Donatas Puslys

Kaip sakoma, apskritai geriausia yra mokytis iš svetimų klaidų, bet, jei jau to nepavyko, tai dera bent pasimokyti ten, kur esi suklydęs pats. Blogiausia yra nesimokyti apskritai. 

Jei norime suprasti Krymo aneksiją, turime žvelgti žymiai giliau į praeitį, nei vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų pasirodymas.

Kas gi yra melagienos ir ar visos jos vienodai pavojingos? Kodėl dalis žmonių lengviau patiki jiems specialiai transliuojamu melu ir leidžiasi jo paveikiami? 

„Priežastis, kodėl esame pacifistai ir nenorime karo, yra ta, kad mes tą karą matėme. Aš asmeniškai mačiau, kaip atrodo Bosnija, mačiau, kaip atrodo Afganistanas ir Irakas.“

Mes kažkaip įsivaizduojame, kad, jei kolaboruojama su naciais ir vardan tos Lietuvos, tai viskas yra kaip ir nieko. Suprask, turėjo slaptų užduočių.

Lazdynai – vienas pirmųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų, pastatytų pagal naujųjų Europos priemiesčių pavyzdį.

Būtent solidarumas, man regis, yra tvirčiausia bendruomenes siejanti medžiaga, leidžianti išlikti joms net sunkiausiais laikais. 

Ar priimame savo bendrapiliečių patirtas tragiškas kančias ir tai, kad juos žeidžia bandymai heroizuoti, t. y. kaip šiandienei visuomenei sektinus pavyzdžius iškelti prie jų vienaip ar kitaip prisidėjusius asmenis?

Pokalbis su kino prodiusere Teresa Rožanovska apie filmus „Česlovo Milošo amžius“ ir „Romas, Tomas ir Josifas“ papildys dar ir trečioji juosta, skirta poetui T. Venclovai. 

Įdėmiau pažvelgėme į situaciją Rusijoje, kur liepos 15 dieną, lygiai prieš dešimtmetį, buvo pagrobta ir nužudyta žurnalistė Natalija Estemirova. 

Populizmas klesti ten, kur didelė socialinė poliarizacija ir menkas socialinis pasitikėjimas. 

„Tai yra niekada nesibaigiantis darbas. Niekada negali pasakyti, kad tiltas jau pastatytas ir galima nustoti dirbus.“

Kas yra tos hibridinės grėsmės, kai kovojama jau ne į mūšio laukus siunčiant karius ir tankus, o pasitelkiant kitokias poveikio priemones? Ir kaip geriausia nuo šių hibridinių grėsmių gintis?

Kodėl kariuomenė privalo rūpintis ne tik ginkluote ir karių parengimu, tačiau ir savo minkštąja galia, besireiškiančia per gebėjimą formuoti visuomenės nuostatas ir vertybes?

„Istorija nesikartoja, tačiau ji moko“, – taip prasideda istoriko, Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio knyga „Apie tironiją“. 

„Reikėtų į Vilnių atgabenti šimtų šimtus memorialinių lentų, kad buvęs gyvenimas nebūtų užmirštas“, – rašė Abraomas Karpinovičius. 

„Veikiausiai viskas prasidėjo nuo atminimo lentos Hermanui Perelšteinui“, – apie tai, kaip žydiškoji tematika atsirado jo kūryboje, liudijo skulptorius Romualdas Kvintas. 

Abraomas Suckeveris – vienas žymiausių šiuolaikinių jidiš kalba rašiusių kūrėjų. 

Kaip Vilniaus metraštininkas, jis suskubo įamžinti pranykstančius žydiškojo Vilniaus pėdsakus savo tapybos ir fotografijos darbuose.

Lengva „atsiklausti žmonių“, tačiau sunku diskutuoti su piliečiu? Panašu.

T. Venclovos teigimu, M. Ivaškevičius yra puolamas ne dėl savo dramų, už kurias ir buvo įvertintas Nacionaline premija, o dėl romano „Žali“ ir dar labiau – dėl padorios pilietinės pozicijos.

Antisemitizmas, kad ir kaip būtų gaila, nėra tik praeities dalykas. 

Irenos Veisaitės svarstymai apie Lietuvos politinę kultūrą.

Vengrijos valdžia nusprendė iškeldinti 1956 metų Vengrijos sukilimo herojaus Imreso Nagy skulptūrą. Ką tai sako apie Vengrijos istorijos politiką?

„Lenkai sukyla prieš minkštą priespaudą, nes gali, o prieš žiaurią, nes privalo.“

Tai bene populiariausias studentų kelias sostinėje – iš namų su kuprine, pilna mamos kotletų, uogienių ir kitokių skanėstų, tiesiai į „Niujorką“ ar „Kamčiatką“.

„Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Rytuose, ir tai yra aksioma.“

„Vilnius Social Club“ treniruotės užpildo tas spragas, kurias neretai palieka mokykla.

Jokia mūsų dienų Europos tauta neturi tokio epo kaip „Ponas Tadas“. Čia Don Kichotas susilieja su Iliada.

A. Mickevičiaus asmenybė yra langas, pro kurį atsiveria plati XIX amžiaus panorama.

O kas gi yra geras muziejus? Pabandysiu atsakyti į šį klausimą pasitelkdamas penkių Lenkijos muziejų pavyzdžius.

„Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“, – žymiojoje „Aušros“ prakalboje rašė dr. J. Basanavičius. Užrašė jis šią prakalbą gyvendamas Prahoje, kurioje tapo čekų tautinio atgimimo liudininku.

„Man labai svarbu pabūti vienumoje, tyloje. Tai labai svarbu mąstymui ir bandymui susivokti, kas aš esu. Taip pat šis laikas yra labai svarbus mano kūrybinei veiklai.“

Tai yra kūrinys, kurį privalu pamatyti kiekvienam, kuris ieško atsakymo į klausimą, kodėl dalis žmonių palieka Lietuvą.

Su gimtadieniu, broliai lenkai. Su Jūsų valstybės šimtmečiu. Už jūsų ir mūsų laisvę. Už šimtmetį. Sto lat!

„Dabar mes vis galime išgirsti kalbas, kad Vilniaus Naujininkų rajonas gražinasi, atsinaujina. Tai yra gerai, tačiau vis tik svarbiausia nepamiršti, kad esmė yra ne pastatai, o žmonės, bendruomenė.“

Futbolas gali demokratiją padaryti atsparesnę, gyvybingesnę, ugdydamas mumyse bendruomeniškumo, atsakomybės, iniciatyvos, lyderystės įgūdžius. 

Nėra jokių garantijų, kad mūsų pastangos bus vainikuotos triumfu, bet Adomo sūnų pergalė yra pati pastanga nepasiduoti ir kantriai tęsti savo misiją. 

Skiname ilgą laiką sėtos neapykantos vaisius. Tokia išvada peršasi po žinių apie Barackui Obamai, Hillary Clinton, George’ui Sorosui ir CNN nusiųstus sprogstamuosius užtaisus.

Ar tai nėra dar vienas svarus argumentas, kad reikia ne tik įgyvendinti EŽTT sprendimą, tačiau ir įgyvendinti jį taip, kad būtų priimti reikalingi saugikliai?

Tarp visų gausybės didesnių ir smulkesnių pasirengimo vestuvėms darbų vis grįždavau prie klausimų, o ką gi man reiškia santuoka, kada ir kaip supratau, kad esu pasirengęs šeimai.

„Jonas Paulius II Lietuvos nepriklausomybės byloje atliko labai svarbų vaidmenį“, – konstatuoja buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.

Chvoleso kūryboje Vilnius užima ypatingą vietą kaip pažadėtoji ir prarastoji žemė vienu metu. Šiandien dėl menininko paveikslų galime pasivaikščioti po Vilnių, kurio jau nebėra.

Vilniaus Lukiškių aikštėje jau kurį laiką veikia projekto „Vilnius skaito“ įkurta skaityklėlė, kviečianti praeivius kokybiškai praleisti laisvalaikį su knyga.

Pagundos perkurti pasaulį pagal vieną ar kitą ideologinę špargalkę vis sugrįžta prisidengdamos skirtingomis kaukėmis.

Su poetų – Cz. ir Z. Herberto – biografu Andrzejumi Franaszeku kalbamės apie poeziją, jos santykį su istorija, poeto gyvenimą emigracijoje ir cenzūros prispaustoje Lenkijoje.

Nemanau, kad iš popiežiaus apsilankymo turėtume laukti, kad jis sudėlios visus taškus ant i. Tą turime padaryti mes patys. Popiežiaus misija galėtų paskatinti mus šiame tiesos paieškų, atgailos, gailestingumo ir susitaikymo kelyje.

Su Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu Andriumi Jevsejevu susitikome Vilniuje, kad pakalbėtume apie Panevėžį. Šis miestas kažkada pelnytai didžiavosi savo teatru, kurio legenda dar ir dabar sklando po miestą ir Lietuvą.

Ne ką rečiau, o gal net ir dažniau demokratijos žlunga tyliai – demokratiškai išrinktiems politikams tyliai demontuojant demokratinės santvarkos pamatus.

Nepriklausomybiniu, Vasario 16-osios nustatytu keliu per kovas, aukas, kančias žengia, parpuola ir vėl pakildama eina į priekį visa lietuvių tauta.