Virginija Adomonytė

Virginija Adomonytė. Neišsiųsti laiškai

Kaskart baigiantis metams rašau laišką į Dangų. Rašau kasmet. Ir kasmet jų neišsiunčiu.

Virginija Adomonytė. Beribė erdvė

Nenumaldomas ilgesys kviečia peržengti savo supratimo ir nuojautų ribas. Savo matymo lauką – vidinio regėjimo galimybes.

Virginija Adomonytė. Palydėjimai

Paskutinis kartas lieka mūsų laike, kur stoviu iškelta ranka atsisveikinimo mostui ir drėgna ašara, kaip išsiliejęs antspaudas, iškalbiai sako: ir daugiau niekada – čia.

Virginija Adomonytė. Su Jacques Philippe knyga „Laikas Dievui“. Vidinės maldos gyvenimo vadovas
Būdama nuolatinėje Dievo akivaizdoje to nesu įsisąmoninusi ir to nejaučiu, kaip nejaučiu kvėpavimo. Tačiau galiu sąmoningai siekti Dievo artumo. To moko vidinė malda, aptarta Jacques Philippe knygoje „Laikas Dievui. Vidinės maldos gyvenimo vadovas“. Perskaičiusi minėtą knygą, bandau pasidalinti asmenine patirtimi, pertraukdama ją autoriaus mintimis apie maldą Dievo akivaizdoje.
Virginija Adomonytė. Ta, kuria nebuvau, tai – ko nežinojau

Būčiau ribotas pasaulis, bet esu ne uždara – mintys pažįsta kelių nepabaigiamumą.

Virginija Adomonytė. Nereikšmingumo paslėptoji prasmė

Galiu matyti gyvenimą, kai skambiais ar išsiskiriančiais potėpiais jis paliečia mano buvimą. O galiu jausti jį tik pirštų galiukais, akių kampučiais ir vos vos jaučiamu širdies nusiteikimu skaityti dienų raštą.

