Lietuvoje vis atsinaujina ginčai dėl naujųjų religinių judėjimų, dažnai vadinamų sektomis. Vis girdisi balsų, siūlančių priimti specialų, prieš sektas nukreiptą įstatymą, panašų į tą, kuris neseniai priimtas Prancūzijoje. Tačiau šios valstybės elgesys ne tik naujųjų religinių judėjimų, bet ir tradicinių religijų atžvilgiu nuolat susilaukia kritikos. Pakanka paminėti kad ir neseną draudimą valstybinėse mokyklose nešioti religinius ženklus.

Kaip naujieji religiniai judėjimai vertinami Europos Sąjungos (ES) institucijose? Lietuvai, jungiantis į bendrą Europos erdvę, šis klausimas itin svarbus.

Naujųjų religijų judėjimų, tada dar vadintų sektomis arba kultais, klausimas ES institucijose iškilo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Dėmesį į naujuosius religinius judėjimus atkreipė vadinamosios „Saulės šventyklos“ narių savižudybės. ES žmogaus teisių teisme, Europos Parlamente ir Europos Taryboje būta karštų diskusijų, ar tikslinga kurti specialius, pavojingų sektų veiklą ribojančius įstatymus. Praktiškai visų Europos Sąjungos institucijų, dalyvavusių diskusijose, išvada buvo ta pati – tokie įstatymai neišsprendžia, o dar tik pagilina problemas.

Europos Parlamentas

Svarstymai sukėlė karštų ginčų. Dėl nesutarimų Europos Parlamente nebuvo apsvarstyta 1997 metais parengta Ataskaita apie kultus Europos Sąjungoje. 2002-aisiais Europos Parlamento Laisvių ir vidaus reikalų komisija svarstė ką tik priimtą Prancūzijos įstatymą dėl žmogaus teisėms ir laisvėms pavojingų sektų veiklos ribojimo. Reaguodamas į Prancūzijoje vykstančius procesus, Europos Parlamentas priminė 1999 metais paskelbtą savo rekomendaciją, siūliusią vengti vartoti sektos sąvoką. Pasak Parlamento, daug svarbiau nei skirstyti religines organizacijas į sektas ir nesektas, yra siekti, kad įvairių religinių, ezoterinių ar dvasinių grupių veikla nepažeistų demokratijos principų ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnio.

Dar 1999 metais Europos Parlamentas paragino ES valstybes taikyti įprastas pilietinės ir kriminalinės teisės procedūras grupėms, kurios pažeidžia įstatymus. Tiesa, valstybės narės turi visišką teisę imtis papildomų priemonių viešai tvarkai savo šalyje saugoti, tačiau tik ypatingomis sąlygomis galima riboti Europos žmogaus teisių konvencijos 9 ir 11 straipsnio nusakytas minties, sąžinės, religijos, raiškos ir susivienijimų laisves. Taigi natūraliai iškilo klausimas, ar Prancūzijos įstatymas yra suderinamas su Europos žmogaus teisių konvencija?

2002 metais Europos Parlamentas į šį klausimą atsakė diplomatiškai – tai nuspręsti gali tik Europos žmogaus teisių teismas, jei jam būtų pateikta tokio pobūdžio byla. Kartu Europos Parlamento Laisvių ir vidaus reikalų komisija paragino Prancūziją peržiūrėti sektų įstatymą ir labiau išplėtoti „nusikaltimo“ bei „nusikaltusiojo“ sąvokas.

Jau anksčiau Europos Parlamente buvo pareikšta nuomonė, jog nedera sudarinėti sektų sąrašų ir leisti specifinių, prieš sektas nukreiptų įstatymų. Parlamento nuomonė buvo suformuluota taip: “Jei religinių grupių veikla pažeidžia įstatymus, tada valstybė turi imtis priemonių. Jei įstatymai nelaužomi, tai religinės grupės yra tik visuomeninis ir politinis iššūkis, į kurį turi atsiliepti Bažnyčios, religinės bendruomenės, politinės partijos, vartotojų, šeimos ir jaunimo organizacijos“.

Kodėl Europos Parlamentas nerekomenduoja specifinio, naujųjų religinių judėjimų veiklą ribojančio įstatymo?

