Liturginis kalendorius | Religija

Iš prigimties būdamas ūmaus būdo, amžininkų prisiminimuose jis charakterizuojamas kaip itin romus ir susitvardantis.

Rugpjūčio 13 d. minime šventuosius Poncijoną, popiežių, ir Ipolitą, kunigą, kankinius.

Uošvis ne tik pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu, bet ir visaip engė Joaną, kurios vienintele priebėga tapo paklusnumas – kaip būdas ieškoti Dievo valios savo gyvenime.

Pran­ciš­kaus at­si­ver­ti­mas stip­riai pa­vei­kė ir vie­ną gra­žią Asy­žiaus mer­gi­ną iš kil­min­gos gi­mi­nės – aš­tuo­nio­lik­me­tę Kla­rą Of­re­du­ci (Of­fre­duz­zi), gy­ve­nu­sią griež­to sti­liaus na­muo­se-tvir­to­vė­je San Ru­fi­no aikš­tė­je.

Siks­tas II jam pa­ti­kė­jo ar­ki­dia­ko­no pa­rei­gas, tai­gi jo pa­rei­ga bu­vo va­do­vau­ti veik­lai tų pa­siun­ti­nių, ku­rie įvai­riuo­se mies­to kvar­ta­luo­se, vargšams da­ly­da­mi Eu­cha­ris­ti­ją ir teik­da­mi iš­mal­dą, ku­ni­gams pa­dė­da­vo jų apaš­ta­la­vi­mo bei gai­les­tin­gu­mo dar­buo­se.

1942 me­tų rug­pjū­čio 2 d. vo­kie­čiai įsi­ver­žė į kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ną, su­ėmė Edi­tą ir nusiun­tė į Auš­vi­cą, kur po ke­lių dienų ji bai­gė gy­ve­ni­mą du­jų ka­me­ro­je.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Tu­lū­zo­je Do­mi­ny­kas iš­ti­są nak­tį ban­dė įti­kin­ti vie­ną ka­ta­rą, kad šis klys­ta. Ši pa­tir­tis tik su­tvir­ti­no vie­ną jo įsi­ti­ki­ni­mą: ge­riau­sias gin­klas ere­zi­jai nu­ga­lė­ti yra pa­vyz­di­nis as­ke­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir ge­ras te­olo­gi­nis išsi­moks­li­ni­mas.

 „Kris­tus lau­kia, Jis nepa­si­trau­kia“, taip daž­nai nusiminęs kar­to­da­vo Ka­je­to­nas Tje­nas, kal­bė­da­mas apie ne­ati­dė­lio­ti­ną bū­ti­ny­bę re­for­muo­ti abe­jin­gu­mo ir iš­tvir­ki­mo men­ki­na­mą Baž­ny­čią.

Kristaus atsimainymas yra pergalės, Prisikėlimo šlovės regėjimas. Svarbu yra ne tiek pats atsimainymo įvykis, o tai, kad atsimaino Jėzus, mūsų brolis, pažįstantis mūsų silpnybes.

Bazilikos viduje, Borgezės koplyčioje, yra senovinis bizantiškas Madonos su kūdikiu paveikslas, priskiriamas šventajam Lukui. Jis yra visoje Romoje labiausiai gerbiamas Dievo Motinos atvaizdas.

Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl to ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio mo­kyk­lą Eku­ly­je. Jo var­das bu­vo Jo­nas Via­nė­jus, jis bu­vo gi­męs 1786 me­tų ge­gu­žės 8 d. Dar­di­ly­je.

Savo pavyzdžio trauka ir įtikinama žodžių jėga per vienus metus Augustinas sugrąžino nusiaubtam miestui krikščionišką veidą ir ramų gyvenimą.

Vieną naktį Porciunkulėje šv. Pranciškų apėmė dvasios pagava. Jis pamatė Viešpatį ir Dievo Motiną, apsuptą dangaus angelų. Tuomet jis išgirdo Viešpaties balsą, su neapsakomu švelnumu kviečiantį prašyti specialios malonės.

Tai­gi tas pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą nu­trau­kęs at­si­ti­ki­mas bu­vo lem­tin­gas jo gy­ve­ni­mui, ku­rį jis vis la­biau ėmė pa­švęs­ti bro­lių kan­čioms su­ma­žin­ti.

Ig­na­co dva­sin­gu­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta, kaip pa­pras­tas ir nuo­lan­kus bu­vo vi­sas jo gy­ve­ni­mas: my­lė­ti ir tar­nau­ti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“.

Žmogus, kuris energingai siekia tikslo, gali pasiekti daug daugiau, nei pats iš pradžių tikėjosi ar vylėsi. Taip nutiko ir su Petru Auksažodžiu, kuris jaunas būdamas tapo Ravenos vyskupu.

Evangelistas Jonas kviečia mus pažvelgti į Mortos žodžius, pasakytus Marijai prieš Lozoriaus prisikėlimą, kaip į kvietimą, į kurį kiekvienas krikščionis turi atsiliepti.

Nors ir buvo smarkiai kritikuojamas už savo kilmę ir už konfliktą su Rytų krikščionimis, tačiau savo pontifikavimo metu Viktoras I sugebėjo sugrąžinti Romos vyskupo apaštališkajį autoritetą ir šlovę.

Liepos 27 d. minime šv. Pantaleoną (m. 305), kankinį. Pataleonas – pagonio Eustorgijaus ir krikščionės Eubulos sūnus.

Kaip teigia sena krikščionybės tradicija, Marijos gimdytojų vardus mums išsaugojo žydai įvairiuose apokrifiniuose raštuose.

Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; vienas jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju.