Virginija Adomonytė. Pagarbūs jausmai
Atrodytų, visi visada gyveno turėdami praeitį. Lyg nebuvo pirmųjų. Pirmuoju priimu Tą, kuriame atrandu savo praeitį, dabartį, nedrąsiai klausiu ateities, bijodama užsiminti apie amžiną buvimą.
Virginija Adomonytė. Bežadėje tikrovėje...
Palieku viską bejėgystei ir Dievui – tuomet Jo net neįvardydama – ir imuosi visiškoje neviltyje remtis ja pačia, nes ji yra arčiausiai ir skausmingiausiai išgyvenama – tuo metu ji viena man likusi.
Virginija Adomonytė. Ramybė neramybėje
Tikiu, kad būdama priklausoma nuo Dievo, gyvenčiau ramybėje. Kuo giliau suvokčiau tą priklausomybę, tą pasirinkimą, tuo gilesnė ir pastovesnė ramybė lankytų.
Virginija Adomonytė. Palinkau atokvėpiui
Iš kur tu ateini, nepaaiškinamasis skausme?! Ieškau tavo ištakų priežasčių, kad sugebėčiau tave suprasti.
Virginija Adomonytė. Atpažinimas
Nepertraukiamai besimeldžiantieji tyloje, tyloje ir subręsta. Per vieną akimirksnį. Ir užmirštama, kiek laiko reikėjo tam akimirksniui sulaukti.
Virginija Adomonytė. Išgyvenę laukimą
Grįžtu į tą laiką, kai žmonija stovėjo po nebyliu Dangumi, slegiama visiško apleistumo ir nežinios – vieniša savo kaltėje.
Virginija Adomonytė. Žvilgsnio palydėti
Įkyrią valandą mintis kalte kala: nieko prasminga nevyksta, o kas vyksta, tai paviršutiniška, niekam nereikalinga, nereikalinga net man pačiai.
Virginija Adomonytė. Dovanos delnuose
Sakau drąsiai – esu tam, kad gaučiau dovanų. Esu tam, kad džiugiai priimčiau ir dalyčiausi gautomis dovanomis.
Virginija Adomonytė. Tekančios saulės aidas
Gyvenimas – tas besikeičiantis vyksmas – sulieja, supina pačius skirtingiausius patyrimus, paliečia nepermaldaujama tikrove – ne visada laukiama ir lengvai pakeliama.
Virginija Adomonytė. Kantrumas gyvenimo
Iki pradžios esti laukimas savojo, skirtojo laiko, kuriame gyvenimas atsispindi Dievo valios nustatyta tvarka.
Virginija Adomonytė. Atostogų dovana
Dabar laikas yra tik mano – aš jį skirstau, dėlioju.
Virginija Adomonytė. Akimirksnio trumpumas
Šviesa, įsiterpusi į naktį, pažadina netikėtas galias, pakviečia viltį – tokią tikrą, ryškią, peršviečiamą; tokią raminančią, guodžiančią, stiprinančią.
Virginija Adomonytė. Pasaulis pasaulyje
Tai tylūs ir nematomi, dažnai nepripažįstami, net nelaukiami ir laikomi beprasmiais nepastebimųjų pasauliai.
Virginija Adomonytė. Dienos po šventės
Kur dabar laisvės pojūtis, aplankęs ir atpažintas per Prisikėlimo šventę.
Virginija Adomonytė. Ir pabeldė balandis į langą....
Paženklinti ilgesio laukiame neįmanomo žemėje – atsako į jį.
Virginija Adomonytė. Šviesėjimo metas
Žiemos naktis pamažu tirpsta baltoje spalvoje – jos nuovargis skaičiuojamas jau sutrumpėjusio buvimo minutėmis.
Virginija Adomonytė. Atradimas
Atidžiai pažvelgiu į save. Kada atpažįstu savitumą būdama tarp žmonių, taip panašių į mane?
Virginija Adomonytė. Atspėti laiką
Atsikvepiu metų pabaigoje ir tame atodūsyje sutelpa visa mano metų praeitis.
Virginija Adomonytė. Klausiančiajam
Žmogus, žvelgiantis į bažnyčią tik iš tolo kartais klausia, galima sakyti, net egzaminuoja: kokia nauda tau iš tikėjimo?
Virginija Adomonytė. Švelnumas
Švelnumas lyg ir ne šio pasaulio bruožas. Jis lyg nedera prie realaus gyvenimo tiesų.
Virginija Adomonytė. Kvietimas grįžti
Po laisvalaikio vasaros girdžiu lyg laukia sugrįžtant manęs kasdienis gyvenimas.
Virginija Adomonytė. Poilsio metas
Esu skaičiusi apie poilsį širdžiai.
Virginija Adomonytė. Kalbu Tėvui
Taip kalbu Tėvui, kad Jis parašytą galėtų skaityti tik šiek tiek susijaudindamas – nesureikšmindamas jausmų atskleidimo.
Virginija Adomonytė. Tylūs žodžiai
Dar kartą peržiūriu per visus metus surinktus žodžius ir išgyvendama kiekvieną mintį juos ištariu.
Virginija Adomonytė. Nedrąsa kalbėti
Ar ta, kuri slepiuosi po savo nedrąsa, gali atrasti tinkamą, daugeliui savą, kažkur girdėtą – žodį tik nujaustąja jo išraiška. Ilga tyla leidžia prabilti. Ji neįtikėtinai moka išugdyti žodį. O per nedrąsą prasiskverbęs žodis yra kalbantis mintį arba yra užuomina susimąstyti.
Virginija Adomonytė. Atspindžių ieškojimas
Sakoma – nelyginkite savo gyvenimo, savo pasiekimų, savo bruožų, nes visada atsiras žmogus, gyvenantis ir jaučiantis geriau negu jūs. Ieškau ne skirtumų, o tapačių ženklų, kurie mus vienija ir suartina. Atpažindama savuosius atspindžius kitame, vadinu jį artimu. Galiu, įžvelgdamas taip pat silpnybes ir netobulumus, atsispindinčius manyje ir tavyje, nedrąsiai tikėtis, kad nebūsiu išjuoktas ar išpeiktas.
Virginija Adomonytė. Šventė ir kasdienybė
Prieš didžiąsias žiemos šventes „Bernardinai.lt“ paskelbė šventinių rašinių konkursą „Šventė ir kasdienybė“. Esame dėkingi visiems, mielai pasidalijusiems savo šventinėmis nuotaikomis ir kasdienybės žavesiu. Skaitytojų dėmesiui artimiausiu metu pateiksime įdomiausių, netikėčiausių ar tiesiog spalvingiausių tekstų.