Liturginis kalendorius | Religija

Gavusi Konstantinopolio vyskupo šv. Nektarijaus pritarimą, Olimpija tapo diakone. Kai į vyskupiją atvyko šv. Jonas Auksaburnis, Olimpija globojo jį ir jo mokinius.

Gruodžio 16 d. minime šv. Adą Vienietį, vyskupą (apie 800–875 m.). Būdamas aukštos kilmės bei aštraus proto, galėjo tikėtis ryškios pasaulietinės karjeros, tačiau tapo vienuoliu.

Motina Pranciška ir jos pirmosios seserys, kurių greitai jau buvo dvidešimt trys, 1851 metais įkūrė naują kongregaciją. Jos pasivadino Šv. Pranciškaus neturtėlėmis seserimis.

Mistiką šv. Kryžiaus Jonas apibrėžė kaip asmeninio santykio judėjimą link paslėptojo, tačiau nuolat esančio Dievo. Žmogus, gyvenantis su Dievu, sako ne tik: „Aš tikiu Dievu“, bet taip pat ir: „Aš tikiu į Tave, Dieve“ bei „Aš tikiu Tavimi, Dieve“.

Le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad jai bu­vo išlup­tos akys, to­dėl Liu­ci­jai mel­džia­si akių li­go­mis sergan­tys žmo­nės.

Gruodžio 12 d. Meksikos Bažnyčia mini Gvadalupės Motinos apsireiškimų šv. Jonui Didakui metines.

Lotyniškai šis vardas reiškia „deimantinis“.

Pasak legendos, angelai iš Nazareto atgabeno namo, kuriame, kaip pasakojama, gyveno Švč. Mergelė Marija angelo apsilankymo ir Dievo Žodžio įsikūnijimo metu, sienas į vietovę, kurioje vėliau iškilo Loreto Dievo Motinos šventovė.

Jam Dievo Motina pirmą kartą istorijoje apsireiškė kaip Gvadelupės Dievo Motina.

Šiandien švenčiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmė. Ši šventė yra ypač brangi pranciškonams. Apie tai, kaip susiformavo ši tikėjimo tiesa ir kaip prie jos prisidėjo broliai pranciškonai, pasakoja kun. Antanas Blužas OFM.

Ta­pęs vys­ku­pu sa­vo ne­ma­žą pa­vel­dė­tą tur­tą pa­do­va­no­jo varg­šams, o krikš­čio­nių ben­druo­me­nes įpa­rei­go­jo su­teik­ti pa­gal­bą vest­go­tų or­dų puo­li­mų 378 me­tais au­koms.

Ne visi žino, jog už „Kalėdų Senelio“, dalinančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis – šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario.

Iškilus nesutarimams tarp jo ir kai kurių vienuolių, Sabas pasitraukė į dykumą ir įkūrė ten kitą vienuolyną netoli Tekos, tačiau vėliau Jeruzalės patriarchas Elijas liepė jam sugrįžti.

Jis gi­mė maž­daug VII am­žiaus vi­du­ry­je Da­mas­ke, mies­te, ku­ria­me ma­lo­nės apa­kin­tas Pau­lius iš krikš­čio­nių per­se­kio­to­jo vir­to aist­rin­gu Kris­taus se­kė­ju.

Gruodžio 3 d. minime Šv. Pranciškų Ksaverą (1506-1552), Azijos apaštalą.

Gruodžio 2 d. minime šv. Bibijaną (Vivijaną), kankinę. Šv. Bibijana buvo mirtinai nuplakta švininiais rimbais, o jos kūnas buvo paliktas šunims, tačiau niekas jos nepalietė.

Gruodžio 1 d. minime kunigą palaimintąjį Šarlį de Fuko, kuris ypač išsiskiria tarp naujų Bažnyčios palaimintųjų dramatiškais savo gyvenimo pasikeitimais.

Tai pirmasis evangelijose sutinkamas Jėzaus mokinys: žvejys Andriejus, gimęs Galilėjos Betsaidoje, Simono Petro brolis.

Šiandieną Pranciškoniškoji šeima švenčia visų Serafiškojo ordino šventųjų iškilmę.

Sulaukusi dvidešimt ketverių metų Zoja Labouré tapo Šv. Vincento Pauliečio Gailestingąja seserimi. Ji priėmė vienuolinį vardą Kotryna. 

Visą laiką, kol buvo kankinamas, jis liudijo savo tikėjimą, kad jo kūnas vieną dieną bus prikeltas šlovėje. 

Lapkričio 26 d. minime šv. Silvestrą Guzzolinį (1177-1267).

Kristaus Karaliaus šventė sutampa su paskutiniu liturginių metų sekmadieniu – aliuzija į tai, kad Kristus Išganytojas yra vienintelis istorijos ir visų laikų Viešpats.

Lapkričio 25 d. minime šv. Kotryną, kankinę.

Lapkričio 24 d. minime Andriejų Dung-Laką, kunigą, kankinį. 

