Siūlome pokalbį su Prezidento patarėja kultūros klausimais Irena Vaišvilaite. Irena, kurią iki šiol dauguma pažinojome kaip Akademijos atstovę, puikią “Laisvosios Europos” darbuotoją, jau kuris laikas talkina Valdui Adamkui. Todėl natūralu, kad ir pokalbis sukosi ne vien apie kultūros problemas, tačiau taip pat ir apie jos pareigas Prezidentūroje. Kalbino Andrius Navickas.

Kai Valdas Adamkus prezidentavo pirmąjį kartą, buvo kalbama apie tai, kad patarėjai tarsi užgožia patį Prezidentą. Rolandui Paksui patarėjai buvo tas Achilo kulnas, nuo kurio prasidėjo Prezidentūros skandalas. Kokios vis dėlto yra Prezidento patarėjo funkcijos?

Nemanau, kad man korektiška būtų kalbėti apie patarėjų darbą per ankstesnes kadencijas, tuo labiau jį vertinti. Šiuo metu Prezidento patarėjai turi labai aiškų pareigybių ir kompetencijų apibrėžimą.

Pagrindinė patarėjų funkcija yra rinkti informaciją. Antra – Prezidentui įgaliojus, patarėjas turi jam atstovauti. Tai taip pat labai aiškiai apibrėžta.

Prezidento patarėjo vieta komandoje ir visos komandos funkcijos apibrėžiamos dvišalio pasitikėjimo principu, nes Prezidentas pasitiki patarėju jį pasirinkdamas, pasitiki jo kompetencija, o patarėjas neturi jokių nuo Prezidento atsietų funkcijų. Jis informuoja Prezidentą apie procesus ir situacijas, atsirandančias jo kuruojamoje srityje. Patarėjas pateikia alternatyvas – galimus sprendimus, tačiau pasirenka Prezidentas. Būna ir atvejų, kai veikia visa patarėjų komanda, kadangi ne visada gyvenimą galima aiškiai padalyti į atskiras sritis. Kai kuriais atvejais gali kirstis patarėjų rekomendacijos, pavyzdžiui, ūkio ir socialinės srities arba teisės ir kultūros požiūriai gali skirtis. Kiekvienas patarėjas argumentuotai gina savo nuostatas, bet galutinių sprendimų joks patarėjas nepriima. Sprendžia Prezidentas.

Esate Prezidento patarėja kultūros klausimais. Į kokias problemas susitelkiate?

Esu patarėja kultūros, kuri suvokiama plačiąja prasme, srityje. Į šią sritį taip pat patenka religija, mokslas, švietimas, ugdymo dalykai, jaunimo politika. Kai kuriose srityse, natūralu, persikloja kelių patarėjų kompetencijos sritys. Pavyzdžiui, jaunimo srityje daugelį dalykų kuruoja ne tik mano bet ir socialinė bei vidaus politikos grupės.

Taigi Jūsų rūpesčio sritis labai plati. Žinoma, iš Prezidento laukiama kvalifikuotų sprendimų. Tačiau ar Jūs galite aprėpti visus klausimus ir parengti kvalifikuotas išvadas? Ar Prezidento komanda neturėtų būti gausesnė?

Sudėtingas klausimas. Visus dalykus aprėpti sunku. Kita vertus, ar tikrai Prezidentas turėtų dubliuoti kitas valstybės institucijas? Juk Prezidento galios kultūros politikoje yra daugiau simbolinės. Tiesa, Prezidentas gali vertinti bendrąją kultūros politiką, atkreipti dėmesį į silpnąsias jos vietas. Manau, kad tai ir yra svarbiausias uždavinys. Svarbu, kad Prezidentas būtų vertingas dialogo partneris kultūros politikoje, sugebantis aiškiai suformuluoti svarbiausias problemas, atstovauti žmonių poreikiams.

Pavyzdžiui, vertindamas šių metų Valstybės biudžetą, Prezidentas laišku kreipėsi į Seimą, atkreipdamas dėmesį, kad numatytas švietimo ir bibliotekų finansavimas neatitinka visuomenės poreikių. Šią kritiką jis pagrindė.

Noriu taip pat atkreipti dėmesį, kad mano grupės kuruojama sritis Vyriausybėje yra pasidalyta net trijų ministerijų: Švietimo ir mokslo, Kultūros bei Aplinkos apsaugos.

Kultūros politika – opi tema. Kartais priekaištaujama, kad Kultūros ministerija šią politiką traktuoja kaip premijų išdalijimą. O ar apskritai valstybei dera kištis į kultūrą?

