Liturginis kalendorius | Religija

Viena didžiausią susižavėjimą kėlusių viduramžių moterį – šventoji Elzbieta Vengrė, taip pat vadinama Elzbieta Tiuringiete.

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas – vienas garsiausių Lietuvoje, susilaukęs daugelio legendų ir įvairiausių vertinimų.

Lapkričio 15 d. minimas Albertas Didysis (1206–1280), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas.

Gertrūda buvo viena iš garsiausių mistikių, vienintelė vokiečių kilmės moteris, dėl savo kultūrinės ir evangelinės reikšmės pavadinta „Didžiąja“.

Maldoje jis gaudavo tokių antgamtinių įžvalgų apie Dievą ir tikėjimo slėpinius, kad mokyti teologai su nuostaba klausėsi įkvepiančių pokalbių su šiuo bemoksliu pasauliečiu broliuku.

Juozapato dvasiniai ieškojimai subrendo Lietuvos žemėje, Vilniuje, kur jis 1604 m. tapo bazilijonų vienuoliu.

Prancūzijoje jam dedikuota apie 4000 bažnyčių, o jo vardu pavadinti tūkstančiai miestelių ir kaimų. 

Šv. Leonas Didysis (400–461 m.)  – iš tiesų vienas didžiausių popiežių, atnešęs Romos Sostui garbę, aiškiai prisidėjęs prie jos autoriteto bei prestižo sustiprinimo.

Ponia Katez dukters ateitį siejo su muzika ir pasaulietiniu gyvenimu, todėl tvirtai laikėsi sprendimo neleisti Elzbietai stoti į vienuolyną.

Laterano bazilika – viena iš penkių didžiausių senųjų bazilikų Romoje. Vadinamoji Išganytojo bazilika, arba Šventojo Gelbėtojo arkibazilika, yra seniausia tarp didžiųjų bazilikų.

Tėvas Jonas tapo žinomas kaip „Marijos daktaras“. Jis gynė Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo sampratą ir paneigė visus to meto mokytų žmonių prieštaravimus šiai tiesai. 1854 m. popiežius Pijus IX iškilmingai patvirtino šią tėvo Jono gintą doktriną.

Jis atvertė nemažai žmonių, pagarsėjusių nusidėjėlių. Tačiau ir dvasininkai mielai klausydavosi jo pamokslų.

Sumaniai tvarkydama ekonominius reikalus, ji sugebėdavo sutaupyti lėšų, kurias skirdavo padėti vargšams.

Lapkričio 5 d. minimi Elžbieta ir Zacharijas (I a.), Jono Krikštytojo tėvai.

Nepaisydamas įvairių trukdymų jis diegė reformas: davė pradžią sekmadieninėms mokykloms, įkūrė šv. Ambraziejaus Oblatų (pasišventėlių) ordiną, sušaukė 11 sinodų ir 6 provincijos susirinkimus.

Martynas Poresas gimė Limoje (Peru) 1579 metais. Jo tėvas – ispanų aristokratas nenorėjo sūnaus pripažinti, nes jo motina buvo juodaodė, buvusi vergė.

Paprotys melstis už mirusiuosius yra senas kaip pati Bažnyčia, tačiau pati liturginė šventė buvo įsteigta tik 998 m. lapkričio 2-ąją. 

Šventųjų bendravimas yra viena labiausiai guodžiančių tikėjimo tiesų, nes ji mums primena, jog nesame vieni, kad yra gyvenimo bendrystė, kurią sudaro visi priklausantys Kristui.

Jo atsiskyrėliškas gyvenimas buvo nuolat trukdomas velnio, kuris visada ieškojo galimybių palaužti Volfgangą.

1891-aisiais Berlyne ji įkūrė Šv. Juozapo namus, skirtus vargstantiems vaikams.

Kai jai sukako 19 metų, buvo vadinama „krikščioniškos meilės pranciškone“ ir įgijo vienuoliškąjį vardą Marija Resituta bei tarnavo Vienos ligoninės operacinėje, kur Marija buvo mylima už savo draugiškumą.

Pasak legendos, apaštalas Simonas kartu su Judu Tadu apaštalavo Sirijoje ir Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, kur abu Babilono karaliui išpranašavo pergalę ir taiką.

Šv. Ivo pavyzdžiu seka Šv. Ivo brolijos nariai, kurie rūpinasi teisėsauga. 

Jis buvo pirmasis misijų vyskupas prancūzų – frankų kraštuose.

Žinių apie šventosios gyvenimą išlikę mažai, tačiau pakankamai, kad atsiskleistų visa jos asmenybės didybė. Gyveno Katerina Balkanų valstybėje, kurioje vyravo islamas.

