Liturginis kalendorius | Religija

Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a. tačiau, nežiūrint tokios pagarbos, trūksta tikrų žinių apie jo gyvenimą ir kankinystę.

Balandžio 22 d. minime šv. Soterą (m. 175), popiežių. Soteras buvo kaip tikras tėvas krikščionims, padėjo vargšams; ypač rūpinosi tais, kurie buvo pasmerkti dirbti kasyklose. Jie buvo išsiųsti ten už bausmę, kad neatsisakė krikščionių tikėjimo.

Intensyviu dvasiniu gyvenimu išsiskyręs vienuolis, puikus jaunimo ugdytojas, ypatingais mąstymo gebėjimais pasižymėjęs teologas, išmintingas valdytojas ir principingas libertas Ecclesiae gynėjas.

Pagrindinis kasdienis šv. Aniceto nerimas, trukęs vienuolika metų, buvo kaip išsaugoti Bažnyčią tikinčiųjų gyvenimuose ir mokymo tikrume, kaip įkvėpti gyvumo, tačiau jis aiškiai nubrėždavo takoskyrą tarp svarbių ir antraeilių dalykų.

Vos tapęs popiežiumi, Leonas tuoj atleido iš pareigų tuos dvasiškius, kurie buvo sulaužę celibato įstatymą ar pardavinėjo bažnytines tarnybas.

Keturiolikos metų įstojo į netoliese buvusį Monterealės augustinijonų vienuolyną.

Robertas, Steponas ir 20 vienuolių įkūrė naują vienuolyną. Jie pastatė jį patys dykynėje Prancūzijoje netoli Cito (Citeaux).

Tais metais, kai balandžio 16-oji – šv. Toribijui Astorgiečiui paminėti skirta diena – sutampa su sekmadieniu, į jo palaikus saugantį vienuolyną patraukia piligrimų minios.

1873 m. Damiano vyskupas ėmė ieškoti savanorių, kurie norėtų vykti į raupsuotųjų koloniją Molokuose, kur vyriausybė išsiųsdavo visus sergančiuosius raupsais, atskirdama juos nuo šeimų.

Kaip ir Dominykas, troško atversi kuo daugiau sielų, tad nepailsdamas pamokslavo. Niekuomet nepalikdavo namų ar kitos vietos, kol visų nesutaikydavo su Dievu.

649 metais išrinktas popiežiumi. Nepaisydamas imperatoriaus valios popiežius Martynas I susikvietė į Lateraną 105 vyskupus ir pasmerkė monoteletizmą.

Juo­za­pas bu­vo ap­do­va­no­tas ne tik gu­viu pro­tu, bet tu­rė­jo ir ypa­tin­gą re­li­gi­nių bei žmo­giškų da­ly­kų po­jū­tį. To­dėl jis užjaus­da­vo skurs­tan­čiuo­sius ir ken­čian­čiuo­sius.

Šventojo vyskupo mirties scena nutapyta Vilniaus arkikatedros didžiojo altoriaus paveiksle (1799, dail. Pranciškus Smuglevičius). Vilniaus arkikatedra tituluota šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu.

Antanas gimė Šiaurės Italijoje XV a. Jis įstojo į dominikonų ordiną Florencijoje.

Kasilda užaugo kaip musulmonė, tačiau rodė ypatingą palankumą krikščionių belaisviams.

Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Viešpaties Prisikėlimo aštuonių dienų šventę, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys susijęs su Dievo Gailestingumo slėpiniu.

Klemensas Ozimietis turėjo visus lyderio bruožus: apdairumą ir sugebėjimą gerai įvertinti situaciją, tėvišką gerumą, rūpestingumą, nenuilstantį darbštumą.

Šv. Jonas Krikštytojas Salietis visą gyvenimą bandė įveikti neraštingumą ir daug kas kovojo prieš jį. 1678 m. tapo kunigu ir Reimso mieste vykdė įvairias pareigas, kartu padėdamas mokykloms.

Šv. Eutichijus gimė Frigijoje apie 512 m., išsilavinimą gavo Augustopolyje bei Konstantinopolyje. Vėliau persikėlė į Amasėją ir įstojo į tenykštį vienuolyną.

Vincentas – gabus dominikonų vienuolis, filosofijos ir teologijos dėstytojas. Parašė dvasinio gyvenimo traktatą, kuriuo buvo itin žavimasi jo ordine.

Jis ra­šė daug ir įvai­rio­mis te­mo­mis: pra­de­dant is­to­ri­ja, eg­ze­ge­ze ir bai­giant gra­ma­ti­ka bei moks­lu. Jo žy­miau­sias, vi­sai vi­du­ramžių kul­tū­rai įta­kos da­ręs kū­ri­nys bu­vo dvi­de­šim­ties to­mų vei­ka­las „Eti­mo­lo­gi­jos“.

Sekdamas šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, jis pasninkaudavo septynis kartus per metus po keturiasdešimt dienų, miegojo po kelias valandas ant plikų grindų, dėvėjo labai skurdų abitą. Jis kruopščiai saugojo neturtą ir skaistybę.