Todėl, kad jau minėta Europos žmogaus teisių konvencija, su kuria turi būti suderinta valstybių narių teisė, 9 straipsniu nuostato visuotinę laisvę keisti tikėjimą ir religiją bei viešai ir privačiai išpažinti, mokyti, praktikuoti savo religiją ar tikėjimą ir jo laikytis. Tos pačios konvencijos 11 straipsnis nustato, kad susirinkimų ir asociacijų laisvę gali riboti tik valstybės ir visuomenės saugumo, kitų sveikatos ir laisvės gynimo bei nusikaltimų prevencijos įstatymai. Konvencijos 14 straipsnis draudžia bet kokią laisvių ir teisių pripažinimo diskriminaciją.

Taigi leidžiami įstatymai, kuriais būtų mėginama nubrėžti ribą tarp teisėtų ir neteisėtų religinių susivienijimų, bandoma riboti religinę saviraišką ar siekiama nustatyti, kokie susivienijimai yra religiniai, o kokie jau ne, pavojingai įsiveržtų į žmogaus teisių ir laisvių sritį, kėsintųsi į sąžinės laisvę, suteiktų valstybei galią spręsti apie religiją.

Jei religinės grupės savo nariams taiko prievartą, jei jų veiksmai pažeidžia žmogaus teises ir orumą, jos nusikalsta, o tam gali būti pritaikytas baudžiamasis kodeksas. Kitoms su kai kurių religinių grupių veikla susijusioms problemoms spręsti turi būti taikomi vaikus ginantys įstatymai, finansinės veiklos įstatymai ir panašiai.

Europos žmogaus teisių teismas

Europos žmogaus teisių teisme buvo svarstytos kelios bylos, kurias įvairių religinių susivienijimų nariai kėlė juos persekiojusioms valstybėms. Šiose bylose Europos žmogaus teisių teismas nustatė, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnis lygiai taikomas naujųjų religinių judėjimų nariams, netikintiesiems ir agnostikams. Teisė reikšti savo įsitikinimus gina ir teisę bandyti įtikinti kitus, bet draudžia taikyti nederamą spaudimą.

Beje, vienas Europos žmogaus teismo teisėjas pasipriešino bandymui apibrėžti „deramą“ ir „nederamą“ apaštalavimą – taigi siekiui baudžiamąja teisę pritaikyti religinei raiškai. „Dvasiniai, taigi religiniai ir filosofiniai įsitikinimai priklauso pačių intymiausių įsitikinimų ir jų raiškos sričiai. Leisti represinei sistemai juos kontroliuoti yra labai pavojinga. Mes puikiai žinome, kokių pažeidimų totalitariniai režimai yra padarę, varžydami religijos laisvę, nors savo konstitucijose ir skelbė jos gynimą“, - sakoma 1992 metais paskelbtame Europos žmogaus teisių teismo sprendime.

Europos Taryba

1992 metais Europos Taryba, vienijanti 40 narių, svarstė „Sektų ir Naujųjų religinių judėjimų“ klausimą ir pateikė tokius siūlymus valstybių narių vyriausybėms ir Europos Sąjungos Ministrų Tarybai:

1. Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnis prieštarauja specialių sektų įstatymų kūrimui. Tokie įstatymai gali pažeisti esmines teises ir pakenkti tradicinėms religijoms.

2. Į naujųjų religinių judėjimų keliamas problemas dera atsiliepti auklėjimu ir administracinėmis priemonėmis.

2.1. Mokyklų programose turi būti skiriama vietos objektyviai informacijai apie tradicines religijas, be to, pageidautinos etikos, asmens ir visuomenės teisių pamokos.

2.2. Plačiajai visuomenei turi būti lengvai prieinama informacija apie sektas ir naujus religinius judėjimus. Tą informaciją rinkti ir skleisti turėtų nepriklausomos institucijos.

2.3. Nauji religiniai judėjimai ir sektos turi būti registruojami.

2.4. Nepilnamečių apsaugai valstybės narės turi ratifikuoti Europos konvenciją dėl vaikų globos.

2.5. Vaikai ir visi priklausantieji sektoms turi būti informuojami apie savo teisę iš jos pasitraukti.

Atsiliepdama į šiuos siūlymus, ES Ministrų Taryba sutiko, kad valstybės narės neturėtų vertinti tikėjimo ir religinės praktikos. Valstybės institucijos turėtų likti neutralios ir domėtis tik religinių grupių veiklos teisėtumu.

Taigi Europos Sąjungos institucijų laikysena nuosekli ir nepalanki ypatingiems religinių susivienijimų įstatymams. Kol kas visoje ES tokį įstatymą turi tik Prancūzija.

Bernardinai.lt