Donatas Puslys

Nemanau, kad iš popiežiaus apsilankymo turėtume laukti, kad jis sudėlios visus taškus ant i. Tą turime padaryti mes patys. Popiežiaus misija galėtų paskatinti mus šiame tiesos paieškų, atgailos, gailestingumo ir susitaikymo kelyje.

Su Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu Andriumi Jevsejevu susitikome Vilniuje, kad pakalbėtume apie Panevėžį. Šis miestas kažkada pelnytai didžiavosi savo teatru, kurio legenda dar ir dabar sklando po miestą ir Lietuvą.

Ne ką rečiau, o gal net ir dažniau demokratijos žlunga tyliai – demokratiškai išrinktiems politikams tyliai demontuojant demokratinės santvarkos pamatus.

Nepriklausomybiniu, Vasario 16-osios nustatytu keliu per kovas, aukas, kančias žengia, parpuola ir vėl pakildama eina į priekį visa lietuvių tauta.

Kai girdžiu kalbas, kad mums reikia išsaugoti tautiškumą, suklūstu. Apie ką kalbama? Kodėl kalbama apie saugojimą, o ne kūrimą? Manau, kad dėmesys žodžiams šiuo atveju yra labai svarbus, nes vieno ar kito termino pasirinkimas nėra atsitiktinis. 

„Vėliau Eduardas Botelis pasakodavo niekada nebuvęs matęs tokių ryžtingų ir drąsių čia atvykusių „gringų“.

Kuo man svarbi yra „Santara-Šviesa“? Kodėl ten taip gerai jaučiuosi?

Neužtenka tik atšvęsti Joninių, sugiedoti himną ar surengti lietuvišką parodą kokiame kitame name. Tai yra puiku, bet vis tiek lieka klausimas, kad jei jau esi lietuvis, tai ką padarei Lietuvos namui.

Man vis dėlto didesnį nerimą kelia tai, kad teisėsaugos institucijų surinkta medžiaga, kuri turėtų tarnauti teisingumo siekiui, iš tikrųjų tampa ginklu politinėse manipuliacijose.

„Panašu, kad aš kaip kunigas ieškojau bažnyčios, o bažnyčia ieškojo sau kunigo“, – teigia kunigas Algirdas Toliatas, prisimindamas kelią, kuris jį atvedė į penktadienį atšventintą Švč. Mergelės Marijos bažnyčios koplyčią. 

Vanago auka byloja, kad yra šiame pasaulyje tokių kilnių dalykų, dėl kurių verta aukotis, net jei tai reikštų ir mirtį nuo tirono rankos. 

Vyrams dažnai sunkiai sekasi įvardinti savo ir skaityti kitų jausmus. Nebent viskas būna parašyta, kaip juodu ant balto ir neperskaityti tiesiog neįmanoma.

Kasparas pasakoja, kad jį į gatvę pastūmėjo supratimas, jog dirbdamas socialiniame centre gali padėti daliai jaunimo, tačiau vis dėlto nepasieki tų jaunų žmonių, kurie iki socialinio centro neateina.

O be atminties miestas yra plytų ir asfalto rinkinys, be atminties žmonės yra tik pakrikę benamiai… Praeinantieji, siekime amžinybės.

Jau esu rašęs, kad tarptautinius konfliktus mes dažnai esame linkę vertinti tarsi futbolo rungtynių sirgaliai. Palaikome savo komandą, dažnai iškoneveikiame teisėjus, nes šie gi visada švilpia ne taip, kaip reikia, yra nupirkti ir akli.

Ar žinote, kaip buvo sukurta nervus veikianti itin pavojinga medžiaga „Novičiok“? Ar esate girdėję terminą „polokaustas“? Kaip manote, ar liberali demokratija išgyvens socialinių tinklų erą?

Vargu ar greitu metu galime tikėtis, kad T. Snyderio knyga pasirodytų lietuviškai. Deja, nes joje išdėstytų minčių aptarimas būtų labai svarbus mūsų viešajai erdvei, kurioje taip pat jausti amžinybės politikos kvėpavimas.

