Liturginis kalendorius | Religija

Tai jauniausioji Dievo Motinos apsireiškimo Fatimoje liudytoja.

Konradas gimė 1290 m. Piacenzoje, kilmingoje šeimoje. Kartą jis apkaltino nekaltą žmogų sukėlus gaisrą, kurį išties per medžioklę sukėlė jis pats.

Vasario 18 d. minime baltarusių pal. Jurgį Kašyrą (1904–1943), kunigą marijoną.

Apie 1233 m., tuo metu, kai Florencija kentėjo nuo brolžudiškų kovų, septyni pirkliai susibūrė į vieną pasaulietinę broliją, pasišventusią Švč. Mergelei Marijai.

Šv. Julijona patyrė kankinystę Dioklecijano persekiojimų metu.

Kunigo Sopočkos pastangomis buvo įgyvendinti visi svarbiausi šv. Faustinai apreikšti Išganytojo priesakai.

Jie tuo metu abėcėlės dar neturėjusiai slavų kalbai sukūrė rašmenis. Šių dviejų šventųjų užrašytos raidės dar ir dabar, pagal vieno iš brolių vardą, vadinamos kirilica.

Šv. Katerina gimė Florencijoje (Italija) 1522 metais. Nuo vaikystės mergaitė pasižymėjo polinkiu maldai, sulaukusią šešerių, tėvas apgyvendino ją Montičeli vienuolyne, Florencijoje.

Pirmasis „didis germaniškos kilmės monastinio gyvenimo tėvas“.

1862 m. Bažnyčia Mergelės Marijos apsireiškimus Lurde oficialiai pripažino autentiškais. Lurdas tapo Prancūzijos, o iš dalies ir Europos religinės dvasios atgimimo centru.

Šv. Skolastika (480-543), šv. Benedikto sesuo.

„Širdis yra turtinga, kai ji pilna, o ji pilna visada, kai jos troškimai nukreipti į Dievą“ – Šv. Mikelis iš Ekvadoro.

Kai jai buvo septyneri, ji buvo pagrobta ir parduota į vergiją. Jai buvo suteiktas vardas Bakhita, kuris reiškė „laiminga“.

Dievas paskyrė Koletei ypatingą užduotį. Jis sužadino merginos širdyje troškimą atnaujinti griežtos šv. Klaros regulos laikymąsi, nes daugelis šv. Klaros neturtėlių seserų konventų naudojo pakeistą versiją.

Vasario 6 d. minime šv. Paulių Mikį bei kitus jėzuitų ir pranciškonų kankinius Japonijoje.

Ago­tą, šauk­da­ma­si Die­vo, mi­rė de­gi­na­ma ant lė­tos kait­rios ug­nies. Bū­tent dėl šios jos žiau­rios ago­ni­jos žmo­nės ėmė šauk­tis jos už­ta­ri­mo dėl ug­nin­gos la­vos.

Vasario 4 d. minime Andriejų Korsinį (1302-1371), vyskupą.

Viduramžių krikščionys netikėjo magišku tokių ritualų poveikiu. Tačiau jie troško pasitikti Dievą su viskuo, ką išgyvena, taip pat ir su silpnosiomis savo pusėmis, kūno ir sielos ligomis.

Ši šventė buvo svarbi ir kitoms kultūroms bei religijoms. Ji siekia romėnų, senovės graikų, žydų, keltų, germanų tradicijas ir savaip jas aiškina.

Brigita buvo viena žymiausių savo meto moterų. Jos gyvenimas apipintas legendomis, tačiau nėra abejonių, kad jos ypatingas dvasingumas, beribė meilė buvo tikri.

„Laimėkite mokinio širdį, – sakė šv. Jonas Boskas, – ir galėsite daryti didelę įtaką jam, siekiant gėrio.“

Hiacinta įkūrė Marijos oblates, pasišventusias tarnystei senyvo amžiaus vargšams ir skurstantiems.

Angelė subūrė apie save grupelę jaunų moterų iš Trečiojo ordino ir kitų draugių, jos mokė mergaites tikėjimo tiesų, padėjo vargšams ir rūpinosi ligoniais.

Iš tie­sų To­mas nu­si­pel­no pa­gar­bos pir­miau­sia dėl sa­vo pro­to, ku­rį pa­šven­tė tar­nau­ti krikš­čio­niš­ka­jai te­olo­gi­jai bei mo­ky­mui, aiš­ku­mo ir gi­lu­mo. Jo iš­ties mo­nu­men­ta­lūs dar­bai at­vė­rė ke­lius ir nu­ro­dė kryp­tis, ku­rio­mis ėjo vi­sų epo­chų moks­lo žmo­nės.

Šventumo garsas, įgijęs, kaip minėta vox populi išraišką, nenuslūgo. Jis plito nuo pat arkivyskupo mirties (net anksčiau), ir ne vien Kaune, bet taip pat Romoje, Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lvove, Miunsteryje, Čikagoje.

Šv. Timotiejus buvo šv. Pauliaus mokinys, o šv. Titas – jo sekretorius.

