Donatas Puslys

Per pastaruosius dešimtmečius pasaulis smarkiai pasikeitė, tačiau politikoje mes dažnai dar taikome senus instrumentus, teigia vienas iš europinės iniciatyvos Inovacinės politinės veiklos apdovanojimai kūrėjų Edwardas Strasseris.

Kuo mes skiriamės ar bent privalome skirtis nuo šiandienės Rusijos, kad netaptume tik veidrodiniu Putino atspindžiu? 

„Šiandien esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie mane priėmė, nors jiems patiems ar jų artimiesiems teko patirti Holokausto siaubą. Šis laikas man buvo didžiulė dovana.“

Mano projektas yra skirtas ne tiek tam, kad Lietuva susipažintų su Visaginu, bet tam, kad patys visaginiečiai susipažintų su Visaginu. Yra daug žmonių, kurie daro nuostabių dalykų, tačiau nelabai kas apie juos žino. 

Svarbu siekti, kad lituanistika netaptų ideologija, o būtų mokslas. Dabar daugelyje dokumentų, tame pačiame lituanistikos įstatyme matau, kad lituanistika yra labiau pateikiama kaip tam tikra vyraujanti valstybės ideologija.

Su filmo režisieriumi P. Domalewskiu kalbėjomės apie jo kelią į kiną, vaizdajuosčių nuomos punktus, Disney’aus filmukus, humorą, demokratiją ir autoritarizmą filmavimo aikštelėje ir, savaime suprantama, „Tylią naktį“. 

Juokaudamas aš visada sakau, kad klasikus, klasikinės kultūros žinovus robotai pakeis paskutinius. Taip kad dar kelios kartos galės kontroliuoti robotus, o ne būti jų kontroliuojami. Tuo tarpu programuotojams bus blogai jau labai greitai.

Jei mums rūpi lietuvybė, negalime apsiriboti tik kultūriniais klausimais. Privalome būti ir valstybininkai, suinteresuoti Lietuvos valstybingumo sutvirtinimu.

Suprantu, kad galima skųstis šiandienos Lietuvos problemomis ir siekti pakeisti situaciją, tačiau ilgėtis sovietmečio žinant, kokia neleistina kaina buvo sumokėta už garantuotus darbo paskyrimus, už viską, kas esą buvo nemokama, už kolchozus?

Premjero potvarkiu sudarytos darbo grupės dokumente raginama skirtingus humanitarinės krypties institutus sujungti į vieną Humanitarinių tyrimų centrą. Kokie to padariniai?

Kelios pastabos apie tai, ką ketvirtadienį išvydome proteste prie Seimo.

Seime aiškiai veikia grupuotė, kuriai galia, savų interesų tenkinimas yra svarbiau už Konstituciją. Jie parodė,  kad, susimetus į kliką, suformavus daugumą ne vertybiniu, o savų išskaičiavimu pagrindu, galima išsipainioti iš visų pančių ir rodyti vidurinį pirštą Konsituciniam Teismui.

Mokykloje dažniausiai esame ugdomi teisingai atsakinėti į užduodamus klausimus, o ši „Mažųjų Platonų“ serija siekia žymiai daugiau – mokytis klausti ir ieškoti pačiam.

Vis dėlto šįkart ne apie tai, nes tikiu, kad nepaisant visų pasaulėžiūrinių nesutarimų mes vis dėlto galime rasti bent dalinį sutarimą dėl to, kas yra smurtas prieš moteris ir kaip su tuo kovoti.

Manau, kad šia savo knyga W. Gombrowiczius tobulai išpildė pačiam sau išsikeltą misiją nepamiršti pasaulio, apsiribojant lenkiškumu, o pasaulinėje skalėje tapti lenku, jaučiančiu pasaulio egzistavimą. 

Apie tai, kodėl Molėtai ir šio miesto apylinkės buvo laikomos tremtinių ir keistuolių kraštu. Apie turtingą Molėtų žydų istoriją. Apie Holokausto tragediją – aukas, nusikaltėlius, gelbėtojus ir stebėtojus.

