Liturginis kalendorius | Religija

Vos tapęs popiežiumi, Leonas tuoj atleido iš pareigų tuos dvasiškius, kurie buvo sulaužę celibato įstatymą ar pardavinėjo bažnytines tarnybas.

Keturiolikos metų įstojo į netoliese buvusį Monterealės augustinijonų vienuolyną.

Robertas, Steponas ir 20 vienuolių įkūrė naują vienuolyną. Jie pastatė jį patys dykynėje Prancūzijoje netoli Cito (Citeaux).

Tais metais, kai balandžio 16-oji – šv. Toribijui Astorgiečiui paminėti skirta diena – sutampa su sekmadieniu, į jo palaikus saugantį vienuolyną patraukia piligrimų minios.

1873 m. Damiano vyskupas ėmė ieškoti savanorių, kurie norėtų vykti į raupsuotųjų koloniją Molokuose, kur vyriausybė išsiųsdavo visus sergančiuosius raupsais, atskirdama juos nuo šeimų.

Kaip ir Dominykas, troško atversi kuo daugiau sielų, tad nepailsdamas pamokslavo. Niekuomet nepalikdavo namų ar kitos vietos, kol visų nesutaikydavo su Dievu.

649 metais išrinktas popiežiumi. Nepaisydamas imperatoriaus valios popiežius Martynas I susikvietė į Lateraną 105 vyskupus ir pasmerkė monoteletizmą.

Juo­za­pas bu­vo ap­do­va­no­tas ne tik gu­viu pro­tu, bet tu­rė­jo ir ypa­tin­gą re­li­gi­nių bei žmo­giškų da­ly­kų po­jū­tį. To­dėl jis užjaus­da­vo skurs­tan­čiuo­sius ir ken­čian­čiuo­sius.

Šventojo vyskupo mirties scena nutapyta Vilniaus arkikatedros didžiojo altoriaus paveiksle (1799, dail. Pranciškus Smuglevičius). Vilniaus arkikatedra tituluota šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu.

Antanas gimė Šiaurės Italijoje XV a. Jis įstojo į dominikonų ordiną Florencijoje.

Kasilda užaugo kaip musulmonė, tačiau rodė ypatingą palankumą krikščionių belaisviams.

Klemensas turėjo visus lyderio bruožus: apdairumą ir sugebėjimą gerai įvertinti situaciją, tėvišką gerumą, rūpestingumą, nenuilstantį darbštumą.

Šv. Jonas Krikštytojas Salietis visą gyvenimą bandė įveikti neraštingumą ir daug kas kovojo prieš jį. 1678 m. tapo kunigu ir Reimso mieste vykdė įvairias pareigas, kartu padėdamas mokykloms.

Šv. Eutichijus gimė Frigijoje apie 512 m., išsilavinimą gavo Augustopolyje bei Konstantinopolyje. Vėliau persikėlė į Amasėją ir įstojo į tenykštį vienuolyną.

Vincentas – gabus dominikonų vienuolis, filosofijos ir teologijos dėstytojas. Parašė dvasinio gyvenimo traktatą, kuriuo buvo itin žavimasi jo ordine.

Jis ra­šė daug ir įvai­rio­mis te­mo­mis: pra­de­dant is­to­ri­ja, eg­ze­ge­ze ir bai­giant gra­ma­ti­ka bei moks­lu. Jo žy­miau­sias, vi­sai vi­du­ramžių kul­tū­rai įta­kos da­ręs kū­ri­nys bu­vo dvi­de­šim­ties to­mų vei­ka­las „Eti­mo­lo­gi­jos“.

Sekdamas šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, jis pasninkaudavo septynis kartus per metus po keturiasdešimt dienų, miegojo po kelias valandas ant plikų grindų, dėvėjo labai skurdų abitą. Jis kruopščiai saugojo neturtą ir skaistybę.

Griežta atgaila, vargšų globa bei kai kurie pranašiški pamokslai taip jį išgarsino, kad sergantis Prancūzijos karalius Liudvikas XI kreipėsi į popiežių Sikstą IV prašydamas atsiųsti jam Pranciškų, kad jį stebuklingai pagydytų.

Hugonas buvo itin jaunas vyskupas: priėmė šventimus turėdamas vos 27 metus ir iškart buvo paskirtas vadovauti Grenoblio vyskupijai.

Kadangi buvo kilminga ir turtinga, jai piršosi daugybė jaunikių, tačiau ji norėjusi likti ištikima savo pašaukimui.

Jonas yra vadinamas „Klimaku“, graikiškai - „laiptininkas“, dėl labiausiai žinomo jo veikalo apie dvasinio tobulėjimo kelią „Rojaus kopėčios“ (gr. k. „klímax“ – kopėčios).

Kovo 29 d. minime šv. Joną ir Barakizijų bei jų draugus, Persijos kankinius.

Kovo 28-ąją meldžiame kun. Alfonsui Lipniūnui (1905-03-12–1945-03-28) – jaunimo apaštalui, Štuthofo kaliniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.

