Liturginis kalendorius | Religija

Birželio 19 d. minime šv. Julijoną Falkonieri. Julijona vadinama servitų ordino įkūrėja todėl, kad sudarė jų statutą, nors ir nebuvo pirmuoju asmeniu ordine.

Elžbieta į Šėnau (Vokietija) benediktinių vienuolyną įstojo būdama dvylikos. Pirmąjį regėjimą patyrė 1152 m., vėliau išgarsėjo savo ekstazėmis, pranašystėmis.

Jis dažnai kontempliuodavo Jėzaus Kančią ant Kryžiaus. Jį pripildė gili meilė Kristui. „Jėzaus širdies kelias”, kaip jį mokė t. André, buvo kvietimas išgyventi dabartį su kantrybe, viltimi ir meile.

Birželio 16 d. minime šv. Beną (Benno) (1010-1106), vyskupą.

Pasak legendos, Vitas buvo vienintelis Sicilijos senatoriaus sūnus. Jis tapo krikščioniu, būdamas dvylikos metų.

Birželio 14 d. minime Rufiną ir Valerijų (m. 28), kankinius.

Apie Petrą žinome tik iš legendų, pasak kurių jis, sulaužęs įžadą tapti vienuoliu, tapo Bizantijos kariu.

Žy­dai jį per­se­kio­jo ir įka­li­nę 53 me­tų bir­že­lio 11 d. už­mė­tė ak­me­ni­mis.

Joakima gimė aristokratų šeimoje Barselonoje, Ispanijoje. Būdama 12-os metų ji pareiškė norą tapti karmelite.

Efraimas gimė Nisibyje, romėnų okupuotoje Mesopotamijoje, tikriausiai pagonių šeimoje. Buvo išvarytas iš namų, kai dar būdamas vaiku atsivertė į krikščionybę.

Birželio 8 d. minime šv. Vilhelmą iš Jorko, vyskupą.

Birželio 7 d. minime šv. Robertą (1100-1159), abatą.

Norbertas gimė Ksantene, Prūsijoje. Prieš tapdamas vienuoliu jis gyveno kaip nerūpestingas dvariškis. Vienos medžioklės metu patyrė regėjimą, pakeitusį tolimesnį jos gyvenimą. 1115 m.

Bonifacas paliko šalį, kurioje buvo gerbiamas mokslininkas, mokytojas ir kunigas, nes buvo įsitikinęs, kad jo pašaukimas – misionieriškas darbas.

Pranciškus gimė Italijos Abruzo regione 1563 m. spalio 13 d. Jo tėvas buvo neapolietis princas; o jo motina, kaip manoma, buvo kilusi iš Akviniečių šeimos.

Šv. Simonas gimė Lenkijos miestelyje Lipnicos Murovanos tarp 1435 ir 1440 metų. 1454 metais įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą.

Seniausia žinia, kuri pasiekia mus apie šv. Marcelino ir Petro kankinystę (304 m.),  yra užrašyta popiežiaus Damaso (384 m.), kuris jaunystėje girdėjo paties jų budelio pasakojimą apie jų nukankinimą.

Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis paminima trečiąjį šeštadienį po Sekminių.

Žymiausias pirmųjų amžių krikščioniškas filosofas ir apologetas. Kurį laiką Justinas  atsidėjęs studijavo filosofiją ir literatūrą. Nusivylęs savo mokytojais, tapo krikščionimi.

Gegužės 31 d. – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventė.

Šv. Joana Arkietė, garsi prancūzų patriotė, buvo anglų gyva sudeginta ant laužo kaip eretikė ir po kiek laiko reabilituota Šventojo Sosto. Ji suvaidino didelį vaidmenį Šimto metų kare, tačiau nuo jos nusisuko bendražygiai ir ją nuteisė anglai.

Gegužės 29 d. minime šv. Teodoziją.

Gegužės 28 d. minime šv. Bernardą Montenietį, gyvenusį X a., dar vadinamą Bernardu iš Aostos.

Gegužės 27 d. minime šv. Augustiną Kenterberietį (m. 605), arkivyskupą.

Pilypas Neris buvo auklėjamas vietinių dominikonų, o maždaug 18 metų nuvyko į Romą. Trejus metus studijavo teologiją, bet oficialias studijas apleido, kad galėtų daugiau bendrauti su žmonėmis gatvėse.

Beda buvo rūpestingas mokslininkas ir puikus metraštininkas. Šis Anglijos istorijos tėvas yra pirmasis, kuris pradėjo istorinių įvykių datavime vartoti terminą „anno Domini“ (t. y. po Kristaus gimimo).

Gegužės 24 d. minime šv. Vincentą Lerietį.

Gegužės 23 d. minime šv. Deziderijų.

