Enrika Striogaitė

Marijampolės karūna – šviesos bokštai

Marijampolė gali didžiuotis turinti profesionalų, išskirtinį meno kūrinį – Jūratės Kadusauskaitės-Preikšienės sukurtą instaliaciją „Šviesos bokštai“, kuri ne tik puošia miestą, bet ir savotiškai jį pakelia į aukštesnį lygį.

„Kino pavasaryje“ gyvenimo yra daugiau?

Mintys po „Kino pavasario“. Apie ką būtų prasminga kalbėti: apie filmus ar apie tai, ką jie atvėrė, pajudino, kuo ir dėl ko sujaudino? Enrikos Striogaitės filmų apžvalga.

Auginantis poreikį prancūziškam kinui festivalis „Žiemos ekranai“

Susipažinus su prancūzų kinu jo jau niekad nepamirši ir kažkelintuoju pojūčiu imsi jausti ne tik jo išskirtinumą, vertę, bet ir nuolatinį poreikį.

„Scanorama 2017“. Pragaras yra čia. Kaip ir meilė1

Atgarsiai iš neseniai per Lietuvą nuvilnijusio Europos šalių kino forumo „Scanorama“. Daugelis režisierių gana garsiai ir aiškiai formulavo pagrindinę mintį: pasaulis apimtas beprotybės.

W. A. Mozarto „Requiem“. Proga stabtelėti ir už mirties šydo įžvelgti amžinąją šviesą

Artėjant Vėlinių žvakėmis nušvintančiam lapkričiui daugeliui Vėlinių įprasminimas muzikoje siejamas su Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Kodėl?

„Pro apšviestą langą": vienuolės Albinos Navickaitės portretas1

Knyga - mozaikinis Albinos Navickaitės – vienuolės, lituanistės mokytojos, šviesuolės, muziejininkės, kultūrininkės – (auto)portretas ir sudėtingo, dramatiško, bet įstabiom spalvom išsiskleidusio jos gyvenimo eskizas.

„Scanorama“: kad pasaulis būtų gražesnis

Gūdžią rudenišką dieną, kai ji nelabai ir skiriasi nuo vakaro, bene geriausia yra eiti į kiną. Nes ten šilta, saulėta, dinamiška. Nes ten gyvenimas labiau.

Mėginant įminti „Scanoramos“ fenomeną1

Kino festivaliui pasibaigus, natūralu, kad naktimis ima kiek kamuoti košmarai – susipynusios matytų filmų draiskanos, išnirusios nuramdytos emocijos, tiesiog – nuovargis...

Kodėl pavasarį sninga?

Šiųmečio „Kino pavasario“ repertuaras vyraujant subjurusiems orams buvo bene maloniausia prognozė, tiesiog viltingas pažadas. Negali sakyti, jog visada išsipildantis, bet jis kaip ir tas oras – ne visada nuspėjamas.

Rymantas Penkauskas. Nufotografuota amžinybė

Daiktai tikriausiai čia buvo niekuo dėti. Kaltininkas buvau aš, greičiau – beprotiškas noras išsipasakoti, ką jaučiu, išvaduoti save tarsi nebylų ėriuką iš supančio abejonių gardo.

Neringa Marcinkevičiūtė-Strazdė. Grafika, kurioje daug erdvės ir tylos

„Šiuolaikiniame skubėjime ir perkrautoje kasdienybėje mes vis turime mažai laisvo laiko, – teigia N.Marcinkevičiūtė-Strazdė, – todėl stengiuosi ilsėtis tuštumoje, tyloje, erdvėje“.

Aliutės skausmo grožis

Ir nors dailininkė taip ir nepamatė Lietuvos, bet, ačiū Dievui, mes galime pamatyti jos kūrybą – iki gyvuonies tikrą skausmo grožį. 

Humanistinis „Scanoramos“ pagrindas

Pasibaigus kino festivaliui apima keistas jausmas – nuo ryto iki vakaro dešimt dienų kasdien žiūrint filmus, kartais ir po penkis į dieną, aplinką imi suvokti kiek kitaip, truputi neadekvačiai.