Česlovas Skaržinskas

Rudens nublokšti

„Gal tik rudenį labiau pajunti, supranti, kad pasaulis beprotiškai keičiasi. Verčia priprasti prie naujų vaizdų, mobilių daiktų. Ir dabar dėl jų iki pamišimo alpstama, tarytum be jų negalėtume gyventi, mylėti“, – rašo eseistas Č. Skaržinskas.

Aleksandro Vozbino tapyba. Atrastoji versmė
Kovo 6 d. 18 val. Vilniaus rotušėje atidaroma jubiliejinė Aleksandro Vozbino tapybos paroda. Česlovas Skaržinskas apžvelgia menininko kūrybą.
Laikas ir laikrodžiai

„Jeigu kalbėsime apie žmogaus vietą laike – jis gana trumpas ir trapus. Toks, kaip viename savo eilėraštyje „Žiedas vėjuotą rudens dieną“ yra įprasminęs vienas žymiausių mūsų poetų Jonas Strielkūnas“, – rašo eseistas Č. Skaržinskas.

Kelionės

„Kiekvieną dieną kažkur keliauju. Dažniausiai mintimis. Patirta tūkstančiai įvairių kelionių. Ir oficialių, ir ilgai trunkančių po įvairias Europos šalis. Dažnai – ir nuobodžių. Tad ne viskas, kas jose matyta, išlieka atmintyje“, – rašo eseistas Č. Skaržinskas.

Daug baltų žiedų...

Česlovas Skaržinskas prisimena 2017-ųjų gegužę: „Tą rytą iš tikrųjų jaučiausi kaip atsidūręs tolimoje šiaurėje. Ilgą laiką nuo saulės ir sniego raibo, ašarojo akys.“

Kaip žemę pardavęs...

„Vis labiau senėjantis kaimas gali atimti ir paskutinę viltį. Dažnai kalbuosi su kaimiečiais – savo broliais ir seserimis. Jie dažnai viską, kas juos supa, nužvelgia liūdnu žvilgsniu. Tarsi žemę būtų pardavę...“ – rašo Č. Skaržinskas.

Neatlikta misija

„Paprasčiausiai dauguma nuoširdžiausių sąjūdininkų buvo išstumti, sumenkinti, užmiršti anos santvarkos nomenklatūros. Galima sakyti, per trumpai gyvavo Sąjūdis, nors jį ir ne kartą bandyta gaivinti.“

Respublikos dvelksmas

Katedros aikštė didingiausia, tikriausia tada, kai joje nėra šurmulio, nesigirdi tuščių lozungų. Ir didingiausia, kai į ją žmonės ateina susikaupti, apmąstyti valstybės, savo praeities bei dabarties.

Kad ir viena diena, valanda...

Labai atsargiai, pagarbiai reikia vertinti kiekvieną knygą. Kiekvienai jų būtina rasti kad ir kuklią, bet pagarbią vietą. Kartu sudėlioti ne tik į knygų, bet ir atminties lentynas, rašo Česlovas Skaržinskas.

Paradoksų metai

Skandalingoje pokario rezistencijos istorijoje kaip yla iš maišo išlindo tikriausiai tolesnis nemažos visuomenės dalies noras misti sukurptomis, niekinančiomis mūsų pokario (ir ne tik) istoriją rašliavomis, apskritai mėgti negatyvą.

Sausio iliuzija

Mūsų gyvenime iš tikrųjų prisikaupė gausybė pelų, panašiai kaip ir dabartiniame kaime – pelių... Kai vieno ar kito per daug – labai negerai. Ir tuomet vienybė, dora tampa sunkiai pasiekiamos. Kaip kosmosas.

Gyvenimo puslapiai

„Aš laimingas galėdamas dažnai praverti knygyno duris, pakalbinti medį, keturkojį, net ir tą moterį, kuri turi kitų autoritetų, nes kiekvienas turime savo tikėjimą“, – rašo Č. Skaržinskas.

Sustingusio laiko grimasos

Eina jau dar vieni Lietuvos nepriklausomybės metai, o rytas toks gražus, pastebite?

Kai gruodį be perstojo lyja...3

Ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos.

Česlovas Skaržinskas „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“2

Sekmadienio skaitiniams – ištrauka iš Česlovo Skaržinsko knygos „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“.

Gaivaus šaltinio gurkšniai. Pokalbis su Henriku Vaitiekūnu5

Nors dabar jau nesu žurnalistas, dirbantis televizijoje, bet, manau, yra keletas institucijų, iš kurių gyvenime neišeinama. Tai – žurnalistika, saugumas, medicina.