Ar kariuomenė gali padėti imigrantų, įskaitant ir pabėgėlius, integracijai į visuomenę? Kodėl buvęs FTB vadovas Jamesas Comey JAV prezidentą Donaldą Trumpą savo naujoje knygoje lygina su mafijos vadovu?

Per pastaruosius dešimtmečius pasaulis smarkiai pasikeitė, tačiau politikoje mes dažnai dar taikome senus instrumentus, teigia vienas iš europinės iniciatyvos Inovacinės politinės veiklos apdovanojimai kūrėjų Edwardas Strasseris.

Kuo mes skiriamės ar bent privalome skirtis nuo šiandienės Rusijos, kad netaptume tik veidrodiniu Putino atspindžiu? 

„Šiandien esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie mane priėmė, nors jiems patiems ar jų artimiesiems teko patirti Holokausto siaubą. Šis laikas man buvo didžiulė dovana.“

Mano projektas yra skirtas ne tiek tam, kad Lietuva susipažintų su Visaginu, bet tam, kad patys visaginiečiai susipažintų su Visaginu. Yra daug žmonių, kurie daro nuostabių dalykų, tačiau nelabai kas apie juos žino. 

Svarbu siekti, kad lituanistika netaptų ideologija, o būtų mokslas. Dabar daugelyje dokumentų, tame pačiame lituanistikos įstatyme matau, kad lituanistika yra labiau pateikiama kaip tam tikra vyraujanti valstybės ideologija.

Su filmo režisieriumi P. Domalewskiu kalbėjomės apie jo kelią į kiną, vaizdajuosčių nuomos punktus, Disney’aus filmukus, humorą, demokratiją ir autoritarizmą filmavimo aikštelėje ir, savaime suprantama, „Tylią naktį“. 

Juokaudamas aš visada sakau, kad klasikus, klasikinės kultūros žinovus robotai pakeis paskutinius. Taip kad dar kelios kartos galės kontroliuoti robotus, o ne būti jų kontroliuojami. Tuo tarpu programuotojams bus blogai jau labai greitai.

Jei mums rūpi lietuvybė, negalime apsiriboti tik kultūriniais klausimais. Privalome būti ir valstybininkai, suinteresuoti Lietuvos valstybingumo sutvirtinimu.

Suprantu, kad galima skųstis šiandienos Lietuvos problemomis ir siekti pakeisti situaciją, tačiau ilgėtis sovietmečio žinant, kokia neleistina kaina buvo sumokėta už garantuotus darbo paskyrimus, už viską, kas esą buvo nemokama, už kolchozus?

Premjero potvarkiu sudarytos darbo grupės dokumente raginama skirtingus humanitarinės krypties institutus sujungti į vieną Humanitarinių tyrimų centrą. Kokie to padariniai?

Kelios pastabos apie tai, ką ketvirtadienį išvydome proteste prie Seimo.

Seime aiškiai veikia grupuotė, kuriai galia, savų interesų tenkinimas yra svarbiau už Konstituciją. Jie parodė,  kad, susimetus į kliką, suformavus daugumą ne vertybiniu, o savų išskaičiavimu pagrindu, galima išsipainioti iš visų pančių ir rodyti vidurinį pirštą Konsituciniam Teismui.

Mokykloje dažniausiai esame ugdomi teisingai atsakinėti į užduodamus klausimus, o ši „Mažųjų Platonų“ serija siekia žymiai daugiau – mokytis klausti ir ieškoti pačiam.

Vis dėlto šįkart ne apie tai, nes tikiu, kad nepaisant visų pasaulėžiūrinių nesutarimų mes vis dėlto galime rasti bent dalinį sutarimą dėl to, kas yra smurtas prieš moteris ir kaip su tuo kovoti.

Manau, kad šia savo knyga W. Gombrowiczius tobulai išpildė pačiam sau išsikeltą misiją nepamiršti pasaulio, apsiribojant lenkiškumu, o pasaulinėje skalėje tapti lenku, jaučiančiu pasaulio egzistavimą. 

