Liturginis kalendorius | Religija

Birželio 28 d. minime šv. Ireniejų, vyskupą.

Kirilas 1882 m. buvo paskelbtas Bažnyčios mokytoju, o popiežius Pijus XII 1944 m. jį ypač pagerbė savo enciklikoje „Orientalis ecclesiae“.

Madride įsiliepsnojus pilietiniam karui ir prasidėjus religijos persekiojimui, jis priverstas slapstytis, ganytojo pareigas atlieka net ir gresiant mirties pavojui. 

Viljamas gimė Verčelio mieste, Italijoje. Po vienos piligriminės kelionės į Kompostelą jis tapo atsiskyrėliu ir apsigyveno Monte Vergine, Italijoje. Jis sulaukė tiek daug pasekėjų, kad reikėjo pastatyti vienuolyną.

Birželio 24 d. švenčiame šv. Jono Krikštytojo iškilmę.  Tai šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Jis gimė šešiais mėnesiais anksčiau už Jėzų.

Lenkijos ir Lietuvos karalystė tapo viena pirmųjų šalių, oficialiai įvedusių Švenčiausiosios Širdies šventę. Tikintiesiems atverto Jėzaus šono kontempliacija palaikys meilės didžiadvasiškumą ir apsaugos nuo nevilties.

Šv. Tomas Moras (gimęs Londone 1478 m. vasario 7 d., nukirsdintas 1535 m. liepos 6 d.), valstybės veikėjas, humanistas, lordas kancleris.

Birželio 21 d. minime šv. Aloyzą Gonzagą (1568-1591).

Birželio 20 d. minime šv. Silverijų (m. 537), popiežių ir kankinį.

Birželio 19 d. minime šv. Julijoną Falkonieri. Julijona vadinama servitų ordino įkūrėja todėl, kad sudarė jų statutą, nors ir nebuvo pirmuoju asmeniu ordine.

Antrąjį ketvirtadienį po Sekminių, – o Lietuvoje bei kitur keliama į antrąjį sekmadienį po Sekminių, – Katalikų Bažnyčioje švenčiama Švč. Kristaus kūno ir kraujo (Devintinių) iškilmė.

Elžbieta į Šėnau (Vokietija) benediktinių vienuolyną įstojo būdama dvylikos. Pirmąjį regėjimą patyrė 1152 m., vėliau išgarsėjo savo ekstazėmis, pranašystėmis.

Jis dažnai kontempliuodavo Jėzaus Kančią ant Kryžiaus. Jį pripildė gili meilė Kristui. „Jėzaus širdies kelias”, kaip jį mokė t. André, buvo kvietimas išgyventi dabartį su kantrybe, viltimi ir meile.

Birželio 16 d. minime šv. Beną (Benno) (1010-1106), vyskupą.

Pasak legendos, Vitas buvo vienintelis Sicilijos senatoriaus sūnus. Jis tapo krikščioniu, būdamas dvylikos metų.

Birželio 14 d. minime Rufiną ir Valerijų (m. 28), kankinius.

Būdamas 15 metų įstojo į augustinų vienuolyną, kuriame gavo gerą išsilavinimą ir 1219 metais buvo įšvęstas kunigu. Apie 1220 metus Ferdinandas tapo pranciškonu ir pasirinko vienuolišką Antano vardą.

Apie Petrą žinome tik iš legendų, pasak kurių jis, sulaužęs įžadą tapti vienuoliu, tapo Bizantijos kariu.

Kodėl krikščionys tiki į Trejybę? Ar nepakankamai sunku patikėti jau vien Dievo buvimu, kad dar pridedamas ir galvosūkis, jog jis yra „vienas ir triasmenis“?

Birželio 10 d. minime pal. Joakimą (1783-1854). Būdama 12-os metų, ji pareiškė norą tapti karmelite. Tačiau jos gyvenimas pasuko kita vaga – 16-os metų ji buvo ištekinta už jauno teisininko.

Efraimas gimė Nisibyje, romėnų okupuotoje Mesopotamijoje, tikriausiai pagonių šeimoje. Buvo išvarytas iš namų, kai dar būdamas vaiku atsivertė į krikščionybę.

Ketvirtadienį po Sekminių švenčiama Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo, šventė.

Norbertas gimė Ksantene, Prūsijoje. Prieš tapdamas vienuoliu jis gyveno kaip nerūpestingas dvariškis. Vienos medžioklės metu patyrė regėjimą, pakeitusį tolimesnį jos gyvenimą. 1115 m.

Bonifacas paliko šalį, kurioje buvo gerbiamas mokslininkas, mokytojas ir kunigas, nes buvo įsitikinęs, kad jo pašaukimas – misionieriškas darbas.