Šv. Rita buvo ypač pamaldi Nukryžiuotajam Jėzui. Pasakojama, kad kartą melsdamasi ji prašė Kristaus pasidalyti su ja savo skausmu. Vienas spyglys iš jo erškėčių vainiko įsmigo į jos kaktą, o žaizda niekada nebeužgijo.

Žmonės nusprendė ginti savo religijos laisvę be tiesioginio klero įsikišimo, ginkluotu būdu. Taip prasidėjo civilinis karas, labiau žinomas Meksikoje kaip „kristerų karas“.

Ber­nar­di­nas kaip pa­moks­li­nin­kas bu­vo ne­pa­pras­tas. Iš baž­ny­čių sa­kyk­lų, nuo grei­to­mis su­ręs­tų pa­ky­lų erd­vio­se Tos­ka­nos mies­tų aikš­tė­se jo pa­klau­sy­ti su­si­rin­ku­sioms mi­nioms jis sklei­dė sa­vo nuo­šir­dų, skvar­bų, kan­dų ir bet ko­kią ydą smer­kian­tį žo­dį.

Petras iš Marono buvo kunigas, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą. Įsteigė „Šventosios Dvasios brolių“ ordiną, kuriam vėliau prigijo Tėvų celestinų vardas.

Gegužės 18 d. minime šv. Joną I (m. 526), popiežių ir kankinį. Šis Toskanos kunigas 523 m. rugpjūčio 13 d. pakeitė popiežių Hormizdą. Jo pavestas Dionizas Mažasis 526 m. nustatė Velykų šventės ciklą, kurio laikomasi ir šiandien.

Ivanas Ziatykas buvo paskelbtas palaimintuoju popiežiaus Jono Pauliaus II  2001 m. birželio 27 d. kartu su kitais 24 ukrainiečiais, sovietų režimo aukomis.

Gegužės 16 d. minime šv. Margaritą iš Kortonos (1247–1297), pasaulietę pranciškonę.

Jis gimė Madride, Ispanijoje. Visą gyvenimą Izidorius tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę, kartu pasižymėdamas šventu gyvenimu ir artimo meilės darbais.

Šv. Motiejus globoja stalius, dailides, kalvius, inžinierius.

1917 m. gegužės 13-ąją Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams - Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija.

Leopoldas buvo giliai atsidavęs Mergelei Marijai, kurią vadino „mano šventoji viršininkė“. Kartą jis pasakė apie kunigus: „Kunigas privalo mirti nuo sunkaus apaštalinio darbo; nėra kitos kunigo vertos mirties.

Gegužės 10 d. minime šv. Antoniną (1389–1459), arkivyskupą.

Gegužės 9 d. minime šv. Editą.

Nors buvo nejaunas ir silpnos sveikatos, Viktoras išliko ištikimas tikėjimui, džiugiai atiduodamas savo gyvybę už Dangaus Karalystę. Jo kilnus atsakas į kvietimą tapti kankiniu yra svarbus liudijimas šiuolaikinei Bažnyčiai.

Rožė suburdavo kaimynystėje gyvenančias merginas ir moteris vakarais kalbėti rožinį. Pamačiusi, kiek nedaug kai kurios iš jų išmano apie savo religiją, ėmė jas mokyti.

Juta, likusi našle, atsidėjo maldoms ir vargšų globai, ypač rūpinosi raupsuotaisiais, - šioje veikloje ji elgėsi tiesiog herojiškai. Jutos misija Prūsijoje, kuri tuo metu buvo valdoma kryžiuočių ordino, sulaukė ypatingo istorinio ir kultūrinio susidomėjimo.

Šv. Mauricijaus kapitulos vasalo sūnus Gotardas, kurio vardas vokiškai reiškia „Dievu tvirtas“, gimsta 960 metais Reichersdorfe (Ritenbach), vietovėje netoli Niederaltaicho, Pasavijos vyskupijoje.

Pasak jo kankinystės istorijos, Florijonas buvo romėnų karys, kuris gyveno Manteme. Jis buvo nuplaktas ir, pririšus jam prie kaklo akmenį, paskandintas Enso upėje, Austrijoje.

Tai du galilėjiečiai, kurie atrado „tą, apie kurį buvo rašęs Mozė ir Pranašai“. Tokiais žodžiais Pilypas paskatina nueiti pas Jėzų nepatiklų Natanaelį (Baltramiejų), taip skeptiškai žiūrintį į Nazareto gyventojus.

Atanazas, gimęs Egipto Aleksandrijoje 295 m., yra dramatiškiausia ir sukrečianti figūra turtingoje Bažnyčios Tėvų galerijoje.

Dievo plane darbas yra žmogaus teisė ir pareiga.