Lietuvoje didelė dalis kultūrinės veiklos yra finansuojama iš Valstybės biudžeto. Kultūros ministerija pirmiausia yra tų lėšų perskirstytoja, ji užsiima kultūros vadyba. Pažvelgus į Kultūros ministerijos struktūrą, nesunku pamatyti, kad ji tiesiog apaugusi komisijomis. Taigi ministerija pirmiausia yra ekspertuojanti įstaiga, kuri vertina kultūros reiškinius. Ji domisi tikrai ne vien premijomis, taip pat ji rūpinasi kultūros paveldu, Lietuvos kultūros pristatymu užsienyje. Ypač pastaroji sritis yra sparčiai besiplečianti.

Man keista, kai kartais sakoma, kad Lietuvoje nėra kultūros politikos. Iš tiesų Lietuvoje nėra ideologizuotos kultūros politikos ir tai, mano įsitikinimu, gerai. Matyčiau tendenciją nuo koncepcijų kūrimo pereiti prie bendrosios kultūros vadybos. Mano įsitikinimu, tai sveikintina kryptis.

Kokią žinią kultūros politikai bando siųsti Prezidentas? Pirmiausia jis ragina nepamiršti socialinio kultūros apsekto. Kultūra nėra vien tik laisvalaikio sritis, bet yra bendro visuomenės gyvenimo dalis. Taip pat Prezidentas ragina nepamiršti lygaus kultūros prieinamumo. Kultūrinis gyvenimas neturėtų tapti labai elitaristinis ar superprofesionalus. Svarbi užduotis – skatinti kultūros kūrėjų atvirumą. Jei pažvelgsime į statistiką, pamatysime, kad kultūros sferoje dirba labai daug žmonių. Tačiau ar ši kiekybė virsta socialine kokybe? Kultūra Prezidentą domina pirmiausia bendro visuomenės ugdymo aspektu. Šiuo atveju kalbu ne tiek apie ugdymą kuria nors konkrečia kryptimi, bet veikiau apie žmogiškosios pilnatvės siekį.

Kalbate apie lygų kultūros prieinamumą, tačiau žinome apie didžiulį atotrūkį tarp didmiesčių ir provincijos. Pažvelgus į politinių partijų programas, matome, kad jos šį atotrūkį bando panaikinti išskirtinai ekonominėmis priemonėmis. Tačiau ar vien tik ekonominės priemonės, pamirštant kultūros socialinę reikšmę, gali būti veiksmingos?

Ekonominiai dalykai yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Pavyzdžiui, pažvelkime į garsų pavyzdį - Didžiasalis. Yra du požiūriai į Didžiasalio problemos sprendimą. Vienas – surasti būdų sutvarkyti ekonominį tos vietos gyvenimą, tai yra surasti verslą, į kurį būtų galima čia investuoti. Tačiau pelningai investuoti Didžiasalyje nėra paprasta. Todėl egzistuoja ir kitas požiūris - svarbu imtis tos bendruomenės švietimo ir ugdymo. Aišku, žmogui švietimo ir ugdymo nesukiši per prievartą – jis pradeda šviestis ir ugdytis tik tada, kai jis pamato tam tikrą prasmę. Žmogus turi matyti, kur ir kaip galės panaudoti savo įgytas žinias, įgūdžius. Tačiau taip pat, kol jis neturės nei žinių, nei įgūdžių, kažką pakeisti jo gyvenime labai sunku. Taigi tie du dalykai – ekonominė plėtra ir kultūros prieinamumas - turi eiti kartu. Nuo ko pradėti? Man atrodo, didžiausia mūsų bėda, ta, kad manom pirmiausia turį išspręsti ekonomines problemas, o tada jau – kada nors – galėsime ir kultūrine pasiūla užsiimti. Abu dalykai nėra planuojami kartu.

Kultūros centrų steigimas mirštančiame kaime ar negyvybingame miestelyje yra beprasmis dalykas. Tačiau lygiai toks pat beprasmis dalykas tame miestelyje būtų inicijuoti ūkinę veiklą ir tuo pat metu uždaryti biblioteką. Būtent tas netolygumas, tai, kad daugelis valdininkų kultūros politiką suvokia ne kaip socialinės politikos dalį, o tik kaip laisvalaikio organizavimą, ir yra viena iš mūsų problemų.

Dabar daug kalbama apie globalizacijos procesus, apie tai, jog kiekviena nacionalinė kultūra patiria didelį spaudimą. Pasigirsta balsų, kad valstybė turėtų prisiimti atsakomybę už tautinės tapatybės išsaugojimą. Vėlgi susidaro palanki dirva įvairioms spekuliacijoms.

