Liturginis kalendorius | Religija

Kartą Juozapas pamatė Dievo Motinos paveikslą aukštai ant bažnyčios skliauto. Tą pat akimirką jo kūnas pakilo į orą, ir jis su atsidavimu pabučiavo Marijos atvaizdą.

Mažasis Neturtėlis iš Asyžiaus mus moko, kad esminis mūsų egzistencijos poreikis yra „ekologiško gyvenimo projektas“, kur įsipareigojimas dėl kitų gerovės yra derinamas su „vacare Deo” – o tai reiškia laiką, praleidžiamą su Dievu ir savimi.

Rugsėjo 16 d. minime šv. Kornelijų ir Kiprijoną.

Būtent dabar ji tampa visos Žmonijos Motina ir Atpirkėjo bendradarbė. Šį tikėjimo faktą žinome iš Evangelijų.

Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška.

Šis vyskupas ir Bažnyčios mokytojas gimė Sirijos Antiochijoje imperijos kariuomenės karininko šeimoje. Jis studijavo retoriką Antiochijoje pas oratorių Libanijų, religiją – pas Diodorą.

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką ji vadinama Marija, o Evangelijoje pagal Joną – tiktai Jėzaus motina. Tačiau amžiams bėgant krikščionys savo maldose suteikė jai daugybę kitų vardų, kai kur net per šešis tūkstančius.

Subrendęs dramatiškų įvykių dėka, jaunuolis rado drąsos atsispirti tėvų lūkesčiams ir būdamas dvidešimtmetis įstojo į mažesniųjų brolių vienuolyną.

Kartą, išgirdęs vieno kunigo vienuolio pamokslą, kad neverta mylėti pasaulio, nes jis ir visi jo troškimai praeina, Mikalojus panoro įstoti į šv. Augustino eremitų vienuolyną – taip 1263 m. tapo augustijonu.

Per antrąjį Pasaulinį karą Eutimija slaugė užkrečiamomis ligomis sergančius karo belaisvius ir priverstinius darbininkus. 

Šventas Jeronimas būdamas paauglys kažkokioje knygelėje perskaitė Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo istoriją, o po daugelio metų ją paprašytas perpasakojo, kaip pats galėjo prisiminti.

Yra žinoma, kad jos pagonis tėvas Olibrius, veltui mėginęs priversti atsisakyti tikėjimo, ją įkalino ir galiausiai nukirsdino.

Zacharijas aramajų kalba reiškia „Dievo priminimas“. Jis yra vienas iš dažniausiai cituojamų pranašų Naujajame Testamente.

„Nevykite į Kalkutą! Verčiau ieškokite savo Kalkutos ten, kur gyvenate!“ Anot biografo, būtent šią žinią galima laikyti įžvalgiausiu Kalkutos Motinos Teresės pasisakymu, tinkamu visiems laikams.

Su­ža­dė­tu­vių die­ną Rozalija pa­bė­go iš na­mų ir pa­si­slė­pė Kvisk­vi­ni­jos kal­nuo­se, o jos tė­vo bei su­ža­dė­ti­nio su­reng­tos pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės.

Bu­vo to­bu­las pa­vyz­dys to, kaip rei­kia val­dy­ti: bu­vo iš­min­tin­gas ir tei­sin­gas, ro­mus ir stip­rus, griežtas ir to­le­ran­tiškas bei pil­nas su­ma­ny­mų.

Ingrida sekė Petro iš Dacijos, dominikonų kunigo, dvasingumu. Ji tapo pirmąja dominikonų vienuole Švedijoje ir 1281 m. įkūrė pirmąjį šalyje dominikonių vienuolyną.

Manoma, kad Egidijus buvo atsiskyrėlis Provanse, gyveno oloje netoli Rhone miesto Prancūzijoje. Čia jis įkūrė St. Giles vienuolyną ir buvo jo abatu.

Kiekvienas, kuris jį sutikdavo, jusdavo, kad Petras buvo labai pasišventęs kunigas, kuriam iš tikrųjų rūpėjo kiti ir kuris aukojo save kitų, ypač atstumtų ir apleistų žmonių, dvasinės bei fizinės gerovės labui.

Šusteriui tekusi rykštė buvo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, vė­liau vir­tęs be­veik pi­lie­ti­niu ka­ru tarp į at­kak­lią ko­vą įsi­trau­ku­sių fa­šis­tų ir an­ti­fa­šis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių par­ti­za­nų.

Jonas Krikštytojas užantspauduoja savo, kaip mesijo pirmtako, ir pranašo, skelbiančio apie besiartinančią Dievo karalystę, misiją kankinyste, kuri minima rugpjūčio 29 d.

410 metai – didžiulės imperijos, kuri, rodėsi, buvo metusi iššūkį laikui ir istorijai, žlugimo pradžia. 

Nedaugeliui šventųjų taip, kaip Monikai, teko garbė turėti tokį dėmesingą ir pamaldų biografą. 

Italai Luidžis ir Marija Beltrame Kuatrokiai  tapo pirmąja sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kurie palaimintaisiais buvo paskelbti kartu.

Valdydamas jis liko ištikimas katalikų tikėjimui. Jam labai patiko dažnai lankytis konventuose, kur kartu su vienuoliais dalyvaudavo liturgijoje.

Baltramiejus buvo vienas iš tų, kurie gyveno pirminės Bažnyčios rūpesčiais. Maža to – jis buvo tarp tų, kurie ypatingu būdu augino ir brandino pirminę Bažnyčią. 

