Liturginis kalendorius | Religija

Jis dažnai kontempliuodavo Jėzaus Kančią ant Kryžiaus. Jį pripildė gili meilė Kristui. „Jėzaus širdies kelias”, kaip jį mokė t. André, buvo kvietimas išgyventi dabartį su kantrybe, viltimi ir meile.

Birželio 16 d. minime šv. Beną (Benno) (1010-1106), vyskupą.

Pasak legendos, Vitas buvo vienintelis Sicilijos senatoriaus sūnus. Jis tapo krikščioniu, būdamas dvylikos metų.

1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“

Birželio 14 d. minime Rufiną ir Valerijų (m. 28), kankinius.

Apie Petrą žinome tik iš legendų, pasak kurių jis, sulaužęs įžadą tapti vienuoliu, tapo Bizantijos kariu.

Žy­dai jį per­se­kio­jo ir įka­li­nę 53 me­tų bir­že­lio 11 d. už­mė­tė ak­me­ni­mis.

Joakima gimė aristokratų šeimoje Barselonoje, Ispanijoje. Būdama 12-os metų ji pareiškė norą tapti karmelite.

Efraimas gimė Nisibyje, romėnų okupuotoje Mesopotamijoje, tikriausiai pagonių šeimoje. Buvo išvarytas iš namų, kai dar būdamas vaiku atsivertė į krikščionybę.

Birželio 8 d. minime šv. Vilhelmą iš Jorko, vyskupą.

Birželio 7 d. minime šv. Robertą (1100-1159), abatą.

Norbertas gimė Ksantene, Prūsijoje. Prieš tapdamas vienuoliu jis gyveno kaip nerūpestingas dvariškis. Vienos medžioklės metu patyrė regėjimą, pakeitusį tolimesnį jos gyvenimą. 

Bonifacas paliko šalį, kurioje buvo gerbiamas mokslininkas, mokytojas ir kunigas, nes buvo įsitikinęs, kad jo pašaukimas – misionieriškas darbas.

Pranciškus gimė Italijos Abruzo regione 1563 m. spalio 13 d. Jo tėvas buvo neapolietis princas; o jo motina, kaip manoma, buvo kilusi iš Akviniečių šeimos.

Šv. Simonas gimė Lenkijos miestelyje Lipnicos Murovanos tarp 1435 ir 1440 metų. 1454 metais įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą.

Seniausią žinią, kuri pasiekia mus apie šv. Marcelino ir Petro kankinystę yra užrašęs popiežius Damazas, kuris visą istoriją išgirdo iš budelio lūpų.

Žymiausias pirmųjų amžių krikščioniškas filosofas ir apologetas. Kurį laiką Justinas  atsidėjęs studijavo filosofiją ir literatūrą. Nusivylęs savo mokytojais, tapo krikščionimi.

 Lukas rodo Mariją kaip naująją Viešpaties padangtę, naująją Sandoros skrynią.

Šv. Joana Arkietė, garsi prancūzų patriotė, buvo anglų gyva sudeginta ant laužo kaip eretikė, tačiau po kiek laiko Šventasis Sostas ją reabilitavo. 

Gegužės 29 d. minime šv. Teodoziją.

Gegužės 28 d. minime šv. Bernardą Montenietį, gyvenusį X a., dar vadinamą Bernardu iš Aostos.

Gegužės 27 d. minime šv. Augustiną Kenterberietį (m. 605), arkivyskupą.

Pasakojama, kad kurį laiką pas Pilypą Nerį išpažinties eidavo viena moteris, nuolat išpažįstanti vis tą pačią nuodėmę – apkalbas. 

Beda buvo rūpestingas mokslininkas ir puikus metraštininkas. Šis Anglijos istorijos tėvas yra pirmasis, kuris pradėjo istorinių įvykių datavime vartoti terminą „anno Domini“ (t. y. po Kristaus gimimo).

Gegužės 24 d. minime šv. Vincentą Lerietį.

