„Palaidokite mane stačią ir veidu į Vokietiją“, - rašė 1929 metų lapkritį mirties patale Georges Clemenceau. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo Prancūzijos premjeras ir visokiausiais būdais kėlė tautos dvasią, pelnydamas „pergalės tėvo“ vardą. Prieš mirtį Clemenceau norėjo įspėti, kad Vokietija ir toliau kelia pavojų Prancūzijai. Jo įspėjimas pasitvirtino po dešimties metų.

Kur link veidu norėtų būti palaidotas Clemenceau, jei jis būtų lietuvis ir gyventų šiandien? Jei pasitelktume tokias madingas apklausas, dauguma apklaustųjų dabar tikriausiai pasisakytų už Rusiją. Bet 1929 metais, kai Clemenceau jaudinosi dėl Vokietijos grėsmės Prancūzijai, Lietuvoje didžiausio pavojaus buvo tikimasi iš Lenkijos.

Tolesnių Lietuvos ir Lenkijos santykių paradoksas buvo tas, kad Tarybų Sąjungos okupacija nesumažino daugumos lietuvių ir lenkų tarpusavio nepasitikėjimo. Lietuvoje nebuvo jokių sąlygų dviejų valstybių ir tautų konfliktui aptarti. Lenkijoje tokių svarstymų irgi nebūta daug, bet išsilavinęs visuomenės sluoksnis vis dėlto šiek tiek bandė pervertinti tarpukario nuostatas.

Negalima sakyti, kad Lenkijoje buvo peržiūrėta Vilniaus byla. Todėl ir prieš dešimtmetį pasirašant Lietuvos-Lenkijos sutartį dėl Vilniaus ir jo krašto okupacijos įvertinimo nebuvo sutarta. Bet sutartimi buvo pripažintos dabartinės Lietuvos sienos, tad ir skaudus dvipusių santykių klausimas baigtas.

Dera priminti, kad Vilniaus klausimas nėra malonus nė vienai pusei. Galima teisinti Pilsudskį, kuris, gimęs Lietuvoje, neįsivaizdavo dviejų atskirų valstybių ir tikėjosi, kad pavyks sudaryti kokią nors uniją, bet vargu ar galima nepripažinti, jog tautinės lietuvių valstybės idėjai dauguma to meto Lenkijos politikų buvo priešiški. Antra vertus, antilenkiškumą kaip lietuviškojo tautiškumo dalį deklaravę Lietuvos tautininkai nesugebėjo pripažinti, jog Tarybų Sąjunga Lietuvos valstybingumui yra pavojingesnė už Lenkiją. Lenkijos politinės klasės laikysena tuo metu irgi nebuvo toliaregiška. To rezultatas – Lietuva atgavo savo istorinę sostinę iš abiejų tautų pavergėjo rankų. Tad gal ir gerai, kad Lietuvos–Lenkijos sutartyje buvo nuspręsta apie Vilniaus priklausomybės istoriją nekalbėti.

Man teko dalyvauti pirmajame Lietuvos laisvės sąjūdžio vadovų susitikime su lenkų bendruomene. Tame susitikime iškilo ne tik lenkų šviesuomenės noras bendradarbiauti atkuriant Lietuvos valstybingumą, bet ir radikalios, bet kokiam suartėjimui priešiškos nuostatos, deklaruotos įvairių susitikime dalyvavusių asmenų. Panašią nuotaikų skalę buvo galima aptikti ir bendraujant su Lenkijos lietuvių mažuma.

Tai, kad praėjusio dešimtmečio įtampos dėl istorijos ir ypač - dėl mažumų nenulėmė Lietuvos ir Lenkijos santykių, yra didžiausias abipusis laimėjimas. Žiūrint iš lietuviškos pusės, normalūs valstybių santykiai palengvino ir Lietuvos lenkų integraciją. Būtų naivu manyti, jog lenkų mažuma yra viskuo patenkinta, ar kad atskirų jos grupių kartkartėmis nekamuoja įtarumo bei priešiškumo priepuoliai. Tačiau dera džiaugtis lietuvių pažanga, kurie, įtvirtindami savo valstybingumą, nebebijo suteikti didesnių teisių Lietuvos lenkams ir yra linkę veikti taikiau bei supratingiau nei prieš dešimtį metų.

Tačiau didžiausios permainos vis dėlto įvyko ne mūsų santykiuose su lenkų mažuma. Svarbiausia, kad Lietuva ir Lenkija vėl tapo strateginėmis partnerėmis. Tos partnerystės naudą pajutome, siekdami Lietuvos narystės NATO – Lenkija buvo tvirta mūsų kandidatūros rėmėja. Tačiau partnerystės galimybės toli gražu neišsemtos. Europos Sąjungoje neišvengiamai išryškės interesų grupės. Lenkijos balsas Sąjungos vidaus ir užsienio politikos klausimais bus gana svarus. Lenkai ir lietuviai turi daug bendrų interesų ir nuostatų. Išsiplėtusioje Sąjungoje atsikuria istoriniai regionų ryšiai. Bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija sąlygoja mūsų bendrą požiūrį į santykius su Ukraina ir Baltarusija, bendras nuostatas dėl Rusijos.

Tačiau negalima nepripažinti, kad šiuo metu Lietuva ir Lenkija dar pernelyg mažai viena kitą pažįsta. Sienų ir užkardų nykimas tokią pažintį turėtų skatinti. Galbūt bendresnėje ateityje rasime daugiau laiko ir galimybių išsamiau aptarti ir bendrą istoriją. Tačiau kol kas galime pasidžiaugti, kad, minint tarpvalstybinės sutarties dešimtmetį, Vilniuje vyksta Lenkijos kultūros dienos. Kad ir ką galvotume apie Europos Sąjungą, prancūzai ir čekai joje nebebijo vokiečių, italai susitaikė su austrais, ispanai- su britais ir t.t. Kiekviename konflikte pabrėžiamas susidūrusių pusių skirtumas. Priešiškume lenkams lietuviai, brėždami skiriamąją ribą, irgi ieškojo tokių skirtumų. Jų, be abejonės, esama. Bet gal ateina laikas pradėti džiugiai atrasti panašumus?

Bernardinai.lt