Darbo partija, paskelbusi, kad jos iškeltų kandidatų į Europos Parlamentą sąraše nebus „politikų“, tik „specialistai“, padarė gerai apskaičiuotą ir toli siekiantį rinkimų ėjimą. Galimi šios partijos rinkėjai politikų nemėgsta. Be to, Darbo partijoje žinomų ir patyrimo turinčių politikų nedaug, tad juos reikia taupyti Seimo rinkimams, o per Europarlamento rinkimų vajų tikrai gudru prisistatyti partija, kuri vienija savo darbą išmanančius žmones – „specialistus“, o ne „politikus“. Idėja ne nauja – prieš įsteigdamas Darbo partiją. jos vadovas Viktoras Uspaskichas agitavo už „asmenų, o ne partijų“ rinkimą į Lietuvos Seimą. Tai taktika, grįsta prasta Lietuvos visuomenės nuomone apie politiko darbą. Patys politikai prie to yra prisidėję, bet Darbo partija bando dar labiau nuvertinti politinę veiklą, kaip reikalaujančią specifinio išmanymo ir patirties. Žinoma, politikos naujokei tai labai paranku, bet tokia laikysena tolygi kandidato į Prezidentus pažadams spręsti problemas, esančias už jo kompetencijos ribų.

Specialistai, kitaip nei politikai, šiuo metu Lietuvoje turi gerą vardą. Pakanka pažiūrėti į neseną nepartinės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės reitingą. Todėl, matyt, neatsitiktinai tarptautinio darbo patirtį turinti finansų specialistė Ona Juknevičienė atsidūrė Darbo partijos sąrašo priešakyje. Prezidento rinkimuose Darbo partija remia irgi nepartinį specialistą ir tarptautinio darbo patirtį turintį Petrą Auštrevičių. Vienu žodžiu „nepolitinis“ darbiečių įvaizdis styguojamas nuosekliai.

Nepartinius arba aktyviai politikoje nedalyvavusius aukštos kvalifikacijos specialistus politikai į pagalbą kviečiasi ne taip jau retai. Bet paprastai jie kviečiami dirbti Vyriausybėje, o ne darbuotis parlamente. Specialistų vyriausybės dažniausiai sudaromos, kai iškyla rimtų sunkumų valdančioje koalicijoje ir nepavyksta sutarti dėl portfelių padalijimo politikams. Kartais specialistams ministrų portfeliai patikimi siekiant sustiprint vyriausybės įvaizdį – būtent taip pasielgė Algirdas Brazauskas, vadovauti Finansų ministerijai pakvietęs nepartinę specialistę Grybauskaitę.

Tačiau Darbo partijos sąraše nepartinių nėra. Visi kandidatai - Darbo partijos nariai. Kai kurie jų turi šiokios tokios partinės patirties, nes yra buvę kitose partijose. Keli darbiečiai iki šiol jokiai partijai nepriklausė. Beje, pats Darbo partijos sąrašas išraiškingai trumpas. Jame tiek kandidatų, kiek vietų Lietuva turi Europos Parlamente. Iš partijų, turinčių galimybes peržengti proporcinės atrankos slenkstį, Darbo partijos sąrašas trumpiausias.

Kuo toliau nuo pradžios, tuo Darbo partijos „specialistų“ kvalifikacija kasdieniškesnė – anglų kalbos mokytoja, banko tarnautoja, techninį išsilavinimą turintis savivaldybės narys, bendrosios praktikos gydytojas... Panašių kandidatų kitų partijų sąrašuose gali rasti daugybę. Tačiau daugelis kitų partijų pirmais numeriais įrašė esamus arba buvusius Seimo narius. Daugelis, nors toli gražu ne visos.

Vargu ar paprastesnis rinkėjas susimąstys, kad Naujosios sąjungos sąraše pirmuoju numeriu įrašytas užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, techninį išsilavinimą turintis karjeros diplomatas, irgi nėra „politikas“. Toks rinkėjas nepastebės ir to, kad Darbo partija politinio darbo patirties neturinčius savo kandidatus apsukriai pristatė kaip „specialistus“, kurie, kaip skelbiama, turėtų geriausiai atstovauti Lietuvos interesams Europos Parlamente.

Tačiau šie „specialistai“, kandidatuodami į Europos Parlamentą, tampa politikais, tik labai nepatyrusiais. Darbas, kurį jiems teks dirbti, irgi yra politika. Tai ne vykdomoji valdžia, kuriai reikia išmanyti savo sritį arba bent labai gerai surinktos komandos. Europarlamentas veikia partiniu principu, Lietuvos išrinkti deputatai dirbs partijų frakcijose. Iš jų tikimasi ne kurios nors profesinės srities žinių, o politinės veiklos – tai yra sugebėjimo vienu ar kitu klausimu siekti sprendimų, pagrįstų partijos ideologija, tiksliau, partijos ideologijos ir šalies, kurioje jie išrinkti, interesų deriniu. Beje, europarlamentarai gauna didelį biudžetą patarėjams samdyti, tad konkrečių dalykų išmanymo tikimasi būtent iš patarėjų, o ne atvirkščiai.

Prasidėjus Europarlamento rinkimų vajui, vis garsesni rinkėjų skundai dėl informacijos stygiaus. Apie Europos Parlamentą iki šiol buvo galima išgirsti tik tada, kai ten buvo sprendžiamas koks nors su Lietuva susijęs klausimas. Tokie pranešimai tikrai nepadėjo susigaudyti, kaip ir ką veikia Europos Parlamentas. Nuo gegužės pirmosios internete Europos Parlamento puslapį galima skaityti ir lietuviškai, tad, labai norint, galima sužinoti ir apie Parlamento veiklą. Bet, kaip rodo rinkimų diskusijos, supratimas apie būsimą deputatų darbą labai miglotas. Būtent tuo naudojamasi, teigiant, kad Parlamente bus naudingesni kandidatai, kurie iki šiol politine veikla neužsiėmė. Žinoma, keli politikos naujokais tapę specialistai Europos Parlamento iš kelio neišves ir net, jei norės, per kadenciją šio to išmoks. Tačiau Europarlamento vajus grindžia kelią Lietuvos Seimo rinkimams. Juose, atrodo, laukia rimti ginčai dėl politiko profesijos ir – pašaukimo.

„Atodangos“, „XXI amžiaus“ priedas