Buvo trečias vaikas Vengrijos karaliaus Belos IV iš Arpadų dinastijos ir jo žmonos Marijos, Bizantijos imperatoriaus Teodoro I Laskario dukters, šeimoje.

Joje žavimės krikščionybe, kurios pagrindinis bruožas – besąlyginis Kristaus sekimas, įkvėptas evangeliškos dvasios. Ji buvo mokytoja, kaip priimti kryžių – pagrindinę mūsų tikėjimo išraišką.

Jėzaus Kristaus artimųjų ir bičiulių ratas iš tiesų ekstravagantiškas. Tarp šių žmonių beveik nerasime to meto inteligentų ir šviesuolių, filosofų, teologų, aukštuomenės pažibų.

Lauryno charakteryje puikiai derėjo talentas, žmogiška atjauta bei administraciniai sugebėjimai, kurie jam itin pasitarnavo, vykdant savo pareigas.

Margarita, dar žinoma Marijos vardu, buvo Antiochijos (Pisidija) pagonių šventiko dukra, kuri atsivertė į krikščionybę, ir už tai tėvo buvo išvaryta iš namų.

Dykumos tėvas šv. Arsenijus, kilęs iš turtingos Romos senatoriaus šeimos, gyveno IV a. pab. ir V a. pr.

Ši legenda susijusi ir su istorine tikrove: Arnolfo laikais išties nelengva nenusidėti, ypač jei eini aukštas pareigas.

Liepos 17 d. prisimename šešiolika karmeličių vienuolių, nukankintų per Prancūzijos revoliuciją.

Liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine.

Kartu su Jonu Dunsu Škotu Bonaventūras laikomas intelektualinės pranciškonų tradicijos svarbiausiu akademiniu teologu.

Kamilis Lelietis (1550–1614) gimė Bocchianico, Italijoje, tarnavo kareiviu mūšiuose prieš turkus. Ten susirgo nepagydoma kojų liga ir tapo luošiu. 1574 m. jis bandė Neapolyje įstoti į kapucinus, bet dėl savo žaizdų buvo atstumtas.

Liepos 13 d. minime šv. Henriką. Henrikas II (972-1024) – Vokietijos imperatorius. Bavarijos kunigaikščio Henriko II ir Gizelos Burgundietės sūnus.

Pasak legendos, Veronika gyvenusi Jeruzalėje. Kai Jėzus nešė kryžių į Golgotą, ji drobule nušluostė jo veidą.

Benediktas yra Vakarų vienuolijos patriarchas. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis Subiako kalvose, turėjo daug mokinių, įkūrė garsųjį Monte Kasino vienuolyną ir sukūrė regulą, tapusią visų Vakarų vienuolynų regulų pagrindu.

1697 m., Didįjį penktadienį, Veronika gavo stigmas – penkias Kristaus žaizdas kojose, rankose ir šone. Vyskupo liepimu jai buvo skirtas gydymas, tačiau jis nesuteikė palengvėjimo nuo šių žaizdų.

Liepos 9 d. naktį visi 19 tikinčiųjų atiduoti susirinkusiai įtūžusiai miniai, kuri žiauriai visus išniekino ir nužudė. Mirusių kankinių kūnai buvo neatpažįstamai sudarkyti.

Pasak tradicijos, Pankracijus buvo dar paauglys, kai jo tėvas, vedinas stebuklų alkio ir trokštantis pamatyti Kristų, nutarė vykti į Jeruzalę, pasiimdamas su savimi sūnų.

Vilibaldas gimė Anglijoje, mokėsi Valthamo vienuolyne Hempšyre. Apie 721 m. Jis išvyko į maldininkišką kelionę į Romą ir Šventąją žemę.

Marija Goreti gimė 1890 m. spalio 16 d. Ankonoje, Italijoje. Ji buvo trečia iš 7 vaikų Luigi Goretti ir Assunta Carlini šeimoje.

Liepos 5 d. minime šv. Antaną Mariją Zakariją (1502-1539).

Elžbieta (1271-1336) – karalienė. Būdama 12 metų ji ištekėjo už Portugalijos karaliaus Deniso.

Tomo vardo hebrajiška šaknis yra ta‘am, tai reiškia „dvynys“, matyt, todėl Evangelijoje pagal Joną jis taip ir vadinamas – „Dvyniu“ (Jn 11, 6; 20, 24; 21, 2).

Šis šventasis buvo toks didis ir mylimas žmonių, kad 1616 m., kai jis gulėjo mirties patale, miesto magistratas formaliai paprašė kad jis imtų globoti miestą.

Pal. Juniperas Šiaurės Amerikoje įkūrė 21 misiją ir į Katalikų tikėjimą atvertė tūkstančius indėnų.

Birželio 30 d. minime pirmuosius šventuosius Romos Bažnyčios kankinius, žuvusius dėl krikščionių tikėjimo (~64 m.).

Birželio 29 d. minime Šv. Petro ir Pauliaus iškilmę.Šv. Petras ir šv. Paulius patyrė kankinystę Romoje, Petras – veikiausiai 64 m., Paulius - 67 m.

Birželio 28 d. minime šv. Ireniejų, vyskupą.

Kirilas 1882 m. buvo paskelbtas Bažnyčios mokytoju, o popiežius Pijus XII 1944 m. jį ypač pagerbė savo enciklikoje „Orientalis ecclesiae“.

Jis įsteigė organizaciją „Opus Dei“ (lot. Dievo darbas) ir nuo tos dienos su dideliu apaštališku įkarščiu ir trokšdamas laimėti visas sielas ėmėsi misijos, kurią jam pavedė Dievas.