Apaštalai jį pavadino Pauliumi (lot. k. paulus – „mažas“ – šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo).

Įveikęs tėvo pasipriešinimą Pranciškus atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir 1593 metais buvo įšventintas kunigu.

Romėnų valdymo laikotarpiu buvusi galinga šeima neprarado savo įtakos ir į valdžią atėjus Visgotams: tad suplanavo sūnui atitinkamą karjerą. Tačiau Ildefonsas pabėgo iš namų, pasislėpėdamas Kozmo ir Šventojo Damijanio vienuolyne.

Kunigas, Katalikų apaštalavimo sąjungos steigėjas.

La­biau­siai pa­pli­tęs pa­sa­ko­ji­mas, kad Ag­nie­tė, vos dvy­li­kos me­tų su­lau­ku­si, mi­rė kan­ki­nės mir­ti­mi, no­rė­da­ma iš­sau­go­ti sa­vo skais­tu­mą ir ti­kė­ji­mą.

Balandis mums yra taikos simbolis, ir tuomet tai buvo pranašiškas ženklas – kai Fabijonas buvo išrinktas popiežiumi, ligi tol persekiojami ir kenčiantys krikščionys sulaukė taikos ir ramybės meto.

Vatikano II Susirinkimas sako, kad yra daug daugiau dalykų, kurie mus vienija, negu kad mus skaldo.

Pirmieji vienuoliai sekė krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, kurį amžiams Apaštalų darbuose paliko pirmosios Jeruzalės bendruomenės tikintieji. Vienu iš tokių ir buvo šv. Antanas Didysis.

1219 m. su šventojo Pranciškaus palaiminimu, Berardas kartu su Petru, Adjutu, Akuru, Odu, Vitaliu paliko Italiją ir išvyko skelbti Evangelijos Maroke.

Pasak legendų, jo kontempliatyvų eremito gyvenimą pertraukė šv. Antanas, aplankęs jį senatvėje.

Feliksas gimė Noloje, netoli Neapolio, romėnų kario šeimoje. Po tėvo mirties Feliksas išdalijo tėvo turtą vargšams.

Viešpaties Krikšto (gr. Βάπτισμα του Κυρίον, lot. Baptisma Domini) įvykį randame atpasakotą evangelijose – įkvėptieji autoriai pasakoja, kaip Jonas krikštija Jėzų Kristų Jordano vandenyse.

Cezarijus kilęs iš Šalono, esančio Burgundijoje. Būdamas 18 metų tapo vienuoliu. Tačiau dėl ligos ir blogos sveikatos buvo priverstas palikti vienuolyną. 

Sausio 11 d. minimas Pal. Viljamas Karteris, kankinys (Londonas, 1548 – 1584 m. sausio 11 d.)

1200 m. Vilhelmas buvo išrinktas Burgo vyskupu, tačiau ši žinia jį labai prislėgė. Tik paklusdamas popiežiaus Inocento III ir cistersų vyresniojo nurodymui jis tapo vyskupu.

Korėjietės Agota Yi, jauna mergina gimusi Seule 1824 metais, ir Teresė Kin, našlė, gimusi Myeoncheone 1797 metais, buvo įkalintos, kankinamos ir galiausiai 1840 m. sausio 9 d. nužudytos dėl savo krikščioniškojo tikėjimo.

Šv. Apolinaras buvo vienas iš žymiausių II a. vyskupų. Jis parašė „Apologiją“ imperatoriui Markui Aurelijui, gindamas krikščionybę.

Sausio 6 d. minime šv. Joną de Ribera, Valencijos (Ispanija) arkivyskupą.

Liaudyje ji vadinama „Trimis karaliais". Bažnyčia vadina ją „Kristaus Apsireiškimu“ (Epifanija, gr. epiphaneia – „pasirodymas"), nes taip paminimas žmonių susitikimas su Dievo Apsireiškimo šviesa.

Skaitydamas šv. Paulius laiškus, Jonas pajuto misionieriaus pašaukimą; vėliau to meto Evangelijos skleidėjų raštai paskatino pasukti konkrečia kryptimi: į Šiaurės Ameriką.

Sausio 4 d. Bažnyčia mini Angelę iš Foligno (Folinjo), vieną pirmųjų italų mistikių, gimusią viduramžių miestelyje 1248 metais.

Švenčiausiasis Jėzaus Vardas visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose.

329 me­tais Ce­za­rė­jo­je gi­męs šven­tas Ba­zi­li­jus bu­vo ki­lęs iš me­ni­nin­kų šei­mos ir pats bu­vo me­ni­nin­kas. Jo šei­ma to­kia tur­tin­ga šven­tų­jų, kad ki­tos to­kios ha­giog­ra­fi­jo­je ir nė­ra.

Trečiajame amžiuje buvo paplitusios maldos, kuriose Marija vadinta „Theotokos“ – „Dievo Gimdytojos“ titulu. Nuo IV a. pradžios, po įgytos kulto laisvės, Marijai dedikuotų bažnyčių skaičius, su ja susijusių maldų ir liturgijos nepaprastai padaugėjo.