O kaimietis tik eina skurdyn18

Mūsų kaimas perkeltine ir tiesiogine prasmėmis visada maitino miestą. Tačiau tie tautos namai buvusioms ir esamoms nepriklausomoms Lietuvos valdžioms kažkodėl tapo svetimi. 

Humoro filosofija. Pokalbis su rašytoju Aloyzu Tendzegolskiu4

Sakoma, kūryba iš niekur neateina – ją maitina gyvenimas. A. Tendzegolskio kūrybai būdingas itin savitas literatūrinis braižas: kone matematinis mąstymas, taiklus, spalvingas satyrinis žodis. 

Ko nepasakė Vytautas1

Kaime labiausiai vertinami žmonės, dirbantys žemę. Taip buvo nuo senų senovės. Toks požiūris ir šiandien išlikęs. Todėl Vytautą kaime labiausiai ir vertina. Ir ne tik dėl meilės žemei, modernaus ūkio.

Šaltoje Šalčios žemėje12

Penkeri metai, praleisti Šalčios žemėje, neišblės iš atminties. Ten man buvo dažnai šalta, bet be paliovos ieškojau šilumos...

Mergaitė ir beržas3

Akvilė kone kasdien aplankydavo tylioje palaukėje nuo audrų ir kitų gamtos negandų nepalūžusį beržą. Ateidavo į laikinosios sostinės pakraštyje plytinčią mielą laukymę, kurioje ji kaskart giliai įsiklausydavo į vakaro tylą.

Kelionė į nepažintą sodą4

Yra žmonių, su kuriais tik susipažinus pasidaro lengva dūšioje. Regis, tą žmogų seniai pažinojai... Yra žmonių, kuriems iš karto norisi atsiverti. Ir nebaisu būti atviram. Toks yra Petras Zurlys...

Rašo žalią knygą...3

Nėra kito tokio stebuklo, kaip naują gamtos – tarsi vaiko gimimo – klyksmą išgirsti kaime. Tik kaime – tykiame užutekyje – spalvingiausiai, ryškiausiai išsiskleidžia nauja gyvybė.

Rudens regėjimai7

Ir nūnai prabudus naktį, kai į langus ruduo barbena paslaptingus lietaus žodžius, kaip gera būti savo namuose. O ypač tarp savomis rankomis sudėliotų knygų palėpėje.

Pateptieji ir atstumtieji20

Žiū, kone kiekviename mažesniame kaime senukai telikę. Tik didesni sodžiai, kaip anksčiau juos buvo įprasta vadinti gyvenvietėmis, dar alsuoja, bet irgi nykiu, sunkiai protu suvokiamu gyvenimu. 

Sekmadienio vargonai9

Koks iš tikrųjų tada buvo ir nūnai yra Vilniaus veidas – neįminiau net ir po daugelio metų. Gal todėl, kad šis senasis miestas turi daug veidų.

Saulės tako vaikai6

Stasys dažniausiai kūręs savo nuošaliame, tykiame Merkinės vienkiemyje, visiškai šalia Gudakiemio kaimo. Kone Dzūkijos laukų ir miškų širdyje. Gal todėl ir jo poezija tokia sklidina dzūkiško kolorito.

Kur nutolsta traukinys4

Kasmet senoji Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio trasa vis labiau apmiršta. Ir kasmet mažėja vilčių, kad ji atgims. 

Kai prabyla medžiai2

Sakoma, ištikimiausias žmogaus draugas yra šuo. O aš galvoju – ir medžiai. Jie šimtmečius auga prie tavo ir mano namų. Jie, niekada neišdavę tavo ir mano paslapties, visą gyvenimą stovėdami ir numiršta.

Kai užmiega kaimas

Gudakiemis išliko, nes jame visada gyventa pagal senolių išmintį: „Dievas davė dantis – duos ir duonos!“ Dar prie šių žodžių pridėčiau: davė kaimui šviesių, žemę, artimą mylinčių žmonių.

Nutolusio laiko slenksčiai2

Pirmąsyk dar vaikas būdamas išgirdau motinos ir tėvo pasakojimus apie keturis brolius partizanus Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, gyvenusius šalia mano gimtojo Kucūnų kaimo.

Rugsėjo gervės

Taip pat ir žymūs mokslo žmonės tąsyk pribuvo į Marcinkonis: garsus chirurgas, profesorius Giedrius Uždavinys, mokslų daktarai Jonas Grigas ir Vygandas Čaplikas.