Liturginis kalendorius | Religija

Gegužės 23 d. minime šv. Deziderijų.

Šv. Rita buvo ypač pamaldi Nukryžiuotajam Jėzui. Pasakojama, kad kartą maldos metu ji prašė Kristaus pasidalyti su ja savo skausmu. Vienas spyglys iš jo erškėčių vainiko įsmigo į jos kaktą, o žaizda niekada nebeužgijo.

Žmonės nusprendė ginti savo religijos laisvę be tiesioginio klero įsikišimo, ginkluotu būdu. Taip prasidėjo civilinis karas, labiau žinomas Meksikoje kaip „kristerų karas“.

Ber­nar­di­nas kaip pa­moks­li­nin­kas bu­vo ne­pa­pras­tas. Iš baž­ny­čių sa­kyk­lų, nuo grei­to­mis su­ręs­tų pa­ky­lų erd­vio­se Tos­ka­nos mies­tų aikš­tė­se jo pa­klau­sy­ti su­si­rin­ku­sioms mi­nioms jis sklei­dė sa­vo nuo­šir­dų, skvar­bų, kan­dų ir bet ko­kią ydą smer­kian­tį žo­dį.

Petras iš Marono buvo kunigas, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą. Įsteigė „Šventosios Dvasios brolių“ ordiną, kuriam vėliau prigijo Tėvų celestinų vardas.

Gegužės 18 d. minime šv. Joną I (m. 526), popiežių ir kankinį. Šis Toskanos kunigas 523 m. rugpjūčio 13 d. pakeitė popiežių Hormizdą. Jo pavestas Dionizas Mažasis 526 m. nustatė Velykų šventės ciklą, kurio laikomasi ir šiandien.

Ivanas Ziatykas buvo paskelbtas palaimintuoju popiežiaus Jono Pauliaus II  2001 m. birželio 27 d. kartu su kitais 24 ukrainiečiais, sovietų režimo aukomis.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai.

Jis gimė Madride, Ispanijoje. Visą gyvenimą Izidorius tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę, kartu pasižymėdamas šventu gyvenimu ir artimo meilės darbais.

Šv. Motiejus globoja stalius, dailides, kalvius, inžinierius.

1917 m. gegužės 13-ąją, Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams - Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto - pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos.

Gegužės 10 d. minime šv. Antoniną (1389-1459), arkivyskupą.

Gegužės 9 d. minime šv. Editą.

Nors buvo nejaunas ir silpnos sveikatos, Viktoras išliko ištikimas tikėjimui, džiugiai atiduodamas savo gyvybę už Dangaus Karalystę. Jo kilnus atsakas į kvietimą tapti kankiniu yra svarbus liudijimas šiuolaikinei Bažnyčiai.

Rožė suburdavo kaimynystėje gyvenančias merginas ir moteris vakarais kalbėti rožinį. Pamačiusi, kiek nedaug kai kurios iš jų išmano apie savo religiją, ėmė jas mokyti.

Juta, likusi našle, atsidėjo maldoms ir vargšų globai, ypač rūpinosi raupsuotaisiais, - šioje veikloje ji elgėsi tiesiog herojiškai. Jutos misija Prūsijoje, kuri tuo metu buvo valdoma kryžiuočių ordino, sulaukė ypatingo istorinio ir kultūrinio susidomėjimo.

Šv. Mauricijaus kapitulos vasalo sūnus Gotardas, kurio vardas vokiškai reiškia „Dievu tvirtas“, gimsta 960 metais Reichersdorfe (Ritenbach), vietovėje netoli Niederaltaicho, Pasavijos vyskupijoje.

Pasak jo kankinystės istorijos, Florijonas buvo romėnų karys, kuris gyveno Manteme. Jis buvo nuplaktas ir, pririšus jam prie kaklo akmenį, paskandintas Enso upėje, Austrijoje.

Tai du galilėjiečiai, kurie atrado „tą, apie kurį buvo rašęs Mozė ir Pranašai“. Tokiais žodžiais Pilypas paskatina nueiti pas Jėzų nepatiklų Natanaelį (Baltramiejų), taip skeptiškai žiūrintį į Nazareto gyventojus.

Atanazas, gimęs Egipto Aleksandrijoje 295 m., yra dramatiškiausia ir sukrečianti figūra turtingoje Bažnyčios Tėvų galerijoje.

Zita buvo tokia uoli darbininkė, kad kitos tarnaitės bandė ją visaip apšmeižti, tačiau Zitai pavyko savo pamaldumu ir geraširdiškumu nuraminti įsiliepsnojusį šeimininko pyktį.

Dėl daugybės dvasinių užrašų, kuriuos paliko, Rafaelis Arnazas Baronas šiandien yra vienas didžiausių XX a. mistikų.

Šv. Morkus – vienas iš keturių evangelistų, Naujojo Testamento antrosios evangelijos autorius. Evangelija pagal Morkų, parašyta graikų kalba, yra trumpiausia.

Šv. Vaitiekus gimė 956 metais čekų Libicės kunigaikščių Slavnikidų šeimoje, Bohemijoje. Buvo pakrikštytas Vaitiekumi (Vojtech), o per Sutvirtinimo sakramentą Libicėje gavo Adalberto vardą.

Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a. tačiau, nežiūrint tokios pagarbos, trūksta tikrų žinių apie jo gyvenimą ir kankinystę.

Balandžio 22 d. minime šv. Soterą (m. 175), popiežių. Soteras buvo kaip tikras tėvas krikščionims, padėjo vargšams; ypač rūpinosi tais, kurie buvo pasmerkti dirbti kasyklose. Jie buvo išsiųsti ten už bausmę, kad neatsisakė krikščionių tikėjimo.

