Religija

Prisikėlimą liudija ne žodžiai, o buvimas šalia.

Akivaizdu, kad Kristaus prisikėlimas nėra menkas reikalas, o tai yra ir visa Velykų prasmė. Tad ar įmanoma pagrįsti tokį radikalų teiginį?

Pianistas D. Mažintas religiją apibrėžia kaip žmonių sukurtą sistemą stebuklams pagrįsti, o kūrybą prilygina turimų dvasiniu ribų ir resursų demonstravimui.

Pirmadienio vakare Jis tarytum sakė: „Jūsų mylima katedra dėl nelaimės patyrė didžiulių nuostolių, bet užtat jūsų vidinės šventovės jau dabar atsinaujina...“ 

Dažnas įsivaizdavimas, kad nukryžiuojant nuteistasis paguldomas ant gatavo kryžiaus, prikalamas ir tada kryžius sunkiai pakeliamas, yra klaidingas. 

Džiaugsmas, graudulys, saldus Viešpaties pergalės išgyvenimas ir šiurpulingas į kryžiaus mirtį vedančios meilės didybės suvokimas vienaypėje poetinėje vizijoje – visa tai žada knyga Pasaulio širdis.

Šiąnakt esame kviečiami džiaugtis kartu su dangaus angelų ir šventųjų miniomis! Nes „štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“.

„Kelkis iš numirusių; aš esu mirusiųjų gyvenimas. Kelkis mano rankų kūrinį; kelkis mano atvaizde, kuris esi sukurtas pagal mano paveikslą. “

Negaliu ginčytis su šiais popiežiaus emerito teiginiais, tik norėčiau kad daugiau dėmesio ir rūpesčio būtų teikiama nukentėjusiųjų tikrovei, jų berods visą gyvenimą trunkančiam skaumui.

Šios katedros dvasią turės prikelti Bažnyčia. Jokia valstybė to niekada nepadarys už tikinčiųjų bendruomenę. Dvasinis atstatymas turi prasidėti nedelsiant. 

„Šitas yra mano išrinktasis Sūnus, klausykite Jo“, – skelbė ant Taboro kalno pasigirdęs balsas. Didįjį penktadienį vietoje šio balso – spengianti tyla.

Galvodami apie gaisro apgadintą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, bandome suprasti, kodėl mes esame sukrėsti ne tik jos gaisro, bet ir paties grožio.

„Ką aš dabar galėčiau pašalinti iš savo gyvenimo? Nieko. Likdamas tiesoje, aš netgi to nematymo negaliu išmesti. Galbūt kažkas būtų kitaip, bet kas tas kitaip, kas žino“, – sako kun. R. Janšauskas.

Arkivysk. G. Grušo pamokslas Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišiose.

Katedros atstatymas turi eiti petys į petį su tikėjimo bendruomenės statymu, sako arkivysk. M. Aupetit. 

„Meilė ir gailestingumas“ – lenkų režisieriaus Michało Kondrato atkuriamosios dokumentikos filmas, pasakojantis iki šiol nežinomus istorijos faktus apie Dievo gailestingumo kultą.

Šiame epizode esate kviečiami prisijungti prie Kryžiaus kelio ir melstis kartu, lydimi br. Francesco Pattono OFM, Šventosios Žemės kustodo, apmąstymų.

„Iš savo šono Kristus pastatydino Bažnyčią, kaip iš Adomo šono buvo sukurta jo žmona Ieva.“

Reikalingas ne tik aukų atvirumas kalbėti, bet ir jų artimųjų atvirumas išklausyti, Bažnyčios atvirumas neslėpti nusikaltimų ir paties išnaudotojo atvirumas pripažinti tai, ką padarė.

Kiekvieną kartą, kai šv. Mišiose girdime „Tą naktį, kurią turėjo būti išduotas“, mes prisimename vieną iš intensyviausių ir reikšmingiausių Jėzaus gyvenimo dienų.

Šventosios Žemės krikščionys ir piligrimai Velykų tridienį švenčia tose pačiose vietose, kur Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė.

Baudžiamajame kodekse numatyta, kad trukdantieji atlikti religines apeigas ar religines iškilmes gali būti baudžiami viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Kviečiame melstis už dvasininkus. „O kunige! Rūpinkis, kad tai, kas buvo pasakyta Kristui kabant ant kryžiaus, būtų sakoma ir tau: ‘Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti’“.

Atvestas it ėriukas ir papjautas lyg avinėlis, Jis išpirko mus iš pasaulio stabmeldystės. Jis pažymėjo mūsų sielas savąja Dvasia, mūsų kūno narius – savuoju krauju.

Viešpats tarsi antikos laikų imtynininkas ar šiandienos boksininkas, narsiai stoja į kovą su savo varžovu – piktąja dvasia ir ją nugali. Tik Jėzaus ginklai yra – meilė ir auka už visus.

Pokalbis su jaunais keturių vaikų tėvais, gyvenančiais Telšiuose. Kaip jiems sekasi būti praktikuojančia katalikų šeima ir iš kur jie semiasi džiaugsmo bei įkvėpimo?

