Donatas Puslys

Tai nėra tradicinė Lukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“, atidariusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną, recenzija, nes joje nerasite išsamaus visų esminių spektaklio sudedamųjų dalių aptarimų. 

Jau prabėgo metai be Leonido Donskio – žmogaus, kuris ne tik buvo girdimas balsas mūsų viešojoje erdvėje, tačiau daugeliui ir moralinis autoritetas, pirmas suskubdavęs reaguoti į opiausias problemas.

Paribio žmogus – tai kategorija, kuri, man regis, geriausiai tinka siekiant apibūdinti Tomo Venclovos tapatybę.

Apie katalikų politikų susitikimą Italijoje svarstyti opiausius šiandienos klausimus „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su jame dalyvavusiu Seimo nariu Mantu Adomėnu.

Prieš kelias dienas mano dėmesį atkreipė žurnale „Der Spiegel“ pasirodęs vokiečių žurnalisto Christiano Neefo tekstas. Tris dešimtmečius Rusijoje darbavęsis žurnalistas narplioja rusų mąstysenos ir sąmonės ypatumus. 

Stiprus yra tas, kuris teisę ir teisingumą iškelia aukščiau galios ir nuolaidžiavimo. Stiprus yra tas, kuris ateina į pagalbą skriaudžiamiems. Stiprus tas, kuris į pirmą vietą kelia ne tik savo interesą, tačiau ir bendrąjį gėrį. 

Svarbi misionieriaus dvasinio gyvenimo dalis yra ne tik atsakomybės, tačiau ir nuolankumo jausmas. Mes savo darbe esame tik Dievo instrumentai.

Nėra žmogaus be pašaukimo. Kiekvienas esame kažkam pašaukti, tik gal anksčiau buvome linkę išskirti tam tikrus specifinius pašaukimus, visų pirma – kunigo, vienuolio, gydytojo ar mokytojo.

Kristus dabar žemėje neturi kito kūno kaip tik tavąjį, neturi kitų rankų kaip tik tavąsias, kitų pėdų – kaip tik tavo. 

Susitikę su Mantu Jankavičiumi Bernardinai.lt redakcijoje, kai už lango šviesą temdė besikaupiantys lietaus debesys, kalbėjomės apie tikėjimą ir tai, ką šiandien reiškia būti krikščionimi.

Septyni miesteliai ir penkios kiekviename iš jų praleistos dienos kuriant vaikų sugalvotą projektą. Tai – keliaujančios architektūros dirbtuvės, kurių organizatorės teigia siekiančios paskatinti vaikus būti jautresnius savo aplinkai ir tapti jos kūrėjais.

Stebint tai, kas vyksta kaimyninėje Lenkijoje, kur protestuodami prieš teismų reformas į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, mums svarbu mokytis ir nekartoti svetimų klaidų.

„Literatūra be moralės yra nežmogiška“, – savo Nobelio literatūros premijos teikimo paskaitoje 2010 metais kalbėjo Mario Vargas Llosa.

2019 metais duris turėtų atverti unikalus projektas – Šeduvoje įsikursiantis litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejus „Dingęs štetlas“.

Priešo mentalitetas apnuodys tautos dvasią, sukurstys žiaurias mirtinas kovas, sugriaus visuomenės toleranciją ir žmogiškumą, sustabdys tautos pažangą laisvės ir demokratijos link.

Humanizmo mene tikslas yra skatinti empatiją net ir ažvilgiu tų, kurie gali būti laikomi tavo priešais. Net ir priešas visų pirma yra žmogus.

Tad kam mums ta valstybė? Man regis, kaip tik tam, kad susitvarkytume, kad prisiimtume atsakomybę tardami, jog valstybė – tai ne jie, valstybė – tai ir aš, tai – mes visi.

A. Sutkus grąžino į mūsų dėmesio epicentrą žmones, kurie šiandien dažnai yra užmirštami arba viešumoje regimi tik dėl jiems priklijuotos etiketės. Net ir tose fotografijose, kuriose vaizduojama minia, dėmesys visų pirma skiriamas kiekvieno individualumui. 