Knygoje Hanso Christiano Anderseno medaliu ir Astridos Lindgren atminimo premija apdovanotas autorius nedaugžodžiaudamas ir pasitelkdamas minimalistines iliustracijas pasakoja apie tai, kaip Ančiai palaipsniui pavyko susibičiuliauti su Mirtimi ir susitaikyti su savo laikinumu.

Galite įsivaizduoti, kad Lietuvos vardas buvo minimas visame pasaulyje, kiekvienoje vyskupijoje bei parapijoje. Parama buvo ne tik materialinė, bet ir ne mažiau moralinė.

#MeToo bangai, kalbančiai apie seksualinį moterų išnaudojimą ir priekabiavimą, pasiekus ir Lietuvą, ilgą laiką buvau tiesiog stebėtojas, kuriam ramybės nedavė du esminiai klausimai.

Biblijoje skelbiama, kad tik tiesa gali padaryti mus laisvus. Remiantis tuo, svarbiausia yra gyventi tiesoje, vadinasi, ir lojalumas savo tėvynei ir tautai privalo būti įsišaknijęs tiesoje, nors dėl to ir reikėtų išsakyti daug nemalonių dalykų savo tautiečiams. 

Humoras, anot S. Popovičiaus, ne tik padeda visuomenei įveikti režimo baimę, tačiau ir atskleidžia visą autoritarizmo tragikomiškumą. Trumpai tariant, jis ne tik parodo, bet galiausiai ir vis daugiau žmonių leidžia išsakyti, kad karalius yra nuogas.

Atmintis visada yra susijusi su savirefleksija, kai istorijos pamokas pritaikome savo kasdienybei.

Čilėje Pranciškus lankėsi Popiežiškajame katalikų universitete, susitiko su valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovais, trumpam vizitui užsuko į moterų kalėjimą, bendravo su pašvęstojo gyvenimo atstovais. 

Nostalgija buvusiam laikui – vienas pagrindinių mūsų valstybinių švenčių ingredientų. O tada tai buvo – tauta vieninga, solidari, idealistiška… Panašios kalbos nėra tik pastanga kuo įmanoma objektyviau pavaizduoti praeitį, tai ir esamojo laiko atspindys.

Tuo metu mažai kas įsivaizdavo, kokia bus ta laisvė, kokia respublika – prezidentinė ar parlamentinė – taps Lietuva. Tačiau dauguma norėjo atitaisyti milžinišką istorinę skriaudą, kai iš mūsų buvo pavogta nepriklausomybė.

Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais.

Kai premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad už medikų protestų stovi Gintautas Paluckas, susimąsčiau, jog galbūt Lietuvos žmonės ir nėra tokie susvetimėję, nes už kiekvieno, pasirodo, vis kas nors stovi. Čia – ironiškas situacijos interpretavimas.

Ar apskritai galima kalbėti apie vieną žydiškąją tapatybę?

Pirmoje pokalbio su Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovu Sergejumi Kanovičiumi dalyje kalbėjomės apie turtingą tarpukario Šeduvos žydų gyvenimą. Antroji pokalbio dalis perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo metus, Holokaustą.

Su Vaidotu Žuku susitikome Alantos dvare, kur veikia ir jo vardo meno galerija. Viena iš galerijos salių kaip tik ir yra skirta ir Molėtų bei Alantos žydams bei jų gelbėtojams atminti. 

Kalbos apie draugystę su Rusija man primena mokyklos laikus, kai klasėje atsirasdavo koks nors pacanas, panūdęs įvesti savo tvarką, t. y. paniatkes. 

Pradedame dviejų dalių pasakojimą apie Šeduvos žydus. Mūsų pašnekovas – publicistas, poetas Sergejus Kanovičius, kuris vadovauja Šeduvos žydų memorialiniam fondui. 

