Pastarųjų metų įvykiai Vakarams parodė islamo pasaulį, kuriame religija vaidina labai svarbų vaidmenį. Pakanka teigiančiųjų, kad socialinė ir ūkinė islamo šalių pažanga tą vaidmenį neišvengiamai sumažins. Tokį požiūrį į religijos likimą modernioje visuomenėje įdiegė Apšvieta.

Iki šiol žiniasklaida ir religinių bendruomenių atstovai daug ir dažnai kalba apie religingumo ir tikėjimo nuosmukį, itin pastebimą Europoje, ir šiaip būdingą Vakarų pasauliui. Bet ar toks įsitikinimas nėra tik „senų gerų dienų“ mitas? Sekuliaristams kalbos apie religijos nuosmukį tik patvirtina, kad visuomenės gyvenime į religiją atsižvelgti nebereikia. Bažnyčių atstovams ir vadovams religijos nuosmukis leidžia paaiškinti sunkumus, su kuriais jie susiduria.

Vienas kriterijų, kuriais remiasi kalbantieji apie religijos nuosmukį, yra bažnyčios lankomumas. Jį dažnai cituoja ir religijos sociologai. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje bažnyčios lankymas sumažėjo trijose katalikiškose valstybėse: Airijoje (nuo 82% iki 71%), Lenkijoje (nuo 67% iki 61%) ir Italijoje (nuo 44% iki 41%). Olandijoje, kur sekuliarizacija yra itin toli pažengusi, bažnyčių lankomumas nusmuko nuo 25% iki 18%. Tačiau vengrai į bažnyčias pradėjo ateiti dažniau, o kitose Europos šalyse dalyvavimas pamaldose per du paskutinius dvidešimtojo amžiaus dešimtmečius iš esmės nepakito.

Jei įsivaizduotume, kad prieš kurį laiką bažnyčios lankomumas buvo visuotinis, būtų galima kalbėti apie religinės praktikos nuosmukį. Tačiau istorikai, tiriantys tokią praktiką, gali pasakyti, jog visuotinio lankomumo niekada nebuvo. Tai buvo tik siektinas idealas.

Pastaruoju metu į istorines realijas pradeda atsižvelgti ir sociologai. George‘o Masono universitete, JAV, dirbantis sociologas Laurence Iannacone pabandė rasti būdą palyginti dabartinį bažnyčios lankymą su padėtimi prieš šimtą metų ir pažiūrėti, ar esama didelių permainų. Tyrimas dar nebaigtas, bet atrodo, kad greičiau galima kalbėti apie tęstinumą nei apie dramatiškus lūžius.

Kitas JAV religijos sociologas, Čikagos universitete dirbantis kun. Andrew M. Greeley‘us mano, kad reikėtų atsikratyti „senų gerų laikų“, kai religija Europoje klestėjo, vaizdinio. „Man sako: pažiūrėk, kas nutiko Prancūzijoje. O aš norėčiau atsakyti: pažiūrėkite, kas vyksta Lenkijoje“, - teigia Greeley‘us. Pasak jo, Prancūzija, nors ir turi daug gotikinių katedrų, niekada nebuvo itin krikščioniška, o dabartinę krikščionybės padėtį šioje šalyje paaiškina ne tiek neišvengiamas religijos nuosmukio dėsnis, kiek Prancūzijos Katalikų Bažnyčios laikysena per pastaruosius porą šimtų metų. Tas pat pasakytina ir apie kai kurias kitas Europos valstybes. Labiausiai nukrikščionėjusios Europos vietos sutampa su religinių karų ir prievartinio vienos ar kitos konfesijos įtvirtinimo vietomis. Atidžiau žvelgiantieji į mažiau praktikuojančias ar mažiau tikinčias Europos visuomenes pastaruoju metu priežasčių ieško vietos Bažnyčių istorijoje, jų santykiuose su valstybe, laikysenoje įvairiais klausimais. Su bendra religingumo nuosmukio tendencija tai neturi nieko bendro.

Nepasitvirtina ir populiarus spėjimas, kad gerovė silpnina religingumą. Šitaip teigiantieji noriai primena Olandiją, bet visai pamiršta Šveicariją, kurioje didelių religinės praktikos pakitimų nevyksta.

Naujesni religingumo tyrimai rodo, jog Europoje padaugėjo tikinčiųjų į Dievą, pomirtinį gyvenimą ir net siejančiųjų save su viena ar kita konfesija. Knygoje „Religija Europoje antrojo tūkstantmečio gale“ A. M. Greeley‘us, remdamasis tais tyrimais, pabrėžia, kad pomirtiniu gyvenimu tiki daugiau europiečių, gimusių po 1970 metų, nei kad gimusių iki 1930-ųjų. Padaugėjo tikinčiųjų į Dievą Rusijoje ir Vengrijoje. Vokietijoje šiuo metu daugiau žmonių sakosi labiau tikintys stebuklais nei Dievu, bet, anot Greeley‘aus, sunku pasakyti, kokiu Dievu jie manosi netikintys.

Nors skandinavai nėra labai pamaldūs, Jėzų savo išganytoju pripažįsta daugiau nei pusė norvegų. Daugumoje Europos šalių, išskyrus Rytų Vokietiją ir Čekiją, bent 77 procentai gyventojų sakosi priklausą kokiai nors Bažnyčiai. Su jokia Bažnyčia bent pusė gyventojų nesitapatina tik Čekijoje, Prancūzijoje ir Britanijoje. Beje, įvairiausi prietarai daug labiau paplitę ne visuomenėse, kuriuose daug oficialiai netikinčiųjų ar daug oficialiai tikinčiųjų, o ten, kur vyrauja abejojantieji.

Taigi skelbusieji greitą religijos galą Europoje klydo. Pirmos tokios pranašystės pasigirdo prieš ketvirtį tūkstantmečio. Tačiau per tą laiką pasitvirtino, kad religingumas yra daug stipresnė žmogaus savybė, negu manyta. Religija įgauna įvairių, netobulų ir prieštaringų pavidalų, nuolat kinta, tačiau išlieka. Įžvalgesni stebėtojai pradeda kalbėti ne apie religijos, o apie modernybės pabaigą Europoje ir ragina iš naujo galvoti apie religijos vietą visuomenės gyvenime.

Bernardinai.lt