Kodėl šiandien svarbu aktualizuoti partizanų atminimą ir kaip padaryti, kad jis taptų ne tik proginiu įvykiu, tačiau ir kasdiene savastimi?

Miloszo poezija sugrąžina turinį žodžiams, kurie pokariu, kaip kad liudijo T. Rozewiczius, rodos jau buvo tapę tik tuščiaviduriais skambalais. Jo poezija nėra naujų mokytojų ir meistrų paieška, o veikiau atsigręžimas į centrą, nuo kurio buvo nusigręžta. 

Laicizmas siekia tikinčiuosius uždaryti į getus. Tokią mintį atsakydamas į Pascalio Brucknerio idėjas išsakė brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM. Su juo kalbėjomės apie šiandienines Europos problemas bei atsaką joms.

Kas yra Ikaras? Tai žmogus, kuris nori pažinti aukštybes, nepažindamas nė vieno šalia esančio žmogaus. Tai žmogus, kuriam tegali žiūrėti į nugarą, nes jo akys yra nugręžtos nuo tavęs. Ikaras – tai aš, kai pametu kryptį.

Kodėl tragiškų 1941 metų birželio 14-osios dienos tremčių atminimas visada liks svarbus? Trumpas atsakymas skambėtų taip – ši diena mums primena didžiausią mūsų netektį. Ši netektis – tai žmonės.

„Mums nereikia imituoti Šv. Pranciškaus ir jo veiklos, nes laikai yra skirtingi. Tačiau mums tikrai reikia jo dvasios užsidegimo, jo tikėjimo“, – taip per pašnekesį man bylojo Prancūzijos pranciškonų provincijolas.

Katalikiška žiniasklaida yra bandymas suaktualinti Evangelijos žinią mūsų dienai, kad tai būtų ne tik rutininis teksto perskaitymas, bet tikroji druska, keičianti mūsų kasdienybės skonį. 

Žvelgdami į praeitį, pernelyg dažnai tenorime priklijuoti kadaise gyvenusiems žmonėms vienokią ar kitokią mūsų dienomis sukurptą etiketę, užuot pamėginę juos suprasti. 

Kaip pasitikti ateitį be baimės? Tokį klausimą savo TED2017 kalboje uždavė rabinas Jonathanas Sacksas. 

Vargas istorijai, kuri tampa politikos įkaite. Tuomet nebereikalingi nei faktai, nei tiesa, o rūpi tik viena – sukonstruoti tokį pasakojimą, kuris tenkintų dabartinio politinio elito užmačias ir legitimuotų vykdomą politinį kursą.

Su naujuoju Socialdemokratų partijos pirmininku, Vilniaus vicemeru Gintautu Palucku kalbėjomės apie tai, kas yra socialdemokratiška ideologija, kokiomis vertybėmis ji remiasi ir kaip siekia jas įgyvendinti.

Pirmajame ture tu galbūt dar turi galimybę balsuoti už savo mėgstamą kandidatą, tačiau antrajame rate tau neišvengiamai tenka balsuoti prieš tą, kurio bijai.

Šv. Jonas Paulius II, pats patyręs komunistinę priespaudą, neragino atsitraukti ir palikti raudonojo maro pagraužtą viešąją erdvę. Jis ragino nebijoti ir būti tiesos liudytojais kasdienėje aplinkoje, nors ji ir būtų priešiška. 

Žydų bolševikų mitas perrašo istoriją etnizuodamas kaltę dėl sovietinio režimo ir taip išplaudamas daugumos kolaborantų padarytus nusikaltimus.

Pirminis Kremliaus taikinys, pasitelkiant istorijos politiką, yra piliečių galvų ir širdžių okupacija, nepaliekant jiems kito pasirinkimo.

1943 metų balandžio 19 dieną Varšuvoje prasidėjo geto sukilimas.

Jėzus ne tik nukryžiuotas, tačiau ir sušaudytas sovietinių karių, trypiančių okupuotą Lenkijos dalį. Peršauta Kristaus figūra su įstrigusia kulka Antrojo pasaulinio karo muziejų Gdanske pasiekė iš Žemutinės Silezijos.

