Liturginis kalendorius | Religija

Baltramiejus buvo vienas iš tų, kurie gyveno pirminės Bažnyčios rūpesčiais. Maža to – jis buvo tarp tų, kurie ypatingu būdu augino ir brandino pirminę Bažnyčią. 

Rožė kanonizuota 1671 m. ir yra pirmoji Amerikos žemyne gimusi šventoji, Naujojo Pasaulio globėja.

Istorinis kontekstas kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip labai aktuali yra Dievo Motina Naujųjų laikų Bažnyčiai.

Pijus X buvo vienas iš pirmųjų popiežių, nuėjusių visą sielovadininko kelią nuo kapeliono iki popiežiaus.

Kartu su Bernardu Klerviečiu turime ir mes pripažinti, kad Dievo „geriau ieškoti ir jį lengviau galima surasti malda“. 

Rugpjūčio 19 d. minime šv. Joną Eudą (1601-1680), prancūzų pamokslininką, vienuolijų steigėją.

Romos Martirologijoje jie minimi kartu su šventaisiais Prokulu ir Maksimu. Lauras ir Floras buvo laikomi broliais, akmenskaldžiais, namų statytojais, Prokulo ir Maksimo mokiniais.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje ir Prūsijoje (1236 - 1238), lankėsi Lietuvoje (1231), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Buvo vadinamas „šiaurės apaštalu”.

No­rė­da­mas su­vie­ny­ti sa­vo tau­tą, Ste­po­nas rė­mė­si mo­ra­le ir re­li­gi­ja. 

Visai teisėta ir normalu klausti, kokių ženklų vedama Bažnyčia, aiškindamasi tiesą apie šį įvykį, nusprendė Marijos Ėmimą į dangų paskelbti dogma.

Iš prigimties būdamas ūmaus būdo, amžininkų prisiminimuose jis charakterizuojamas kaip itin romus ir susitvardantis.

Rugpjūčio 13 d. minime šventuosius Poncijoną, popiežių, ir Ipolitą, kunigą, kankinius.

Uošvis ne tik pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu, bet ir visaip engė Joaną, kurios vienintele priebėga tapo paklusnumas – kaip būdas ieškoti Dievo valios savo gyvenime.

Pran­ciš­kaus at­si­ver­ti­mas stip­riai pa­vei­kė ir vie­ną gra­žią Asy­žiaus mer­gi­ną iš kil­min­gos gi­mi­nės – aš­tuo­nio­lik­me­tę Kla­rą Of­re­du­ci (Of­fre­duz­zi), gy­ve­nu­sią griež­to sti­liaus na­muo­se-tvir­to­vė­je San Ru­fi­no aikš­tė­je.

Jo pa­rei­ga bu­vo va­do­vau­ti veik­lai tų pa­siun­ti­nių, ku­rie įvai­riuo­se mies­to kvar­ta­luo­se, vargšams da­ly­da­mi Eu­cha­ris­ti­ją ir teik­da­mi iš­mal­dą, ku­ni­gams pa­dė­da­vo jų apaš­ta­la­vi­mo bei gai­les­tin­gu­mo dar­buo­se.

1942 me­tų rug­pjū­čio 2 d. vo­kie­čiai įsi­ver­žė į kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ną, su­ėmė Edi­tą ir nusiun­tė į Auš­vi­cą, kur po ke­lių dienų ji bai­gė gy­ve­ni­mą du­jų ka­me­ro­je.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Tu­lū­zo­je Do­mi­ny­kas iš­ti­są nak­tį ban­dė įti­kin­ti vie­ną ka­ta­rą, kad šis klys­ta. Ši pa­tir­tis tik su­tvir­ti­no vie­ną jo įsi­ti­ki­ni­mą: ge­riau­sias gin­klas ere­zi­jai nu­ga­lė­ti yra pa­vyz­di­nis as­ke­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir ge­ras te­olo­gi­nis išsi­moks­li­ni­mas.

 „Kris­tus lau­kia, Jis nepa­si­trau­kia“, taip daž­nai nusiminęs kar­to­da­vo Ka­je­to­nas Tje­nas, kal­bė­da­mas apie ne­ati­dė­lio­ti­ną bū­ti­ny­bę re­for­muo­ti abe­jin­gu­mo ir iš­tvir­ki­mo men­ki­na­mą Baž­ny­čią.

Svarbu yra ne tiek pats atsimainymo įvykis, o tai, kad atsimaino Jėzus, mūsų brolis, pažįstantis mūsų silpnybes.

Bazilikos viduje, Borgezės koplyčioje, yra senovinis bizantiškas Madonos su kūdikiu paveikslas, priskiriamas šventajam Lukui. 

Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl to ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio mo­kyk­lą Eku­ly­je. 

Savo pavyzdžio trauka ir įtikinama žodžių jėga per vienus metus Augustinas sugrąžino nusiaubtam miestui krikščionišką veidą ir ramų gyvenimą.