Pranciškus gimė Italijos Abruzo regione 1563 m. spalio 13 d. Jo tėvas buvo neapolietis princas; o jo motina, kaip manoma, buvo kilusi iš Akviniečių šeimos.

Šv. Simonas gimė Lenkijos miestelyje Lipnicos Murovanos tarp 1435 ir 1440 metų. 1454 metais įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą.

Seniausia žinia, kuri pasiekia mus apie šv. Marcelino ir Petro kankinystę (304 m.),  yra užrašyta popiežiaus Damaso (384 m.), kuris jaunystėje girdėjo paties jų budelio pasakojimą apie jų nukankinimą.

Žymiausias pirmųjų amžių krikščioniškas filosofas ir apologetas. Kurį laiką Justinas  atsidėjęs studijavo filosofiją ir literatūrą. Nusivylęs savo mokytojais, tapo krikščionimi.

Gegužės 31 d. – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventė.

Šv. Joana Arkietė, garsi prancūzų patriotė, buvo anglų gyva sudeginta ant laužo kaip eretikė ir po kiek laiko reabilituota Šventojo Sosto. Ji suvaidino didelį vaidmenį Šimto metų kare, tačiau nuo jos nusisuko jos bendražygiai ir ją nuteisė anglai.

Gegužės 29 d. minime šv. Teodoziją.

Gegužės 28 d. minime šv. Bernardą Montenietį, gyvenusį X a., dar vadinamą Bernardu iš Aostos.

Gegužės 27 d. minime šv. Augustiną Kenterberietį (m. 605), arkivyskupą.

Pilypas Neris buvo auklėjamas vietinių dominikonų, o maždaug 18 metų nuvyko į Romą. Trejus metus studijavo teologiją, bet oficialias studijas apleido, kad galėtų daugiau bendrauti su žmonėmis gatvėse.

Beda buvo rūpestingas mokslininkas ir puikus metraštininkas. Šis Anglijos istorijos tėvas yra pirmasis, kuris pradėjo istorinių įvykių datavime naudoti terminą „anno Domini“ (t.y. po Kristaus gimimo).

Gegužės 24 d. minime šv. Vincentą.

Gegužės 23 d. minime šv. Deziderijų.

Šv. Rita buvo ypač pamaldi Nukryžiuotajam Jėzui. Pasakojama, kad kartą maldos metu ji prašė Kristaus pasidalyti su ja savo skausmu. Vienas spyglys iš jo erškėčių vainiko įsmigo į jos kaktą, o žaizda niekada nebeužgijo.

Žmonės nusprendė ginti savo religijos laisvę be tiesioginio klero įsikišimo, ginkluotu būdu. Taip prasidėjo civilinis karas, labiau žinomas Meksikoje kaip „kristerų karas“.

Ber­nar­di­nas kaip pa­moks­li­nin­kas bu­vo ne­pa­pras­tas. Iš baž­ny­čių sa­kyk­lų, nuo grei­to­mis su­ręs­tų pa­ky­lų erd­vio­se Tos­ka­nos mies­tų aikš­tė­se jo pa­klau­sy­ti su­si­rin­ku­sioms mi­nioms jis sklei­dė sa­vo nuo­šir­dų, skvar­bų, kan­dų ir bet ko­kią ydą smer­kian­tį žo­dį.

Petras iš Marono buvo kunigas, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą. Įsteigė „Šventosios Dvasios brolių“ ordiną, kuriam vėliau prigijo Tėvų celestinų vardas.

Gegužės 18 d. minime šv. Joną I (m. 526), popiežių ir kankinį. Šis Toskanos kunigas 523 m. rugpjūčio 13 d. pakeitė popiežių Hormizdą. Jo pavestas Dionizas Mažasis 526 m. nustatė Velykų šventės ciklą, kurio laikomasi ir šiandien.

Ivanas Ziatykas buvo paskelbtas palaimintuoju popiežiaus Jono Pauliaus II  2001 m. birželio 27 d. kartu su kitais 24 ukrainiečiais, sovietų režimo aukomis.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai.

Jis gimė Madride, Ispanijoje. Visą gyvenimą Izidorius tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę, kartu pasižymėdamas šventu gyvenimu ir artimo meilės darbais.

Šv. Motiejus globoja stalius, dailides, kalvius, inžinierius.

1917 m. gegužės 13-ąją, Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams - Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto - pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos.

Gegužės 10 d. minime šv. Antoniną (1389-1459), arkivyskupą.

Gegužės 9 d. minime šv. Editą.

Nors buvo nejaunas ir silpnos sveikatos, Viktoras išliko ištikimas tikėjimui, džiugiai atiduodamas savo gyvybę už Dangaus Karalystę. Jo kilnus atsakas į kvietimą tapti kankiniu yra svarbus liudijimas šiuolaikinei Bažnyčiai.