Liturginis kalendorius | Religija

Uršulietės tapo pirmąja religine moterų bendruomene, išėjusia už vienuolyno ribų ir užsiėmusia moterų švietimu.

Šv. Tomo mo­nu­men­ta­lūs dar­bai at­vė­rė ke­lius ir nu­ro­dė kryp­tis, ku­rio­mis ėjo vi­sų epo­chų moks­lo žmo­nės.

Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę popiežius Jonas Paulius II atskleidė pavadindamas jį „žmogumi pagal Dievo širdį“.

Šv. Timotiejus buvo šv. Pauliaus mokinys, o šv. Titas – jo sekretorius.

Šv. Pauliaus buvo toks reikšmingas pirmiesiems krikščionims, kad net tris kartus yra minimas Apaštalų darbų knygoje.

Įveikęs tėvo pasipriešinimą Pranciškus atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir 1593 metais buvo įšventintas kunigu.

Romėnų valdymo laikotarpiu buvusi galinga šeima neprarado savo įtakos ir į valdžią atėjus Visgotams: tad suplanavo sūnui atitinkamą karjerą. Tačiau Ildefonsas pabėgo iš namų, pasislėpėdamas Kozmo ir Šventojo Damijano vienuolyne.

Kunigas, Katalikų apaštalavimo sąjungos steigėjas.

La­biau­siai pa­pli­tęs pa­sa­ko­ji­mas, kad Ag­nie­tė, vos dvy­li­kos me­tų su­lau­ku­si, mi­rė kan­ki­nės mir­ti­mi, no­rė­da­ma iš­sau­go­ti sa­vo skais­tu­mą ir ti­kė­ji­mą.

Išnaudodamas savo padėtį, Sebastijonas slapta galėjo padėti įkalintiems krikščionims, pasirūpinti laidotuvėmis ir net atversti aukšto rango kariškius bei rūmų kilminguosius.

Sausio 19 d. minime šv. Kanutą (m. 1086), Danijos karalių kankinį.

Romos Katalikų Bažnyčioje buvo negirdėta, kad moterys gyventų savarankiškai. Tuo metu Reginos aplinkoje nebuvo moterų vienuolynų, o Tridento susirinkimas buvo ką tik griežtai apribojęs moterų veiklą bei pamaldumą vienuolyno sienomis.

Pirmieji vienuoliai sekė krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, kurį amžiams Apaštalų darbuose paliko pirmosios Jeruzalės bendruomenės tikintieji. Vienu iš tokių ir buvo šv. Antanas Didysis.

1219 m. su šventojo Pranciškaus palaiminimu, Berardas kartu su Petru, Adjutu, Akuru, Odu, Vitaliu paliko Italiją ir išvyko skelbti Evangelijos Maroke.

Kunigas Valentínas Palencia Marquina ir keturi jo bendradarbiai pasauliečiai rūpinosi vaikų globos namais ir ugdymo centru.

Šventasis Sava yra neatskiriama serbų nacionalinės tapatybės dalis. Kartu su savo broliu Stefanu jis prisidėjo prie politinės ir religinės Serbijos nepriklausomybės įtvirtinimo.

Iš­si­la­vi­nęs pa­go­nis, fi­lo­so­fi­jos ži­no­vas į krikš­čio­ny­bę at­si­ver­tė per­skai­tęs Evan­ge­li­ją.

Prieš katalikus nukreipto persekiojimo istorija Anglijoje, Škotijoje bei Galijoje prasidėjo 1535 m. ir tęsėsi iki 1681 m.

1200 m. Vilhelmas buvo išrinktas Burgo vyskupu, tačiau ši žinia jį labai prislėgė. Tik paklusdamas popiežiaus Inocento III ir cistersų vyresniojo nurodymui jis tapo vyskupu.

Korėjietės Agota Yi, jauna mergina gimusi Seule 1824 metais, ir Teresė Kin, našlė, gimusi Myeoncheone 1797 metais, buvo įkalintos, kankinamos ir galiausiai 1840 m. sausio 9 d. nužudytos dėl savo krikščioniškojo tikėjimo.

Ši paprasta kaimo moteris sunkią akimirką mėgdavo sakyti: „Visada drąsos. Viešpats juk mus taip myli ir atidavė savo gyvybę už mus. Tai kodėl turėtume nepasitikėti Apvaizda?“

Dėl parodyto uolumo popiežius Pijus V 1568 m. paskyrė Joną de Riberą Antiochijos patriarchu, o visai netrukus ir Valensijos arkivyskupu. Naujasis ganytojas buvo vos 36-erių.

Jau krikščionybės pradžioje išminčiai buvo vaizduojami katakombose ant sienų, sarkofagų, taip pat – mozaikose, rankraščiuose.

Skaitydamas šv. Paulius laiškus, Jonas pajuto misionieriaus pašaukimą; vėliau to meto Evangelijos skleidėjų raštai paskatino pasukti konkrečia kryptimi: į Šiaurės Ameriką.

Sausio 4 d. Bažnyčia mini Angelę iš Foligno (Folinjo), vieną pirmųjų italų mistikių, gimusią viduramžių miestelyje 1248 metais.

