Liturginis kalendorius | Religija

Prie jos kapo visuomet kas nors meldžiasi, kam reikia jos, sesers slaugės, pagalbos: ligoniai kreipiasi į ją prašydami gelbėti iš įvairiausių ligų, ir pagalba ateina.

Izaokas Žagas metus buvo indėnų kankinamas, suluošintas ir pažemintas.

Dan­tė jį pa­va­di­no Kris­taus ro­mu­mo liu­dy­to­ju, nes jo Evan­ge­li­jos pus­la­piuo­se vy­rau­ja švel­nu­mo, džiaugs­mo ir mei­lės pil­ni epi­zo­dai. Tik jis vie­nas iš vi­sų evan­ge­lis­tų ap­ra­šė Jė­zaus vai­kys­tę.

Tapo Petro įpėdiniu Antiochijoje (Sirija). Antiochija tuo metu buvo trečias pagal dydį senojo pasaulio didmiestis po Romos ir Egipto Aleksandrijos.

Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias.

Šv. Teresė Avilietė siūlo septynių buveinių maldos modelį – kaip vidinę sielos kelionę, kurios tikslas – susitikimas su pilies Karaliumi – Kristumi.

Kalikstas buvo išrinktas popiežiumi labai svarbiu Bažnyčiai metu, kai reikėjo pasirinkti – ar pasilikti prie griežtų, nelanksčių taisyklių, galiojusių iki tol ir apsiriboti ties tais, kurie jau yra šventieji, ar rinktis nusidėjėlius, kaip liepė Kristus.

Per trumpą laiką jis įkūrė apaštalinių bendruomenių tinklą, apėmusį visas Lenkijos karalystės žemes. XIX amžiaus pabaigoje 25 skirtingos jo įsteigtos religinės kongregacijos jau skaičiavo tūkstančius brolių ir seserų.

Karaliaus Edvino valdomose teritorijose vyravo tokia taika, kad jei viena moteris su savo naujagimiu norėjo pereiti salą nuo vieno kranto iki kito, galėjo tai padaryti be jokio pavojaus.

Šventasis Jonas XXIII – popiežius ir pasaulietis pranciškonas, 2008 m. vasario 9 d. paskelbtas Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino globėju.

Po to, kai Mažesniųjų brolių ordino broliai tapo pirmaisiais kankiniais, tarp šv. Pranciškaus pasekėjų kilo šventa konkurencija trokštant pralieti kraują dėl Kristaus Evangelijos.

Spalio 9 d. minime šv. Dionizą, vyskupą ir kankinį. Jis dažnai vadinamas šv. Denisu ir gerbiamas kaip šventasis Prancūzijos globėjas.

Spalio 8 d. minime kankinį šv. Marcelį (m. 298 m).

Žodis rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“.

Spalio 6 d. minime Šv. Brunoną, kartūzų vienuolijos įkūrėją, garbingą bažnyčios vyrą, grynojo tikėjimo išpažinėją, tylos garbintoją.

Šiai paprastai, neišsilavinusiai, bet narsiai, be galo Dievu pasitikinčiai vienuolei Viešpats Jėzus patikėjo svarbią misiją: visam pasauliui skirtą žinią apie Gailestingumą.

Artėjant Kryžiaus išaukštinimo šventei, Pranciškui ant La Vernos kalno sparnuoto ir ugninio serafino pavidalu pasirodė nukryžiuotasis Kristus, kuris jo kūne įspaudė Viešpaties Kančios stigmas – atviras ir kraujuojančias žaizdas.

Pranciškus, džiaugsmingai laukdamas susitikimo su ja, pakvietė mirtį tardamas „Sveika, mano sese mirtie“ (Šv. Pranciškaus antrasis gyvenimas, T. Celano).

Savo gerąjį Angelą Sargą turime kiekvienas nuo pat mažens. Apie tai kalbėjo ir Išganytojas – „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).

Pa­si­li­go­ju­si ir ne­be­tu­rė­da­ma jė­gų, ji vis­gi ne­at­si­sa­ky­da­vo jo­kio dar­bo, su džiaugs­mu kęs­da­vo skaus­mus, vis­ką au­ko­da­ma „už nu­si­dė­jė­lių sie­las ir už Baž­ny­čios var­gus“.

Vardas „Sofija“ graikiškai reiškia „išmintis“. Sofijos kulto apraiškos siekia šeštojo šimtmečio Romą.

Katalikų Bažnyčia  rugsėjo 29 dieną mini arkangelus Mykolą, Rapolą ir Gabrielių.

Vaclovas gyveno tuo laikotarpiu, kai krikščionybė pradėjo pirmuosius žingsnius Bohemijoje, tad vykdyti apaštalinę  ir misijinę veiklą buvo be galo sunku ir pavojinga.

Vin­cen­tas Pau­lie­tis – ne­pri­lygs­ta­mas ar­ti­mo mei­lės šven­ta­sis.

Jie buvo broliai dvyniai, kilę iš Arabijos, studijavę mediciną Sicilijoje ir tapę gydytojais. Pagarsėjo, kai, Dievo padedami, išgydė nepagydomas ligas. Savo ligoniams jie pasakodavo apie Jėzų, išganymą, tapo misionieriais ir apaštalais.

Rugsėjo 25 d. liturginiame kalendoriuje minimas palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo miesto (Lenkija) – kunigas, pranciškonų observantų (bernardinų) ordino vienuolis, poetas, tikėjimo tiesų aiškintojas.

Gerardas Sagreda kilęs iš Venecijos Italijoje. Jis tapo benediktinu, o vėliau abatu San Gorgio Maggiore abatijoje.