Grįžau per šventes namo. Panevėžyje tenka apsilankyti gana retai. Tačiau kiekvieną kartą grįžus viskas atrodo taip, kaip palikta. Tačiau šįkart grįžau į pasikeitusį miestą. 

Šioje kelionėje pirmieji būna ne tie, kurie be paliovos veržiasi pirmyn, o tie, kurie nesibodi, nesigėdija nusileisti žemyn ir būti su tais žmonėmis, kuriuos šiandienis pasaulis dažnai paverčia tiesiog pajuokiančiomis, žeminančiomis etiketėmis.

Mes šiandien vis labiau pamirštame, ką reiškia būti, ir vis labiau akcentuojame tik darymą, kol galiausiai ir patys tampame produktais.

Rabinas J. Sacksas šiandieniniame pasaulyje, dažnai pasiduodančiame radikaliems krašutinumams, yra labai reikalingas sveiko proto balsas.

Panašu, kad paminklo Lukiškių aikštėje istorija dar taip greitai nesibaigs. Taip manyti verčia kelios priežastys.

Vaclavui Havelui labai svarbi buvo viltis. Tačiau viltis jam nereiškė tikėjimo, kad viskas būtinai baigsis gerai. Viltis jam reiškė, kad tai, ką darai, turi prasmę.

Vos prisilietus prie biblinės „Samsono ir Dalilos" istorijos, Vilnius City Operos kūrėjai suprato, jog pasirinkdami C. Saint – Saënso operą panirs ne tik į išskirtinio grožio muzikos kūrinį, bet ir amžinas, skaudžiai atsikartojančias tautų karų problemas.

„Ich bin Keidaner“, – taip save pristatydavo Kėdainių žydai. Kaip savo knygoje „Senieji Kėdainiai: istorija ir įdomybės“ pasakoja Algirdas Juknevičius, jie taip pabrėždavo savo išskirtinumą, kuriuo didžiuodavosi.

Kėdainiai – kultūrine prasme labai turtingas miestas. Čia savo pėdsaką paliko įvairių kultūrų ir tikybų žmonės. Galime kalbėti apie škotus, žydus, rusėnus, katalikus, stačiatikius ir laisvamanius.

Aš stengiausi išsaugoti atminimą apie tuos žmones, nenuslėpdamas jų ydų. Kaip mėgdavo sakyti mano senelė Rocha, tapusi viena pagrindinių „Miestelio romanso“ herojų, „stenkis gyvenime prisiminti gėrį ir rečiau prisimink blogį“.

Kažkada startavome su šūkiu: „Be jūsų nebus mūsų“. Šiandien primename šį kvietimą sakydami, kad jūs, brangūs skaitytojai, esate svarbiausi mūsų bendražygiai.

Rūta Vanagaitė savo pareiškimais peržengė visas padorios diskusijos ribas, vis dėlto net ir į tokią bjaurią provokaciją dera atsakyti padoriai.

Apie daug diskusijų sukėlusį Kamilės Gudmonaitės spektaklį, stereotipus, normas ir žmogaus prigimtį bei mūsų komentarų kultūrą – pokalbis su broliu pranciškonu Arūnu Peškaičiu OFM.

Prancūzijos prezidentas kalba apia būtinybę atgaivinti didžiuosius naratyvus ir demokratinio heroizmo poreikį.

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. 

Istorikas Linas Venclauskas pasakoja apie litvakišką Kauną.

„Mano sapnai buvo lietuviški“, – apie tai, kaip emigravusi į Izraelį ilgėjosi Lietuvos ir gimtojo Kauno, pasakoja Bella Shirin. Šiandien moteris vėl gyvena Kaune, o apie jos gyvenimą yra pastatytas net spektaklis „Shalom, Bellissima!“

Jochanano Faino knyga „Berniukas su smuiku“ atskleidžia kraupią Kauno geto istoriją, kurioje suspindi pasaulio tautų teisuolių humaniški žygdarbiai.