Rožė kanonizuota 1671 m. ir yra pirmoji Amerikos žemyne gimusi šventoji, Naujojo Pasaulio globėja.

Istorinis kontekstas kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip labai aktuali yra Dievo Motina Naujųjų laikų Bažnyčiai.

Pijus X buvo vienas iš pirmųjų popiežių, nuėjusių visą sielovadininko kelią nuo kapeliono iki popiežiaus.

Kartu su Bernardu Klerviečiu turime ir mes pripažinti, kad Dievo „geriau ieškoti ir jį lengviau galima surasti malda“. 

Rugpjūčio 19 d. minime šv. Joną Eudą (1601-1680), prancūzų pamokslininką, vienuolijų steigėją.

Romos Martirologijoje jie minimi kartu su šventaisiais Prokulu ir Maksimu. Lauras ir Floras buvo laikomi broliais, akmenskaldžiais, namų statytojais, Prokulo ir Maksimo mokiniais.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje ir Prūsijoje (1236 - 1238), lankėsi Lietuvoje (1231), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Buvo vadinamas „šiaurės apaštalu”.

No­rė­da­mas su­vie­ny­ti sa­vo tau­tą, Ste­po­nas rė­mė­si mo­ra­le ir re­li­gi­ja. 

Visai teisėta ir normalu klausti, kokių ženklų vedama Bažnyčia, aiškindamasi tiesą apie šį įvykį, nusprendė Marijos Ėmimą į dangų paskelbti dogma.

Iš prigimties būdamas ūmaus būdo, amžininkų prisiminimuose jis charakterizuojamas kaip itin romus ir susitvardantis.

Rugpjūčio 13 d. minime šventuosius Poncijoną, popiežių, ir Ipolitą, kunigą, kankinius.

Uošvis ne tik pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu, bet ir visaip engė Joaną, kurios vienintele priebėga tapo paklusnumas – kaip būdas ieškoti Dievo valios savo gyvenime.

Pran­ciš­kaus at­si­ver­ti­mas stip­riai pa­vei­kė ir vie­ną gra­žią Asy­žiaus mer­gi­ną iš kil­min­gos gi­mi­nės – aš­tuo­nio­lik­me­tę Kla­rą Of­re­du­ci (Of­fre­duz­zi), gy­ve­nu­sią griež­to sti­liaus na­muo­se-tvir­to­vė­je San Ru­fi­no aikš­tė­je.

Jo pa­rei­ga bu­vo va­do­vau­ti veik­lai tų pa­siun­ti­nių, ku­rie įvai­riuo­se mies­to kvar­ta­luo­se, vargšams da­ly­da­mi Eu­cha­ris­ti­ją ir teik­da­mi iš­mal­dą, ku­ni­gams pa­dė­da­vo jų apaš­ta­la­vi­mo bei gai­les­tin­gu­mo dar­buo­se.

1942 me­tų rug­pjū­čio 2 d. vo­kie­čiai įsi­ver­žė į kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ną, su­ėmė Edi­tą ir nusiun­tė į Auš­vi­cą, kur po ke­lių dienų ji bai­gė gy­ve­ni­mą du­jų ka­me­ro­je.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Tu­lū­zo­je Do­mi­ny­kas iš­ti­są nak­tį ban­dė įti­kin­ti vie­ną ka­ta­rą, kad šis klys­ta. Ši pa­tir­tis tik su­tvir­ti­no vie­ną jo įsi­ti­ki­ni­mą: ge­riau­sias gin­klas ere­zi­jai nu­ga­lė­ti yra pa­vyz­di­nis as­ke­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir ge­ras te­olo­gi­nis išsi­moks­li­ni­mas.

 „Kris­tus lau­kia, Jis nepa­si­trau­kia“, taip daž­nai nusiminęs kar­to­da­vo Ka­je­to­nas Tje­nas, kal­bė­da­mas apie ne­ati­dė­lio­ti­ną bū­ti­ny­bę re­for­muo­ti abe­jin­gu­mo ir iš­tvir­ki­mo men­ki­na­mą Baž­ny­čią.

Svarbu yra ne tiek pats atsimainymo įvykis, o tai, kad atsimaino Jėzus, mūsų brolis, pažįstantis mūsų silpnybes.

Bazilikos viduje, Borgezės koplyčioje, yra senovinis bizantiškas Madonos su kūdikiu paveikslas, priskiriamas šventajam Lukui. 

Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl to ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio mo­kyk­lą Eku­ly­je. 

Savo pavyzdžio trauka ir įtikinama žodžių jėga per vienus metus Augustinas sugrąžino nusiaubtam miestui krikščionišką veidą ir ramų gyvenimą.

Vieną naktį Porciunkulėje šv. Pranciškų apėmė dvasios pagava. Jis pamatė Viešpatį ir Dievo Motiną, apsuptą dangaus angelų. Tuomet jis išgirdo Viešpaties balsą, su neapsakomu švelnumu kviečiantį prašyti specialios malonės.

Tai­gi tas pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą nu­trau­kęs at­si­ti­ki­mas bu­vo lem­tin­gas jo gy­ve­ni­mui, ku­rį jis vis la­biau ėmė pa­švęs­ti bro­lių kan­čioms su­ma­žin­ti.

Ig­na­co dva­sin­gu­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta, kaip pa­pras­tas ir nuo­lan­kus bu­vo vi­sas jo gy­ve­ni­mas: my­lė­ti ir tar­nau­ti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“.