proga tiek nespėti sunkiai įmanoma), bet dėl to, jog tiek aš, tiek mano draugė įsidėmėjo lėktuvo nusileidimo laiką. Ketvirtą valandą nakties, nusivylęs ir susinervinęs, griuvau į lovą.

Kūryboje ne viskas pasiekiama valios pastangomis. Kai kurias mintis reikia išnešioti, tuomet jos pražysta ir prinokusios nukrenta ant popieriaus lapo, drobės, penklinės.

Įsilyjantis vasaros sezonas įkyriai primena, jog, pasak vieno tarybinio animacinio filmuko herojės varlės keliauninkės, „pietuos visad šilta ir gera“. O jei jau taip, tai pačežinus keliais šimtais litų galima ten ir vykti tos šilumos ir gėrio pasisemti.

Nenuostabu, kad Prancūzijos piliečiai klausinėjančius angliškai ar vokiškai turistus dažnai ignoruoja ar net kvailina. Škotai nemėgsta anglų ir vokiečių. Italai mano, kad prancūzai pernelyg pasipūtę