Griežta atgaila, vargšų globa bei kai kurie pranašiški pamokslai taip jį išgarsino, kad sergantis Prancūzijos karalius Liudvikas XI kreipėsi į popiežių Sikstą IV prašydamas atsiųsti jam Pranciškų, kad jį stebuklingai pagydytų.

Jėzaus prisikėlimas nėra sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip buvo Lozoriui. Jis perėjo iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės.

Didžiojo Šeštadienio tamsoje degė vienas vilties žibintas. Tai Marija. 

Šios dienos liturginis vyksmas švenčiamas, jei tik įmanoma, apie 15 val., Jėzaus mirties valandą. 

Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir adoruodama kryžių, prisimena savo gimimą iš mirštančio ant kryžiaus Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išganymo.

Liturgijoje stengiamasi kiek galint tiksliau sekti tokia istorijos raida, su kokia gali supažindinti sinoptinių evangelijų tradicija.

Kovo 28-ąją meldžiame kun. Alfonsui Lipniūnui (1905-03-12–1945-03-28) – jaunimo apaštalui, Štuthofo kaliniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.

Rupertui būnant Vormso vyskupu, garsas apie jo išsimokslinimą ir dievobaimingumą sklido po visą šalį, pas jį plūste plūdo žmonės iš tolimiausių šalies kampelių.

753 m. Liudgaras matė didįjį Vokietijos apaštalą šv. Bonifacijų. Šis susitikimas ir kankinio mirtis, kuri netrukus ištiko šv. Bonifacijų, Liudgarui padarė tokį stiprų įspūdį, kad, jam primygtinai prašant, tėvas pavedė jį Utrechto vyskupo šv. Grigaliaus globai.

Šis sekmadienis turi dvejopą vardą: Kančios ir Verbų. Ir vienu, ir kitu atveju švenčiama pergalė. Šie abu slėpiniai, kurie atveria „skausmingąją savaitę“, kaip sako sirai, nėra svetimi vienas kitam. 

Liucijos veikla labai susidomėjo Popiežius Klemensas XI, ir jis pasikvietė ją steigti tokias mokyklas Romoje.

Jo patvarkymu kunigai turėjo skatinti ir padėti indėnams valgyti sėdint už stalo, miegoti lovose, gyventi kaip laisviems žmonėms. Turibijus rūpinosi, kad atsirastų katekizmų ir maldaknygių vietinėmis kalbomis; vykdė reevangelizaciją.

Kotryna gr. kalboje reiškia „tyra moteris“.

Mikalojus tarnavo kariuomenėje, tapo kapitonu, o vėliau teisėju ir deputatu. Mikalojus laimingai vedė, susilaukė 10 vaikų, o būdamas 50 metų nusprendė tapti atsiskyrėliu ir užsidarė celėje Ranfte, netoli Sachselno.

Kovo 20 d. minime šv. Joną Nepomuką (Jan Hasyl z Pomuku; 1340 – 1393), kankinį.

Kaip Juozapas vykdo šią globėjo veiklą?

Kartu su bendražygiu šv. Grigaliumi Nysiečiu Kirilas dalyvavo ekumeniniame Bažnyčios Susirinkime Konstantinopolyje.

Šv. Patrikas (Patrikas Airis, air. Naohm Padraig) – airių šventasis ir globėjas.

Torelo jautė, kad Dievas nori, kad jis būtų atsiskyrėlis. Taip ramiai jis nugyveno savo gyvenimą. Kol buvo gyvas, tik keli žmonės žinojo apie jo atsiskyrėlišką ir paslėptą nuo žmonių akių gyvenimą miške.

Vienos apaštalas ir globėjas. Klemensas buvo nusprendęs tapti atsiskyrėliu, bet netrukus suprato, kad labiau jam patinka aktyvus gyvenimas.

Tapusi našle 936 m. ji atsisakė visų luomo privalumų, pardavė savo brangenybes, pastatė 3 moterų ir 1 vyrų vienuolyną, tęsė kitus labdaringus darbus.

Anglijos pranciškonų provincijos įkūrėją pal. Anelį į pranciškonų ordiną priėmė pats šv. Pranciškus, lankydamasis Pizoje.

Mūsų laikų šventasis, apie kurį tikrai gausu analitinės literatūros, išleista nemažai jo dvasinių raštų, periodiškai leidžiami žurnalai bei kiti leidiniai, skleidžiantys jo dvasinį palikimą.

Eulogijus, Rodrigas ir Salomonas – Kordobos kankiniai. Jie, kaip ir daugelis kitų krikščionių, liudijo tikėjimą, paaukodami savo kraują prie Kordobos, svarbaus ispanų miesto Andalūzijoje.

Šv. Simplicijus tapo popiežiumi 468 m. Kartais jam atrodydavo jog jam vienam tenka kovoti su blogiu, kuris tvyrojo aplink.

Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis – kankinys už tikėjimą. Antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas, vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas.

Kartą išgirstas Pal. Jono iš Avilos (vėliau tapusio jo dvasiniu mokytoju) pamokslas radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Dievo Jonas pardavė viską, išdalino vargšams ir ėjo Granados gatvėmis elgetaudamas bei kviesdamas žmones geriems darbams.

Perpetua ir Felicita (m. 203), Kartaginos (Afrikoje) kankinės.