Liepsnoms naikinant Švenčiausiosios Dievo Motinos katedrą buvo kėsinamasi ne tik į pasaulinę katalikų šventovę ar architektūrinį šedevrą. Katedroje atsispindi ir žydų tautos istorija.

Mes, suaugusieji, esame įpratę mąstyti apie Kristaus kančią ir mirtį prisikėlimo šviesoje. Tačiau vaikų, kurie galbūt tik šiemet sužinojo apie Jėzų ir su Juo susidraugavo, laukia sukrėtimas – Jėzus miršta. 

Nuo Antikos laikų žmonija sugebėjo diskutuoti vartodama „bendrojo gėrio“ kategoriją, bet šiandien jos vengiama. Kas pasikeitė? Klausia Dr. Vygantas Malinauskas.

„Išties turime vieni kitus mylėti taip, kaip mus mylėjo tas, kuris už mus paguldė gyvybę.“

Kristaus kančia nebuvo atsitiktinė, Jėzus nebuvo nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių auka. Tai buvo Jo valanda, dėl kurios Jisai ir buvo Tėvo atsiųstas į šį pasaulį.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Linas Grušas spaudos konferencijoje pakvietė visus Lietuvos tikinčiuosius jungtis į bendrą maldą kartu su Paryžiaus ir visos Prancūzijos tikinčiaisiais.

„Šiandien malda vienykimės su prancūzų tauta, tikėdamiesi, kad žalos skausmas virs atstatymo viltimi. Šventoji Marija, mūsų Motina, melski už mus.“

Homoseksualus vyras ar moteris „turi teisę į šeimą, ir jo tėvas ir motina turi teisę į sūnų (ar dukrą), kad ir kas atsitiktų, ir nė vienas sūnus ar dukra negali būti išvarytas iš namų“.

Pirmadienio vakarą paryžiečius, prancūzus ir visą pasaulį sukrėtė liepsnojančios Švenčiausiosios Dievo Motinos katedros nuotraukos.

Josephas Ratzingeris gimė 1927 m. balandžio 16 d. 2005 m. buvo išrinktas popiežiumi, o 2013 m. atsisakęs ganytojo pareigų, savo tarnystę tęsia pasitraukęs iš viešumos melsdamasis už Bažnyčią.

„Gyvenimui keičiantis tarp praeito ir būsimo gyvenimo, atrodo, būtinai turi įsiterpti mirtis, užbaigti tai, kad buvo, ir duoti pradžią tam, kas bus.“

Artėjant prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, kiekvienas ieškome kriterijų ir argumentų, rinkdamiesi kandidatą.

Didžioji savaitė yra geras rodiklis, kuris, pagal tai, kaip švenčiame, parodo, ką mes tikime. Nešvęsdami arba blogai švęsdami, iškreipiame savo pačių tapatybę, savo, kaip krikščionių, veidą.

Sibiro tremtyje Adelė rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių ir sudėjo jas į mažą knygelę „Marija, gelbėk mus“. 

Lygiai prieš 30 metų, 1989 m. balandžio 15 d., buvo įsteigta Carito organizacija. 

„Pasiimdamas iš mūsų mirtį, kurią rado mumyse, jis ištikimai pažadėjo mums savyje suteikti gyvenimą, kurio patys kaip tokie negalėjome turėti.“

Kol kaltė nėra įrodyta, teisė sako: nekaltas. Deja, JAV ir vokiškai kalbančiuose kraštuose kunigams taikomas priešingas principas: „kaltas, kol nekaltumas bus įrodytas“. 

„Caritui“ švenčiant įkūrimo 30-metį pokalbis su arkivyskupu S. Tamkevičium apie atsikūrimą, sovietmečiu ribojamą Bažnyčios karitatyvinę veiklą ir organizacijos ateitį.

Matome, kad Kristus yra garbės karalius, bet kartu ir pranašo Izaijo minimas kenčiantis tarnas, kuris savo garbę įrodys meilės auka ant kryžiaus.

Nors kenčiantis ant kryžiaus Teisusis agonijos valandą buvo prislėgtas pasaulio blogio naštos ir šaukėsi savojo Tėvo, bet Jis nebuvo vienas. 

Nepastovumo patirtis nuolat lydi žmogaus gyvenimą.

„Aistra ir meilė – du skirtingi dalykai. Myli, jei suteiki kitam žmogui erdvę augti ir bręsti, tobulėti, tapti geresniam“, – įsitikinęs A. Toliatas.

Kauno arkikatedros didžiojo altoriaus dekoras tematiškai išsiskiria dėmesiu Kristaus apaštalų vaidmeniui steigiant ir išaukštinant Bažnyčią. Susipažinkime su jais.

Marmuriniai laiptai, kuriais, manoma, Jėzus Kristus kopė pas Poncijų Pilotą pasitikti savo nuosprendžio, atveriami piligrimams pirmą kartą per pastaruosius tris šimtus metų.