1918 m. rugsėjo 20 d., penktadienio rytą, melsdamasis priešais Nukryžiuotąjį senos bažnyčios chore, jis gavo stigmas, Kristaus žaizdas, kurios kraujuojančios ir atviros išliko jo kūne pusę amžiaus, iki pat mirties.

Tomas Vilanovietis daug pamokslavo, savo vyskupijoje uoliai skleidė tarp maurų krikščionybę, atkūrė dvasininkų disciplinuotumą.

Pra­ėjus maž­daug dvy­li­kai me­tų po Vieš­pa­ties mir­ties, Ma­tas, ke­tin­da­mas ke­liau­ti į mi­si­jas po ki­tas ša­lis, su­ma­nė už­ra­šy­ti tai, ką bu­vo ma­tęs ir gir­dė­jęs apie Vieš­pa­ties gy­ve­ni­mą, kad tai iš­lik­tų žy­dų ben­druo­me­nių, ku­rioms jis pats skel­bė Ge­rą­ją Nau­jie­ną, at­min­ty­je.

Rugsėjo 20 dieną minime šv. Andriejų Kim Tegoną ir kitus Korėjos kankinius. Vardas „Andriejus“, kilęs iš graikų kalbos, reiškia „vyriškas“.

Šv. Januarijus kilęs iš Neapolio ar Benevento Italijoje. Tuo metu, kai kilo Dioklecijano persekiojimai, jis buvo Benevento vyskupu.

Kartą, lankydamas Šv. Pranciškaus baziliką, Juozapas pamatė Dievo Motinos paveikslą aukštai ant bažnyčios skliauto. Tą pat akimirką jo kūnas pakilo į orą, ir jis su atsidavimu pabučiavo Marijos atvaizdą.

Mažasis Neturtėlis iš Asyžiaus mus moko, kad esminis mūsų egzistencijos poreikis yra „ekologiško gyvenimo projektas“, kur įsipareigojimas dėl kitų gerovės yra derinamas su „vacare Deo” – o tai reiškia laiką, praleidžiamą su Dievu ir savimi.

Rugsėjo 16 d. minime šv. Kornelijų ir Kiprijoną.

Būtent dabar ji tampa visos Žmonijos Motina ir Atpirkėjo bendradarbė. Šį tikėjimo faktą žinome iš Evangelijų.

Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška.

Šis vyskupas ir Bažnyčios mokytojas gimė Sirijos Antiochijoje imperijos kariuomenės karininko šeimoje. Jis studijavo retoriką Antiochijoje pas oratorių Libanijų, religiją – pas Diodorą.

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką ji vadinama Marija, o Evangelijoje pagal Joną – tiktai Jėzaus motina. Tačiau amžiams bėgant krikščionys savo maldose suteikė jai daugybę kitų vardų, kai kur net per šešis tūkstančius.

Subrendęs dramatiškų įvykių dėka, jaunuolis rado drąsos atsispirti tėvų lūkesčiams ir būdamas dvidešimtmetis įstojo į mažesniųjų brolių vienuolyną.

Kartą, išgirdęs vieno kunigo vienuolio pamokslą, kad neverta mylėti pasaulio, nes jis ir visi jo troškimai praeina, Mikalojus panoro įstoti į šv. Augustino eremitų vienuolyną – taip 1263 m. tapo augustijonu.

Rugsėjo 9-tąją Bažnyčios kalendoriuje minima palaimintoji Eutimija – vienuolė Ema Uefing.

Šventas Jeronimas būdamas paauglys kažkokioje knygelėje perskaitė Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo istoriją, o po daugelio metų ją paprašytas perpasakojo, kaip pats galėjo prisiminti.

Yra žinoma, kad jos pagonis tėvas Olibrius, veltui mėginęs priversti atsisakyti tikėjimo, ją įkalino ir galiausiai nukirsdino.

Zacharijas aramajų kalba reiškia „Dievo priminimas“. Jis yra vienas iš dažniausiai cituojamų pranašų Naujajame Testamente.

„Nevykite į Kalkutą! Verčiau ieškokite savo Kalkutos ten, kur gyvenate!“ Anot biografo, būtent šią žinią galima laikyti įžvalgiausiu Kalkutos Motinos Teresės pasisakymu, tinkamu visiems laikams.

Graži ir do­ry­bin­ga Ro­za­li­ja bu­vo pa­ža­dė­ta į žmo­nas vie­tos di­di­kui, ta­čiau ofi­cia­lių su­ža­dė­tu­vių die­ną ji pa­bė­go iš na­mų ir pa­si­slė­pė Kvisk­vi­ni­jos kal­nuo­se, o jos tė­vo bei su­ža­dė­ti­nio su­reng­tos pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės.

Po­piežius Gri­ga­lius ti­tu­lo „Di­dy­sis“, ku­rį jam su­tei­kė is­to­ri­ja, nu­si­pel­nė be jo­kios abejonės. Jis iš tie­sų bu­vo to­bu­las pa­vyz­dys to, kaip rei­kia val­dy­ti: bu­vo iš­min­tin­gas ir tei­sin­gas, ro­mus ir stip­rus, griežtas ir to­le­ran­tiškas bei pil­nas su­ma­ny­mų.

Ingrida sekė Petro iš Dacijos, dominikonų kunigo, dvasingumu. Ji tapo pirmąja dominikonų vienuole Švedijoje ir 1281 m. įkūrė pirmąjį šalyje dominikonių vienuolyną, pavadintą Šv. Martyno vardu. Ji mirė 1282 m. spindėdama šventumu.

Manoma, kad Egidijus buvo atsiskyrėlis Provanse, gyveno oloje netoli Rhone miesto Prancūzijoje. Čia jis įkūrė St. Giles vienuolyną ir buvo jo abatu.