Aloyzas Guanela (1842 m. gruodžio 19 d. Kampodolčine–1915 m. spalio 24 d. Kome) buvo italas katalikų kunigas ir kelių ordinų, besirūpinančių ligoniais ir atstumtaisiais, įkūrėjas.

Šis bernardinų šventasis aplankė ir Šventąją Žemę, kur vedė derybas su armėnais dėl galimybės susivienyti su Romos Katalikų Bažnyčia. Jis net buvo prisikvietęs keletą jų atstovų į ekumeninį Florencijos susirinkimą.

Liturginio kalendoriaus data primena istorinę dieną šv. Karolio Wojtylos – Jono Pauliaus II gyvenime: naujojo Romos vyskupo ir popiežiaus Visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnystės oficialią pradžią 1978 metų spalio 22-ąją.

Spalio 21 d. Bažnyčia mini šv. Uršulę, mergelę ir kankinę.

Prie jos kapo visuomet kas nors meldžiasi, kam reikia jos, sesers slaugės, pagalbos: ligoniai kreipiasi į ją prašydami gelbėti iš įvairiausių ligų, ir pagalba ateina.

Šis jaunas dvasininkas buvo nukankintas lenkų saugumo vien dėl to, kad buvo ištikimas katalikų kunigas.

Dan­tė jį pa­va­di­no Kris­taus ro­mu­mo liu­dy­to­ju, nes jo Evan­ge­li­jos pus­la­piuo­se vy­rau­ja švel­nu­mo, džiaugs­mo ir mei­lės pil­ni epi­zo­dai. Tik jis vie­nas iš vi­sų evan­ge­lis­tų ap­ra­šė Jė­zaus vai­kys­tę.

Keliaudamas mirti, vyskupas parašė septynis laiškus, kurie prilyginami apaštalo Pauliaus laiškams. 

Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda.

Šv. Teresė Avilietė siūlo septynių buveinių maldos modelį – kaip vidinę sielos kelionę, kurios tikslas – susitikimas su pilies Karaliumi – Kristumi.

Kalikstas buvo išrinktas popiežiumi labai svarbiu Bažnyčiai metu, kai reikėjo pasirinkti – ar pasilikti prie griežtų, nelanksčių taisyklių, galiojusių iki tol ir apsiriboti ties tais, kurie jau yra šventieji, ar rinktis nusidėjėlius, kaip liepė Kristus.

Sudėtinga buvo epocha, į kurios istoriją įsirašė ryški lenkų tautos sūnaus pal. Honorato Kožminskio OFM cap asmenybė.

Karalius Edvinas nusprendė, kad naujoji religija bus priimta tuo atveju, jei padės geriau suprasti gyvenimo prasmę, nes pats senojo pagonių kulto vyriausiasis kunigas pripažino, kad šiuo klausimu jų tėvų religija negali niekaip padėti.

Šventasis Jonas XXIII – popiežius ir pasaulietis pranciškonas, 2008 m. vasario 9 d. paskelbtas Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino globėju.

Po to, kai Mažesniųjų brolių ordino broliai tapo pirmaisiais kankiniais, tarp šv. Pranciškaus pasekėjų kilo šventa konkurencija trokštant pralieti kraują dėl Kristaus Evangelijos.

Spalio 9 d. minime šv. Dionizą, vyskupą ir kankinį. Jis dažnai vadinamas šv. Denisu ir gerbiamas kaip šventasis Prancūzijos globėjas.

Spalio 8 d. minime kankinį šv. Marcelį (m. 298 m).

Žodis rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“.

Spalio 6 d. minime Šv. Brunoną, kartūzų vienuolijos įkūrėją, garbingą bažnyčios vyrą, grynojo tikėjimo išpažinėją, tylos garbintoją.

Šiai paprastai, neišsilavinusiai, bet narsiai, be galo Dievu pasitikinčiai vienuolei Viešpats Jėzus patikėjo svarbią misiją: visam pasauliui skirtą žinią apie Gailestingumą.

Artėjant Kryžiaus išaukštinimo šventei, Pranciškui ant La Vernos kalno sparnuoto ir ugninio serafino pavidalu pasirodė nukryžiuotasis Kristus, kuris jo kūne įspaudė Viešpaties Kančios stigmas – atviras ir kraujuojančias žaizdas.

Pranciškus, džiaugsmingai laukdamas susitikimo su ja, pakvietė mirtį tardamas „Sveika, mano sese mirtie“ (Šv. Pranciškaus antrasis gyvenimas, T. Celano).

Savo gerąjį Angelą Sargą turime kiekvienas nuo pat mažens. Apie tai kalbėjo ir Išganytojas – „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė – vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. 

Vardas „Sofija“ graikiškai reiškia „išmintis“. Sofijos kulto apraiškos siekia šeštojo šimtmečio Romą.