Vieną naktį Porciunkulėje šv. Pranciškų apėmė dvasios pagava. Jis pamatė Viešpatį ir Dievo Motiną, apsuptą dangaus angelų. Tuomet jis išgirdo Viešpaties balsą, su neapsakomu švelnumu kviečiantį prašyti specialios malonės.

Tai­gi tas pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą nu­trau­kęs at­si­ti­ki­mas bu­vo lem­tin­gas jo gy­ve­ni­mui, ku­rį jis vis la­biau ėmė pa­švęs­ti bro­lių kan­čioms su­ma­žin­ti.

Ig­na­co dva­sin­gu­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta, kaip pa­pras­tas ir nuo­lan­kus bu­vo vi­sas jo gy­ve­ni­mas: my­lė­ti ir tar­nau­ti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“.

Žmogus, kuris energingai siekia tikslo, gali pasiekti daug daugiau, nei pats iš pradžių tikėjosi ar vylėsi. Taip nutiko ir su Petru Auksažodžiu, kuris jaunas būdamas tapo Ravenos vyskupu.

Evangelistas Jonas kviečia mus pažvelgti į Mortos žodžius, pasakytus Marijai prieš Lozoriaus prisikėlimą, kaip į kvietimą, į kurį kiekvienas krikščionis turi atsiliepti.

Nors ir buvo smarkiai kritikuojamas už savo kilmę ir už konfliktą su Rytų krikščionimis, tačiau savo pontifikavimo metu Viktoras I sugebėjo sugrąžinti Romos vyskupo apaštališkajį autoritetą ir šlovę.

Liepos 27 d. minime šv. Pantaleoną (m. 305), kankinį. Pataleonas – pagonio Eustorgijaus ir krikščionės Eubulos sūnus.

Kaip teigia sena krikščionybės tradicija, Marijos gimdytojų vardus mums išsaugojo žydai įvairiuose apokrifiniuose raštuose.

Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; vienas jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju.

Buvo trečias vaikas Vengrijos karaliaus Belos IV iš Arpadų dinastijos ir jo žmonos Marijos, Bizantijos imperatoriaus Teodoro I Laskario dukters, šeimoje.

Brigita buvo kontempliatyvaus ir aktyvaus gyvenimo sujungimo pavyzdys, nepailstanti krikščionių vienybės apaštalė.

Marija Magdalietė iš „isapóstolos“ (lot. „lygi apaštalams“) tapo „atgailautoja“ ir tokia liko iki pat 1969 m.

Lauryno charakteryje puikiai derėjo talentas, žmogiška atjauta bei administraciniai sugebėjimai, kurie jam itin pasitarnavo, vykdant savo pareigas.

Margarita, dar žinoma Marijos vardu, buvo Antiochijos (Pisidija) pagonių šventiko dukra, kuri atsivertė į krikščionybę, ir už tai tėvo buvo išvaryta iš namų.

Dykumos tėvas šv. Arsenijus, kilęs iš turtingos Romos senatoriaus šeimos, gyveno IV a. pab. ir V a. pr.

Ši legenda susijusi ir su istorine tikrove: Arnolfo laikais išties nelengva nenusidėti, ypač jei eini aukštas pareigas.

Liepos 17 d. prisimename šešiolika karmeličių vienuolių, nukankintų per Prancūzijos revoliuciją.

Liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine.

Kartu su Jonu Dunsu Škotu Bonaventūras laikomas intelektualinės pranciškonų tradicijos svarbiausiu akademiniu teologu.

Pasitaręs su savo nuodėmklausiu šv. Pilypu Nėriu, tapo kunigu, vėliau įkūrė Ligonių Tarnų kongregaciją.

Liepos 13 d. minime šv. Henriką. Henrikas II (972-1024) – Vokietijos imperatorius. Bavarijos kunigaikščio Henriko II ir Gizelos Burgundietės sūnus.

Pasak legendos, Veronika gyvenusi Jeruzalėje. Kai Jėzus nešė kryžių į Golgotą, ji drobule nušluostė jo veidą.

Benediktas įkūrė garsųjį Monte Kasino vienuolyną ir sukūrė regulą, tapusią visų Vakarų vienuolynų regulų pagrindu.

1697 m., Didįjį penktadienį, Veronika gavo stigmas – penkias Kristaus žaizdas kojose, rankose ir šone. 

Liepos 9 d. naktį visi 19 tikinčiųjų atiduoti susirinkusiai įtūžusiai miniai, kuri žiauriai visus išniekino ir nužudė. Mirusių kankinių kūnai buvo neatpažįstamai sudarkyti.

Pasak tradicijos, Pankracijus buvo dar paauglys, kai jo tėvas, vedinas stebuklų alkio ir trokštantis pamatyti Kristų, nutarė vykti į Jeruzalę, pasiimdamas su savimi sūnų.

Vilibaldas gimė Anglijoje, mokėsi Valthamo vienuolyne Hempšyre. Apie 721 m. Jis išvyko į maldininkišką kelionę į Romą ir Šventąją žemę.

Marija Goreti gimė 1890 m. spalio 16 d. Ankonoje, Italijoje. Ji buvo trečia iš 7 vaikų Luigi Goretti ir Assunta Carlini šeimoje.