Simona Merkinaitė

Bendra Europos erdvė ne naikina tautines valstybes, bet yra vienintelė jų gyvybingumo ir klestėjimo galimybė.

Konstitucija numato valdžių padalijimą, tuo tarpu ponas Karbauskis suponuoja, kad valdymas įmanomas tik vienai partijai užėmus visus pagrindinius valdžios postus.

Ataskaita tapo dar vienu įspėjimo signalu visiems, besirūpinantiems iššūkiais, su kuriais susiduria ne tik JAV, bet ir visas demokratinis pasaulis apskritai. 

Faktai „trapūs“ dėl to, kad jie reikalauja vertinimo, arba tiksliau – kad vertinimai neišvengiamai susipynę su faktais.

Liberalizmo pečius labiausiai slegia Apšvietos filosofijos, iš kurios jis išaugo, silpnybės, teigia idėjų istorikė Marci Shore.

Viena didžiausių pykčio proveržio priežasčių politikoje – tai įsitikinimas, kad egzistuoja kažkokia mistinė pusiausvyra, kuri buvo pažeista arba sunaikinta. 

Konferencijoje Europos ir Lietuvos dabarties problemos bei ateities perspektyvos svarstytos iš įvairių disciplinų – politinės, istorinės-filosofinės, ekonomikos ir teisinės – perspektyvų.

Kalbėta, kad nei meilė, nei tikėjimas ar menas nebeįmanomi po Holokausto. Išgyvenusiųjų liudijimai byloja visiškai priešingą dalyką – pasirengimą grįžti į pasaulį, atsiverti jam ir tikėtis iš jo supratimo.

Vienas pagrindinių ginčo objektų tarp liberalų ir konservatorių – tai skirtingas požiūris į žmogaus prigimtį. 

Praeitą šeštadienį į paskutinę žemišką kelionę palydėtas JAV senatorius Johnas Sidney McCainas. Tai išskirtinė asmenybė politikoje, ir jo gyvenimo kelias nepalieka abejingų.

Antro pasaulinio karo muziejus byloja apie istoriją, peržengiančią valstybių sienų ribas, apie sudėtingą raizginį veiksmų, sprendimų ir įvykių. 

XX a. tironijos veikė atsispirdamos nuo istorinio determinizmo prielaidos. Jos tikėjo(si), kad, sukonstravus tam tikras aplinkybes, pavyzdžiui, nebaudžiamumą, nusikaltimus bus įmanoma vykdyti masiškai, eilinių žmonių rankomis.

Kalbėdama apie totalitarizmo ištakas, žydų kilmės filosofė Hannah Arendt, atkreipia dėmesį į slinktį tarp privačios ir viešosios sričių. Ribos tarp jų panaikinimas įgalina tironiją.

Populistinių ir radikalių politinių jėgų iškilimas turėtų būti traktuojamas kaip simptomas. Naivu būtų manyti, kad iš politinės arenos eliminavus mums nepatinkančias, antidemokratines pažiūras puoselėjančias asmenybes visos problemos išsispręs. 

Žvilgsnis į dabartį per idėjų prizmę mums primena, jog ne viskas yra vien pragmatinis interesas ir realpolitik. Kelias į nelaisvę veda per su ja nesuderinamas idėjas – tai pagrįstai laikoma viena pagrindinių knygos išvadų. 

Šiandien, kalbant apie radikalių politinių jėgų iškilimą dažnai vartojamas populizmo terminas. Tačiau, pasak istoriko T. Snyderio, tai nėra tikslus, dabartinę politinę realybę atspindintis apibūdinimas ir siūlo vartoti sadopopulizmo sąvoką.

Revoliucija arba laiko įtrūkis įvyksta dėl žmogiškojo poreikio ir noro gyventi laiko rutinoje. Tai laiko nuspėjamumo ilgesys. Tokį nuspėjamumą garantuoja įstatymo viršenybė, kai kiekvienas pilietis gali planuotis savo gyvenimą, išleisti vaikus į mokyklą.

Besibaigiant metams skubame užbaigti darbus, kad nauji metai taptų ir nauja pradžia. Tačiau, kaip sakė vienas populiaraus serialo herojus, nauja pradžia yra neįmanoma, gyvenimas tiesiog tęsiasi.

Paskutinį lapkričio šeštadienį Ukraina prisimena didžiojo bado, žinomo kaip holodomoras, aukas. Šiandien atminimas tapo ne vien pagarbos aukoms ženklu, bet ir politiniu veiksmu.

Liberalai nesugeba atlikti savo funkcijos ginti demokratinę santvarką. Simonos Merkinaitės komentaras. 

Norint suvokti, kaip įmanomas tapo Holokaustas, kas įgalino paimti ginklą į rankas ir masiškai žudyti žmones prie duobių miškuose, būtina analizuoti istorines aplinkybes.