Apie tai, kodėl Molėtai ir šio miesto apylinkės buvo laikomos tremtinių ir keistuolių kraštu. Apie turtingą Molėtų žydų istoriją. Apie Holokausto tragediją – aukas, nusikaltėlius, gelbėtojus ir stebėtojus.

Knygoje Hanso Christiano Anderseno medaliu ir Astridos Lindgren atminimo premija apdovanotas autorius nedaugžodžiaudamas ir pasitelkdamas minimalistines iliustracijas pasakoja apie tai, kaip Ančiai palaipsniui pavyko susibičiuliauti su Mirtimi ir susitaikyti su savo laikinumu.

Galite įsivaizduoti, kad Lietuvos vardas buvo minimas visame pasaulyje, kiekvienoje vyskupijoje bei parapijoje. Parama buvo ne tik materialinė, bet ir ne mažiau moralinė.

#MeToo bangai, kalbančiai apie seksualinį moterų išnaudojimą ir priekabiavimą, pasiekus ir Lietuvą, ilgą laiką buvau tiesiog stebėtojas, kuriam ramybės nedavė du esminiai klausimai.

Biblijoje skelbiama, kad tik tiesa gali padaryti mus laisvus. Remiantis tuo, svarbiausia yra gyventi tiesoje, vadinasi, ir lojalumas savo tėvynei ir tautai privalo būti įsišaknijęs tiesoje, nors dėl to ir reikėtų išsakyti daug nemalonių dalykų savo tautiečiams. 

Humoras, anot S. Popovičiaus, ne tik padeda visuomenei įveikti režimo baimę, tačiau ir atskleidžia visą autoritarizmo tragikomiškumą. Trumpai tariant, jis ne tik parodo, bet galiausiai ir vis daugiau žmonių leidžia išsakyti, kad karalius yra nuogas.

Atmintis visada yra susijusi su savirefleksija, kai istorijos pamokas pritaikome savo kasdienybei.

Čilėje Pranciškus lankėsi Popiežiškajame katalikų universitete, susitiko su valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovais, trumpam vizitui užsuko į moterų kalėjimą, bendravo su pašvęstojo gyvenimo atstovais. 

Nostalgija buvusiam laikui – vienas pagrindinių mūsų valstybinių švenčių ingredientų. O tada tai buvo – tauta vieninga, solidari, idealistiška… Panašios kalbos nėra tik pastanga kuo įmanoma objektyviau pavaizduoti praeitį, tai ir esamojo laiko atspindys.

Tuo metu mažai kas įsivaizdavo, kokia bus ta laisvė, kokia respublika – prezidentinė ar parlamentinė – taps Lietuva. Tačiau dauguma norėjo atitaisyti milžinišką istorinę skriaudą, kai iš mūsų buvo pavogta nepriklausomybė.

Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais.

Kai premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad už medikų protestų stovi Gintautas Paluckas, susimąsčiau, jog galbūt Lietuvos žmonės ir nėra tokie susvetimėję, nes už kiekvieno, pasirodo, vis kas nors stovi. Čia – ironiškas situacijos interpretavimas.

Ar apskritai galima kalbėti apie vieną žydiškąją tapatybę?

Pirmoje pokalbio su Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovu Sergejumi Kanovičiumi dalyje kalbėjomės apie turtingą tarpukario Šeduvos žydų gyvenimą. Antroji pokalbio dalis perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo metus, Holokaustą.

Su Vaidotu Žuku susitikome Alantos dvare, kur veikia ir jo vardo meno galerija. Viena iš galerijos salių kaip tik ir yra skirta ir Molėtų bei Alantos žydams bei jų gelbėtojams atminti. 

Kalbos apie draugystę su Rusija man primena mokyklos laikus, kai klasėje atsirasdavo koks nors pacanas, panūdęs įvesti savo tvarką, t. y. paniatkes. 

Pradedame dviejų dalių pasakojimą apie Šeduvos žydus. Mūsų pašnekovas – publicistas, poetas Sergejus Kanovičius, kuris vadovauja Šeduvos žydų memorialiniam fondui.