Šiuos du šventuosius, vardu Deziderijus, galėtume pavadinti beveik dvyniais: abu prancūzai, abu vyskupai, abu kankiniai. 

Šv. Rita buvo ypač pamaldi Nukryžiuotajam Jėzui. Pasakojama, kad kartą melsdamasi ji prašė Kristaus pasidalyti su ja savo skausmu. Vienas spyglys iš jo erškėčių vainiko įsmigo į jos kaktą, o žaizda niekada nebeužgijo.

Žmonės nusprendė ginti savo religijos laisvę be tiesioginio klero įsikišimo, ginkluotu būdu. Taip prasidėjo pilietinis karas, labiau žinomas Meksikoje kaip „kristerų karas“.

Ber­nar­di­nas kaip pa­moks­li­nin­kas bu­vo ne­pa­pras­tas.

Petras iš Marono buvo kunigas, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą. Įsteigė „Šventosios Dvasios brolių“ ordiną, kuriam vėliau prigijo Tėvų celestinų vardas.

Šv. Jono I pavedimu Dionizas Mažasis 526 m. nustatė Velykų šventės ciklą, kurio laikomasi ir šiandien.

Ivanas Ziatykas buvo paskelbtas palaimintuoju popiežiaus Jono Pauliaus II  2001 m. birželio 27 d. kartu su kitais 24 ukrainiečiais, sovietų režimo aukomis.

Gegužės 16 d. minime šv. Margaritą iš Kortonos (1247–1297), pasaulietę pranciškonę.

Visą gyvenimą Izidorius tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę, kartu pasižymėdamas šventu gyvenimu ir artimo meilės darbais.

Šv. Motiejus globoja stalius, dailides, kalvius, inžinierius.

1917 m. gegužės 13-ąją Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams - Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija.

„Jei Viešpats kaltins mane dėl per didelio atlaidumo nusidėjėliams, pasakysiu Jam, kad tai iš jo aš ėmiau pavyzdį, o pats netgi nenumiriau dėl sielų išganymo, kaip kad padarė Jis.“ 

Jaunuolio Zefirino Namuncurà šventumas pagrįstas mažų kasdienių gerų darbu darymu su meile. 

Gegužės 10 d. minime šv. Antoniną (1389–1459), arkivyskupą.

Gegužės 9 d. minime šv. Editą.

Nors buvo nejaunas ir silpnos sveikatos, Viktoras išliko ištikimas tikėjimui, džiugiai atiduodamas savo gyvybę už Dangaus Karalystę. 

Rožė suburdavo kaimynystėje gyvenančias merginas ir moteris vakarais kalbėti rožinį. Pamačiusi, kiek nedaug kai kurios iš jų išmano apie savo religiją, ėmė jas mokyti.

Jutos misija Prūsijoje, kuri tuo metu buvo valdoma kryžiuočių ordino, sulaukė ypatingo istorinio ir kultūrinio susidomėjimo.

Šv. Mauricijaus kapitulos vasalo sūnus Gotardas, kurio vardas vokiškai reiškia „Dievu tvirtas“, gimsta 960 metais Reichersdorfe (Ritenbach), vietovėje netoli Niederaltaicho, Pasavijos vyskupijoje.

Pasak legendos, Florijonas buvo romėnų karinis valdininkas, Dioklecijano laikais nukankintas už Kristaus mokslo išpažinimą.

Tai du galilėjiečiai, kurie atrado „tą, apie kurį buvo rašęs Mozė ir Pranašai“.

Atanazas, gimęs Egipto Aleksandrijoje 295 m., yra dramatiškiausia ir sukrečianti figūra turtingoje Bažnyčios Tėvų galerijoje.

Dievo plane darbas yra žmogaus teisė ir pareiga.

Pats Pijus buvo žmogus, gyvenantis pagal savo vienuolišką regulą, ilgą laiką badaujantis, atsidėjęs maldai. Jo asmenine iniciatyva įsteigta Mergelės Marijos Rožančinės šventė.