Jeilio universiteto istorijos profesorius T. Snyderis, teigia, kad įmanoma turėti prisiminimų, bet kartu stokoti istorijos. 

Praeitis leidžia pajausti tam tikrą užtikrintumą. Mes nežinome, kas mūsų laukia rytoj; ne visuomet žinome, kaip elgtis dabar. Tačiau šiandien, kai jau žinome savo pasirinkimų ir sprendimų pasekmes, galime tvirtai pasakyti, ką ir kaip turėjome daryti anuomet.

Prieš kurį laiką JAV Senato žvalgybos komiteto posėdyje liudijo atleistas FTB direktorius Jamesas B. Comey. Į akis krenta kardinaliai priešingas šio „politinio įvykio“ interpretavimas žvelgiant iš prezidento D. Trumpo rėmėjų ir jo oponentų perspektyvos.

Gausinant taisykles ir draudimus, kurių privalu laikytis, ateities kartoms perduosime ne valstybę, kuri suteikia galimybių, bet valstybę, kuri nurodinės ir muštruos. Simonos Merkinaitės komentaras. 

Daugelio žmonių dėmesį rinkimai prikaustė ne dėl E. Macrono charizmatiškos asmenybės ar jo siūlomo politinių pertvarkų kurso. Šie rinkimai simbolizavo kovą tarp dviejų skirtingų Europos vizijų.

Demokratija negali būti suvokiama vien kaip valios viešpatavimas, kadangi demoso valia niekada nėra vienalytė. 

Profesorius Shlomo Avineri paskaitoje aptarė pavojus, šiandien kylančius liberaliajai demokratijai.

Žvelgiant į dabartinę politinę retoriką Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje atrodo, kad išimties būklė yra tapusi nuolatine būsena.

Seime po pateikimo pritarta Konstitucijos pataisai dėl parlamento narių skaičiaus sumažinimo. Tai dar nereiškia, kad pataisos bus priimtos, tačiau pats faktas demonstruoja sistemingą valdančiosios daugumos nesuvokimą, kas yra demokratija.

Religijos požiūriu, gundymas yra velnio išmonė. Pavyzdžiui, Evangelija pasakoja apie Jėzaus gundymą dykumoje, kai velnias bando gundyti Jėzų gerove, šlove ar valdžia. Visa tai jis žada mainais už velnio pagarbinimą.

Faktas, kad Kukluks klanas atvirai reiškia paramą JAV prezidento rinkimuose dalyvaujančiam kandidatui rodo, kad rasizmo, antisemitizmo raiška tampa nauja norma. 

Sekuliarizmo mitas bendriausia prasme gali būti apibūdintas kaip religijai alternatyvus, moksliškai pagrįstas pasaulio pradžios aiškinimas, nereikalaujantis dieviškosios intervencijos ar stebuklo. 

Netikėtai nutrūkus prof. Leonido Donskio gyvybei, pagarbiai jį prisiminė ir jo idėjiniai oponentai – Vladimiras Laučius, prof. Alvydas Jokubaitis, LR Seimo narys Mantas Adomėnas.

Politinio neutralumo reikalavimas valstybę paverčia kažkuo svetimu paprastam žmogui. Remiantis politinio neutralumo idealu, tvirtinama, kad tikinčio žmogaus požiūris į atsakomybę, ištikimybę, šeimą, laisvę, lygybę ir kitus dalykus neturi nieko bendro su „politiniu“ šių dalykų atitikimu. 

Demokratija plačiausia prasme nurodo į tam tikrą valstybės sąrangos formą (institucijas ir procedūras), kurios leidžia esminius politinius sprendimus priimti kolektyviai.

Demokratijoje vienintelis ir galutinis autoritetas yra tautos valia, kuri galiausiai pakeičia Dievą, kaip visa ko pradžia ir galutinis teisėjas. Tad demokratiją sunku apginti nepaverčiant ginančiojo argumento kokia nors politinės teologijos forma.

Istorija skverbiasi į dabartį: diskutuojama dėl sovietmečio nusikaltimų įprasminimo Lietuvoje, tarp Ukrainos ir Rusijos vyksta kova dėl to, kaip vertinti Didįjį badmetį. 

Naujausioje savo knygoje, pavadintoje „Kas blogai su politikos mokslu? Filosofinės politikos mokslo problemos“, profesorius Alvydas Jokubaitis rašo: „Politikos mokslininkai savo autoritetą įtvirtina kitų žmogiškojo patyrimo modusų sąskaita. 

Vienas pagrindinių Europos integracijos vektorių – tvirtėjanti ekonominė sąjunga. Bendra monetarinė ir prekybos politika pasirodė esanti daug efektyvesnė Europos valstybes vienijanti jėga, nei krikščioniškosios jos ištakos ar istorinė praeitis, dėl kurios vertinimų niekaip nepavyksta susitarti.