J. Barneso knyga „Laiko triukšmas“ yra puiki totalitarizmo – tiek mėsėdiškos, tiek vegetariškos jo versijos – studija, dėmesį sutelkianti į konkretaus žmogaus pavergimą ir jo sielos palaipsnį suardymą.

Festivalyje „Kino pavasaris“ rodytas režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“, pasakojantis apie tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius Voluinės regione, dar prieš peržiūrą sulaukė daugybės diskusijų ir net kaltinimų.

Vokiečių režisierius ir operatorius Fredas Kelemenas šių metų „Kino pavasaryje“ pristatė naujausią filmą „Sarajevo sielvarto dainos“. Šiame triptike dėliojama gyvenimo Sarajeve mozaika. 

Užjausdamas šiandieninio išpuolio Sankt Peterburge aukas tenoriu pasakyti, kad labai norėčiau, jog vieną dieną Rusija taptų kitokia valstybe.

Vakarų pasaulis negali likti abejingas informaciniam karui, nukreiptam prieš jį. Tačiau esminis klausimas – kaip atsakyti į Rusijos propagandą, kuria siekiama piliečiams įmontuoti tam tikrą mentalinę schemą, ir kartu netapti panašiam į Putiną. 

Filmas pačioje Lenkijoje sukėlė gausybę diskusijų, ir valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos, jos šalininkų, ir nemažos dalies katalikų buvo sutiktas kaip priešiška kritika, antibažnytinė manifestacija. Į visa tai verta pažvelgti giliau.

Lietuva susiduria su skaudžia emigracijos, kurią dalis įvardija tiesiog kaip evakuaciją, problema. Dėl to ginčytis neverta. Verta ginčytis dėl šios problemos priežasčių, nes negalavimą galima pagydyti tik teisingai nustačius jo priežastis. 

Istoriko Timothy Snyderio įžvalgos apie tai, kaip apsisaugoti nuo tironijos.

Taip kadaise dainavo grupė SSG. Šie žodžiai atskleidžia tai, kas vadinamosiose melagingose naujienose (angl. Fake News) yra pavojingiausia. Jos nėra tiesiog iš oro sukurptas melas.

Tad kodėl visi taip džiūgauja G. Wilderso, kuris ir šiaip nebūų turėjęs galimybės nei premjerauti, nei surengti sėkmingą referendumą dėl išstojimo iš ES, pralaimėjimu? 

Sakoma, kad savo priešą dera pažinti. Jokiu būdu ne tam, kad su juo kovodamas galiausiai taptum panašus į jį. Jo mąstyseną, veiklos metodus dera pažinti tam, kad galėtum deramai nuo jų apsisaugoti, atsikirsti.

Šiemet sukanka 100 metų nuo Rusijos  bolševikinės revoliucijos, pagimdžiusios vieną despotiškiausių imperijų per visą žmonijos istoriją. Serbų kilmės rašytojo Danilo Kišo knygoje „Boriso Davidovičiaus kapas“ nagrinėjamas ne šios imperijos gimimas, o jos skleidžiamo ideologinio užkrato plitimas.

„Negaliu įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos pokario poezija be Tadeuszo Rozewicziaus eilėraščių. Mes visi esame jam šiek tiek skolingi, nors ne visi žinome, kaip tą pripažinti“, – kadaise teigė Cz. Miloszas.

Pokalbį su filosofu A. Jokubaičiu paskatino jo knyga „Filosofas kaltina mokslininkus“. Tiesa, galiausiai pokalbis virto ne tik kaltinimu mokslininkams, tačiau ir bandymu suvokti, kas gi ne taip su šiandienos mūsų politiniu gyvenimu, švietimo sistema.

Kai jauti, kad greta tavęs auga ir stiprėja Galijotas, kyla pagunda kurti savąjį Galijotą kovai su priešu. Tačiau tiesa yra tokia, kad nugalėti Galijotą gali tik Dovydas. Decentralizacija, bendruomenių, kultūrų įgalinimas yra tas kelias, kuriuo turėtume keliauti.