Intensyviu dvasiniu gyvenimu išsiskyręs vienuolis, puikus jaunimo ugdytojas, ypatingais mąstymo gebėjimais pasižymėjęs teologas, išmintingas valdytojas ir principingas libertas Ecclesiae gynėjas.

Pagrindinis kasdienis šv. Aniceto nerimas, trukęs vienuolika metų, buvo kaip išsaugoti Bažnyčią tikinčiųjų gyvenimuose ir mokymo tikrume, kaip įkvėpti gyvumo, tačiau jis aiškiai nubrėždavo takoskyrą tarp svarbių ir antraeilių dalykų.

Vos tapęs popiežiumi, Leonas tuoj atleido iš pareigų tuos dvasiškius, kurie buvo sulaužę celibato įstatymą ar pardavinėjo bažnytines tarnybas.

Keturiolikos metų įstojo į netoliese buvusį Monterealės augustinijonų vienuolyną.

Robertas, Steponas ir 20 vienuolių įkūrė naują vienuolyną. Jie pastatė jį patys dykynėje Prancūzijoje netoli Cito (Citeaux).

Apaštalams ir mokiniams sunkiau patikėti Prisikėlusiuoju. O moterims – ne. Petras bėga prie kapo, bet sustoja priešais tuščią kapą. Tomas rankomis turi paliesti Jėzaus kūno žaizdas.

Šiandienis susikaupimas veda į vakaro kulminaciją, kai iškilmingai švęsime Kristus kančios istorijos atbaigimą – prisikėlimą. 

Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir adoruodama kryžių, prisimena savo gimimą iš mirštančio ant kryžiaus Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išganymo.

Didžiojo ketvirtadienio ryto Mišios, dar vadinamos Krizmos Mišiomis, užbaigia gavėnią ir įveda į velykinį tridienį. Šiandien vakare visi liturginiai simboliai ir tekstai bylos apie Kristaus bendruomenės DNR. 

Juo­za­pas bu­vo ap­do­va­no­tas ne tik gu­viu pro­tu, bet tu­rė­jo ir ypa­tin­gą re­li­gi­nių bei žmo­giškų da­ly­kų po­jū­tį. To­dėl jis užjaus­da­vo skurs­tan­čiuo­sius ir ken­čian­čiuo­sius.

Stanislovas gimė Ščepanove, netoli Krokuvos, Lenkijoje, liepos 26 d. Mokėsi Gnieze, tapo Krokuvos katedros kanauninku, o 1072 m. - Krokuvos vyskupu.

Kasilda užaugo kaip musulmonė, tačiau rodė ypatingą palankumą krikščionių belaisviams.

Klemensas Ozimietis turėjo visus lyderio bruožus: apdairumą ir sugebėjimą gerai įvertinti situaciją, tėvišką gerumą, rūpestingumą, nenuilstantį darbštumą.

Šv. Jonas Krikštytojas Salietis visą gyvenimą bandė įveikti neraštingumą ir daug kas kovojo prieš jį. 1678 m. tapo kunigu ir Reimso mieste vykdė įvairias pareigas, kartu padėdamas mokykloms.

Šv. Eutichijus gimė Frigijoje apie 512 m., išsilavinimą gavo Augustopolyje bei Konstantinopolyje. Vėliau persikėlė į Amasėją ir įstojo į tenykštį vienuolyną.

Vincentas – gabus dominikonų vienuolis, filosofijos ir teologijos dėstytojas. Parašė dvasinio gyvenimo traktatą, kuriuo buvo itin žavimasi jo ordine.

Jis ra­šė daug ir įvai­rio­mis te­mo­mis: pra­de­dant is­to­ri­ja, eg­ze­ge­ze ir bai­giant gra­ma­ti­ka bei moks­lu. Jo žy­miau­sias, vi­sai vi­du­ramžių kul­tū­rai įta­kos da­ręs kū­ri­nys bu­vo dvi­de­šim­ties to­mų vei­ka­las „Eti­mo­lo­gi­jos“.

Sekdamas šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, jis pasninkaudavo septynis kartus per metus po keturiasdešimt dienų, miegojo po kelias valandas ant plikų grindų, dėvėjo labai skurdų abitą. Jis kruopščiai saugojo neturtą ir skaistybę.

Griežta atgaila, vargšų globa bei kai kurie pranašiški pamokslai taip jį išgarsino, kad sergantis Prancūzijos karalius Liudvikas XI kreipėsi į popiežių Sikstą IV prašydamas atsiųsti jam Pranciškų, kad jį stebuklingai pagydytų.

Hugonas buvo itin jaunas vyskupas: priėmė šventimus turėdamas vos 27 metus ir iškart buvo paskirtas vadovauti Grenoblio vyskupijai.

Kadangi buvo kilminga ir turtinga, jai piršosi daugybė jaunikių, tačiau ji norėjusi likti ištikima savo pašaukimui. Suimta kartu su tėvu imperatoriaus Adriano (117-35) įsakymu, kankinta ir nukirsdinta.

Jonas yra vadinamas „Klimaku“, kas išvertus iš graikų kalbos reikštų „laiptininkas“, dėl labiausiai žinomo jo veikalo apie dvasinio tobulėjimo kelią „Rojaus kopėčios“ (gr. k. „klímax“ – kopėčios).

Kovo 29 d. minime šv. Joną ir Barakizijų bei jų draugus, kankinius.

Kovo 28-ąją meldžiame kun. Alfonsui Lipniūnui (1905-03-12 – 1945-03-28) – jaunimo apaštalui, Štuthofo kaliniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.