Lapkričio 23 d. minime popiežių, kankinį, apaštališkąjį tėvą šv. Klemensą. Vardas Klemensas lotyniškai reiškia „nuolankus, romus, švelnus“.

Cecilija iškelia vidinį giedojimą, kurį aprašė jau Paulius laiške efeziečiams: „cantantes et psallentes in cordibus vestris“, „giedokite ir šlovinkite savo širdyse“.

Pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojai teigia, kad Mergelė Marija, kai jai sukako treji metai, savo tėvų Joakimo ir Onos buvo atvesta į Jeruzalės šventovę ir ten paaukota Dievui.

Rapolas Kalinauskas išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas.

Šv. Pranciškus greitai atpažino ypatingas dorybes Agnės sieloje. Kai 1221 m. Florencijoje buvo įkurtas naujas Neturtėlių seserų vienuolynas, jis išsiuntė Agnę būti vyresniąja.

Šv. Petro bazilika Vatikane – didžiausia pasaulio bažnyčia, pastatyta ant šv. Petro kapo. Šv. Pauliaus baziliką  jo kapo vietoje, prie Ostijos kelio, pirmoji pastatė šv. Elena.

Lapkričio 17 d. švenčiama šv. Elžbieta Vengrė, Pasauliečių pranciškonų ordino globėja.

Nuo 1735 m. Aušros Vartuose lapkričio antrą savaitę imta švęsti Dievo Motinos Globos šventę. Ji išaugo į iškilmingus aštuonias dienas trunkančius atlaidus.

Gertrūda priklausė šiam pasauliui, ji buvo viena iš garsiausių mistikių, vienintelė vokiečių kilmės moteris, dėl savo kultūrinės ir evangelinės reikšmės pavadinta „Didžiąja“: savo gyvenimu ir mirtimi ji nepakartojamai paveikė krikščioniškąjį dvasingumą.

Lapkričio 15 d. minimas Albertas Didysis (1206 – 1280), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas.

Vyskupas ir misionierius, šv. Grigaliaus iš Utrechto sūnėnas ir žymaus mokslininko Alkuino draugas, gyvenęs VIII a.

Maldoje jis gaudavo tokių antgamtinių įžvalgų apie Dievą ir tikėjimo slėpinius, kad mokyti teologai su nuostaba klausėsi įkvepiančių pokalbių su šiuo bemoksliu pasauliečiu broliuku.

Juozapato dvasiniai ieškojimai subrendo Lietuvos žemėje, Vilniuje, kur jis 1604 m. tapo bazilijonų vienuoliu.

Prancūzijoje jam dedikuota apie 4000 bažnyčių, o jo vardu pavadinti tūkstančiai miestelių ir kaimų. Šv. Martynas gerbiamas ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne.

Suvokdamas savo gyvenamo meto istorinį momentą ir gilią krizę, vykstant virsmui nuo pagoniškosios Ro­mos į krikščioniškąją Romą, Leonas Didysis įstengė būti artimas liaudžiai ir tikintiesiems savo sielovadine veikla bei pamokslais.

Laterano bazilika – viena iš penkių didžiausių senųjų bazilikų Romoje. Vadinamoji Išganytojo bazilika, arba Šventojo Gelbėtojo arkibazilika, yra seniausia tarp didžiųjų bazilikų.

Tėvas Jonas tapo žinomas kaip „Marijos daktaras“. Jis gynė Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo sampratą ir paneigė visus to meto mokytų žmonių prieštaravimus šiai tiesai. 1854 m. popiežius Pijus IX iškilmingai patvirtino šią tėvo Jono gintą doktriną.

Jis atvertė nemažai žmonių, prieš tai pagarsėjusių nusidėjėlių. Tačiau ir dvasininkai mielai klausydavosi jo pamokslų.

Sumaniai tvarkydama ekonominius reikalus, ji sugebėdavo sutaupyti lėšų, kurias skirdavo padėti vargšams. Margaritai itin patiko slaugyti ligonius ir raupsuotuosius.

Lapkričio 5 d. minimi Elžbieta ir Zacharijas (I a.), Jono Krikštytojo tėvai.

Nepaisydamas įvairių trukdymų jis diegė reformas: įsteigė Krikščioniškosios Doktrinos Broliją, davė pradžią sekmadieninėms mokykloms, įkūrė šv. Ambraziejaus Oblatų (pasišventėlių) ordiną, sušaukė 11 sinodų ir 6 provincijos susirinkimus.

Martynas Poresas gimė Limoje (Peru) 1579 metais. Jo tėvas – ispanų aristokratas Juan de Porres iš pradžių nenorėjo jo pripažinti, nes vaiko motina buvo juodaodė, afrikiečių palikuonė, buvusi vergė.

998 m. Kluny abatijos abatas šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų Šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius.

Kasdien prisimindami ir minėdami vieną ar kitą šventąjį, kartą per metus pagerbiame visus šventuosius, pasiekusius Dangų ir gavusius, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.

Jo atsiskyrėliškas gyvenimas buvo nuolat trukdomas velnio, kuris visada ieškojo galimybių palaužti Volfgangą.