Bernardinų“ skaitytojams siūlome dar vieną komentarą suderintos Europos Sąjungos Konstitucijos tema. Primename, kad, Lietuvos atstovų tvirtinimu, Konstitucija atitinka Lietuvos interesus. Deja, krikščionybės vaidmens Europos gyvenime įvertinimas daugumai Lietuvos politikų teatrodo antraeilis dalykas. Apie tai Irenos Vaišvilaitės svarstymai.

Europos Sąjungos vadovai sutarė dėl Europos Konstitucijos. Jos preambulėje nebus minimas nei Dievas, nei „krikščioniškosios Europos šaknys“. Lietuvos žiniasklaida trumpai užsiminė apie „Vatikano nepasitenkinimą“ tokiu sprendimu. Klausimas atrodo išsemtas. Lietuvos visuomenė Europos Konstitucijos projektu nesidomėjo ir yra menkai apie jį informuota. Galėjo susidaryti įspūdis, kad Katalikų Bažnyčia, iš pradžių ragindama Konstitucijoje paminėti Dievą, o vėliau, – bent krikščioniškąsias Europos kultūros šaknis, – siekė kažkokių savanaudiškų tikslų. Šiuos raginimus dažnas liberalių pažiūrų politikas sutiko jei ne su pašaipa, tai bent atlaidžiai. Labai dažnai buvo galima išgirsti tvirtinimų, kad toks paminėjimas pažeistų Europos valstybėms būdingą religinį neutralumą bei atsilieptų taikiam įvairių kultūrų sugyvenimui.

Europos Sąjungos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybes nares laikytis agnostinės arba nešališkos valstybės principų ir garantuoti „religijos laisvę bei laisvę nuo religijos“. Tačiau Europos Sąjungos valstybių Konstitucijos labai skiriasi. Prancūzijoje įtvirtintas valstybės sekuliarumas. Tikros šios nuostatos priešingybės yra valstybines religijas turinčių Danijos ir Didžiosios Britanijos Konstitucijos. Be to, Britanijos monarchas yra ir tos šalies Bažnyčios galva.

Vokietijos Konstitucijoje minimas Dievas, o Airijos svarbiausiame įstatyme – Švenčiausioji Trejybė. Bent pusė dabartinės Europos Sąjungos piliečių gyvena valstybėse, kurių Konstitucijos mini arba Dievą, arba krikščionybę. Tačiau visose Europos Sąjungos valstybėse yra saugoma bei ginama piliečių religijos laisvė išpažinti savo religiją arba neišpažinti jokios. Niekas negali tvirtinti kad, pavyzdžiui, valstybinę Bažnyčią pripažįstanti Danija yra mažiau ištikima liberalios demokratijos principams už savo konstitucijose valstybės sekuliarumą deklaruojančias Prancūziją ar Italiją.

Svarstant Europos Konstitucijos įžangą buvo raginančių joje atspindėti Europos Konstitucijų įvairovę. Buvo siūloma nepainioti sekuliarumo su neutralumu ar nešališkumu. Kodėl Dievo ar krikščionybės nepaminėjimas laikytinas neutralesniu nei paminėjimas?Juk nepaminėjimas suteikia pirmenybę vienai – sekuliaristinei nuostatai ir tai daro kitos – religingos nuostatos sąskaita.

Lenkija Europos Sąjungos Konstitucijos įžangos pavyzdžiu siūlė savąją dabartinę Konstituciją. Jos įžangoje sakoma : „Mes, lenkų tauta, visi respublikos piliečiai, - tikintys, jog Dievas yra tiesos, gėrio ir grožio šaltinis ir tokio tikėjimo neturintys, bet manantys, jog šios amžinosios vertybės turi kitus šaltinius, lygūs teisėse ir pareigose bendrojo gėrio siekyje...“

Tačiau šis elegantiškas sprendimas Europos Sąjungos Konstitucijos įžangos nepasiekė. Joje įsigalėjo sekuliarusis imperatyvas. Kodėl? Todėl, kad nugalėjo sena sekuliaristinė nuostata, jog religija ir demokratija nėra iki galo suderinamos. Ar tai reiškia, kad nuo šiol sekuliarusis imperatyvas vyraus ir Europos Sąjungos politikoje? Priešindamasi Dievo ir krikščionybės minėjimui Europos Konstitucijoje, Prancūzija nurodydavo į Europos musulmonus. Tačiau būtent Prancūzija pirmoji priėmė sprendimą, draudžiantį musulmonėms valstybinėse mokyklose dėvėti skareles. Šis sprendimas labai netvirtai balansuoja ant prievartinio „laisvės nuo religijos“ įgyvendinimo ribos.

Tada kyla klausimas,- ar dabartinė Europos Sąjungos Konstitucija, nesiskaitydama su daugiau nei šimto metų patirtimi, dar netiesiogiai nedeklaruoja ankstyvojo sekuliarizmo principo, teigiančio, jog, siekiant demokratijos ir pakantumo, būtina iš viešojo gyvenimo išstumti religingumą? Juk, skirtingai nuo devynioliktojo šimtmečio pradžios, dabar Europoje demokratija nebijo religijos, o religija nebijo demokratijos. Šią patirtį pripažįsta tos valstybės, kurių konstitucijose garantuojama religijos laisvė bet pripažįstamas ir daugelio tos valstybės piliečių tikėjimas. Toks pripažinimas yra daug modernesnis ir rimtesnis pliuralizmo garantas. Deja, jis nepateko į Europos Konstitucijos įžangą.

Bernardinai.lt