Rupertui būnant Vormso vyskupu, garsas apie jo išsimokslinimą ir dievobaimingumą sklido po visą šalį, pas jį plūste plūdo žmonės iš tolimiausių šalies kampelių.

753 m. Liudgaras matė didįjį Vokietijos apaštalą šv. Bonifacijų. Šis susitikimas ir kankinio mirtis, kuri netrukus ištiko šv. Bonifacijų, Liudgarui padarė tokį stiprų įspūdį, kad, jam primygtinai prašant, tėvas pavedė jį Utrechto vyskupo šv. Grigaliaus globai.

Marija nuolatos įtraukta į slėpinius, kurių prasmės ji neįstengia įminti.

Liucijos veikla labai susidomėjo Popiežius Klemensas XI, ir jis pasikvietė ją steigti tokias mokyklas Romoje.

Indėnai mylėjo savo vyskupą, kuris atsisakė keliauti neštuvuose ir eidavo su jais kartu.

Nuo šio momento dviejų nepaprastų šventųjų gyvenimas bėgo pagal tą patį scenarijų.

Mikalojus tarnavo kariuomenėje, tapo kapitonu, o vėliau teisėju ir deputatu. Mikalojus laimingai vedė, susilaukė 10 vaikų, o būdamas 50 metų nusprendė tapti atsiskyrėliu.

Kovo 20 d. minime šv. Joną Nepomuką (Jan Hasyl z Pomuku; 1340 – 1393), kankinį.

Kovo 19-ąją Bažnyčia švenčia Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, iškilmę.

Kartu su bendražygiu šv. Grigaliumi Nysiečiu Kirilas dalyvavo ekumeniniame Bažnyčios Susirinkime Konstantinopolyje.

Šv. Patrikas (Patrikas Airis, air. Naohm Padraig) – airių šventasis ir globėjas.

Torelo jautė, jog Dievas nori, kad jis būtų atsiskyrėlis. Taip ramiai jis nugyveno savo gyvenimą. Kol buvo gyvas, tik keli žmonės žinojo apie jo atsiskyrėlišką ir paslėptą nuo žmonių akių gyvenimą miške.

Vienos apaštalas ir globėjas. Klemensas buvo nusprendęs tapti atsiskyrėliu, bet netrukus suprato, kad labiau jam patinka aktyvus gyvenimas.

Tapusi našle 936 m. ji atsisakė visų luomo privalumų, pardavė savo brangenybes, pastatė 3 moterų ir 1 vyrų vienuolyną, tęsė kitus labdaringus darbus.

Anglijos pranciškonų provincijos įkūrėją pal. Anelį į pranciškonų ordiną priėmė pats šv. Pranciškus, lankydamasis Pizoje.

Mūsų laikų šventasis, apie kurį tikrai gausu analitinės literatūros, išleista nemažai jo dvasinių raštų, periodiškai leidžiami žurnalai bei kiti leidiniai, skleidžiantys jo dvasinį palikimą.

Eulogijus, Rodrigas ir Salomonas – Kordobos kankiniai. Jie, kaip ir daugelis kitų krikščionių, liudijo tikėjimą, paaukodami savo kraują prie Kordobos, svarbaus ispanų miesto Andalūzijoje.

Šv. Simplicijus tapo popiežiumi 468 m. Kartais jam atrodydavo, jog jam vienam tenka kovoti su blogiu, kuris tvyrojo aplink.

Antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas, vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas.

Kartą išgirstas Pal. Jono iš Avilos (vėliau tapusio jo dvasiniu mokytoju) pamokslas radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Dievo Jonas pardavė viską, išdalino vargšams ir ėjo Granados gatvėmis elgetaudamas bei kviesdamas žmones geriems darbams.

Perpetua ir Felicita (m. 203), Kartaginos (Afrikoje) kankinės.

Rožės mirtis minima kovo 6 d., tačiau ne mažiau garsi yra rugsėjo mėnesį minima palaikų į jos vardu pavadintą bažnyčią perkėlimo šventė.

Būdamas šešiolikos, Jonas Juozapas įstojo į pranciškonų ordiną. Jis troško pašvęsti savo gyvenimą kitiems kaip Jėzus. Vedamas šio troškimo, jis džiugiai vykdė daugybę pasiaukojimų.

1471 m. rug­sė­jo 20 d. Kro­ku­vo­je Ka­zi­mie­ras, kaip Veng­ri­jos sos­to įpė­di­nis, pa­skel­bė ka­rą sos­tą už­ėmu­siam Mo­tie­jui Kor­vi­nui ir su ka­riuo­me­ne iš­vy­ko į Veng­ri­ją.

Katerina įkūrė Švenčiausiojo Sakramento seserų bendruomenę, kad seserys tarnautų indėnams, juodaodžiams ir įvairių tautybių žmonėms.

Kovo 2 d. minime šv. Agnietę iš Prahos, šv. Klaros neturtėlių seserų vienuolyno Prahoje įsteigėją.

Energinga Albino laikysena ne kartą išprovokavo grasinimų mirtimi bei susikirtimų su kitais vyskupais.