Švenčiausiasis Jėzaus Vardas visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose.

329 me­tais Ce­za­rė­jo­je gi­męs šven­tas Ba­zi­li­jus bu­vo ki­lęs iš me­ni­nin­kų šei­mos ir pats bu­vo me­ni­nin­kas. Jo šei­ma to­kia tur­tin­ga šven­tų­jų, kad ki­tos to­kios ha­giog­ra­fi­jo­je ir nė­ra.

Nors simboliškai motinos labai aukštinamos, tačiau praktiškai jų mažai klausomasi, menkai vertinamas jų vaidmuo visuomenėje, teigia popiežius.

Romos vyskupu tapo praėjus metams po Romos imperatoriaus Konstantino Milano edikto paskelbimo. 

Anot trumpos biografijos, pateiktos veikale Liber Pontificalis, Feliksas buvo romėnas, kažkokio Konstantino sūnus; popiežiumi išrinktas 269 m. pradžioje.

Šventosios Šeimos liturginė šventė mums kalba apie mylintį rūpestį, kurį mes turime perimti iš Jėzaus žemiškųjų tėvų ir teikti Kristaus Kūnui. Marija ir Juozapas rūpinosi Jėzaus fiziniu kūnu.

Tomą Beketą šventuoju paskelbė popiežius Aleksandras III dar 1173 m. ir pavadino jį „Bažnytinės teisės ir Bažnyčios laisvės kankiniu“.

Švęsdama Nekaltųjų vaikelių šventę, Bažnyčia pamini visus, mirusius kūdikiško amžiaus.

Jo dva­si­nis tes­ta­mentas – tai trys vi­so pa­sau­lio krikš­čio­nims iš­siųs­ti laiš­kai. Juo­se švel­niai, bet pri­myg­ti­nai kar­to­ja: „Die­vas yra mei­lė; vai­ke­liai, my­lė­ki­te vie­ni ki­tus.“ Tai Kris­taus skelb­tos Žinios es­mė.

Ste­po­nas pri­klau­sė pir­ma­jai Je­ru­za­lės ben­druo­me­nei. Kar­tu su ki­tais še­šiais bi­čiu­liais dia­ko­nais jis tu­rė­jo val­dy­ti tur­tus, ku­riuos, pa­klus­da­mi kuo nuo­šir­džiau­siam bro­liš­ko­sios ar­ti­mo mei­lės prie­sa­kui, į ben­drą iž­dą su­neš­da­vo ti­kin­tie­ji.

Kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmą kartą patikimai nustatė Ipolitas Romietis apie 204 metus savo parašytuose Danielio knygos komentaruose.

Kūčių dieną pagal seną tradiciją nevalgome mėsos. Apribodami maisto įvairovę taip prisimename, kad ir Dievas save apriboja tapdamas žmogumi.

1761 m. duodamas iškilmingus amžinuosius įžadus, Antanas pagal ano meto paprotį prisiekė ginti Marijos „Nekaltai pradėtosios“ titulą.

Rimbertas stengėsi vaduoti į norvegų ir slavų nelaisvę papuolusius krikščionis bei vadovauti Bažnyčiai visoje Skandinavijoje

Svarbiausi jo raštai buvo trys katekizmai: pirmasis buvo skirtas teologijos pagrindus turintiems studentams, antrasis – paprastos liaudies vaikams, trečiasis – vidutinio ir aukštesnio išprusimo jaunuoliams.

Vardas Dominykas lotyniškai reiškia „priklausantis Viešpačiui“.

Nors ir būdamas popiežiumi, Urbonas V laikėsi benediktinų regulos.

Pamaldas jis laikydavo slapta kur nors urvuose ar miškuose. Pats turėjo nuolat slapstytis nuo jį persekiojančių stabmeldžių.

Gavusi Konstantinopolio vyskupo šv. Nektarijaus pritarimą, Olimpija tapo diakone. Kai į vyskupiją atvyko šv. Jonas Auksaburnis, Olimpija globojo jį ir jo mokinius.

Gruodžio 16 d. minime šv. Adą Vienietį, vyskupą (apie 800–875 m.). Būdamas aukštos kilmės bei aštraus proto, jis galėjo tikėtis ryškios pasaulietinės karjeros, tačiau tapo vienuoliu.

Motina Pranciška ir jos pirmosios seserys, kurių greitai jau buvo dvidešimt trys, 1851 metais įkūrė naują kongregaciją. Jos pasivadino Šv. Pranciškaus neturtėlėmis seserimis.

XVI amžius – lūžių, politinių ir religinių perversmų epocha, kurioje Karmelitų ordine subrendo vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikų.

Le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad jai bu­vo išlup­tos akys, to­dėl Liu­ci­jai mel­džia­si akių li­go­mis sergan­tys žmo­nės.

Gruodžio 12 d. Meksikos Bažnyčia mini Gvadalupės Motinos apsireiškimų šv. Jonui Didakui metines.

Lotyniškai šis vardas reiškia „deimantinis“.