Spekuliacijoms dirva yra, tačiau, manau, kad globalizacija tautinės kultūros nespaudžia. Ji spaudžia tik vadinamuosius vietinio gyvenimo raiškos pavidalus. Tokia buvusi be galo diferencijuota visuomenė kaip Anglija - urbanizuotas kraštas, kur kaimo tarsi ir nėra. Pastaraisiais metais pastebima, kad nyksta smulkūs vietos verslai, juos išstumia stambiosios įmonės. Nyksta, pavyzdžiui, mėsininkų parduotuvėlės, tai yra tai, kas sudarė vietos gyvenimo audinį. Vyksta medžiaginės kultūros supanašėjimas ir jos globalizacija, ir tai atsiliepia viso gyvenimo supanašėjimui, taip pat ir tautinei ar etninei kultūrinio gyvenimo diferenciacijai, gyvenimo formų įvairovei.

Užsienio kalbos išmokimas ar svetur sukurtos kultūros plitimas niekaip neužgauna kultūrinės savasties. Ne to turėtume baimintis. Globalizacija ateina per pasyvų vartojimą. Kuo daugiau vartosime ir kuo mažiau aktyviai kursime, tuo stipresnė bus vadinamoji neigiama globalizacija. Aktyvus, kūrybiškas gyvenimas formuoja poreikius, pasyviame gyvenime poreikiai yra sukuriami tų, kurie juos paskui ir patenkina.

Tačiau ar globalizacija taip pat nereiškia kultūros komercializacijos proceso?

Komercializacija yra visur. Bet kokia galima alternatyva? Ar valstybė turėtų remti kultūrą, kurią pati apsibrėžia kaip tautinę? Bet kas yra ta tautinė kultūra? Etnografiniai ansambliai? Tačiau kiekvienas etnografinis ansamblis, kaip ir bet koks kitas, tėra vienas iš socialinių projektų. Jis gali sulaukti paramos, bet nemanau, kad reikalinga kažkokia specifinė parama.

Pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas yra tautinė kultūra. Lietuvos valstybė, jei jau kalbėsime apie kultūros politiką plačiąja prasme, turėtų įsipareigoti remti tas kultūros ir mokslo sritis, kurios yra iš esmės susijusios su Lietuvos specifika. Kas daugiau, pavyzdžiui, gali remti lituanistines studijas? Jokio pavojaus, kad besiintegruodamos į europinį mokslą lituanistinės studijos išnyks, išorės jėgų veikiamos, nėra. Tačiau mes patys galime jas arba numarinti, arba turime galimybę tapti lituanistinių studijų plačiausia prasme centru Europoje ir pasaulyje. Bet įtvirtinti lituanistikos rėmimą mokslo politikoje iki šiol praktiškai nėra pavykę, nors apie tai kalbama labai seniai.

Kita vertus - profesionalios kultūros kūrėjai, tie geriausieji, stipriausieji, talentingiausieji nuolat kuria mūsų kultūros veidą. Pavyzdžiui, kad ir Onutės Narbutaitės naujausias kūrinys “Trys simfonijos Dievo motinai” buvo užsakytas Vokietijoje. Negi tai nėra Lietuvos nacionalinės kultūros plėtros dalykas? Tai yra stipri profesinė kultūra, jos nereikia niekaip apibrėžti kaip specifinės nacionalinės. Tokia kultūra yra paprasčiausiai aukštos klasės kultūra, sukurta lietuvių. Niekas kitas jos tokios sukurti ir negali, bet XXI amžiaus pradžioje ji yra kitokia, nei buvo prieš 40 metų. Kad M. K. Čiurlionis yra didis Lietuvos kultūros reiškinys neabejoja niekas, bet kaip, atleiskite, pasireiškia jo “nacionalumas” ar “tautiškumas”. Mes išaugam iš etnografinio lygio. Tarybiniais metais nacionalinė kultūra buvo suvokiama kaip etnografinė ir dalis nacionalinės, etninės kultūros lobistų dabar bando sutelkti jėgas į etnografinės kultūros plėtrą ir rėmimą kaip į priešpriešą globalizacijai, Bet klausimas: ar tai iš viso įmanoma? Ar egzistuoja dar ta etnografinė kultūra? Ji greičiau dabar turi tokį muziejinį, pramoginį aspektą. Ji gali būti ir labai sėkmingai komercinė. Pakanka pažiūrėti į Saulutės ir “Duokim garo” akciją.

Jei jau kalbėtume apie rimtą nacionalinės kultūros rėmimą, tai, sakyčiau, pirmiausia privalu remti kokybišką profesionalią kultūrą, taip pat ir visus specifinius dalykus, susijusius su kultūra plačiąja prasme, jos studijas, populiarinimą ir palaikymą. Reikia investuoti į žmonių “kultūringumą” – tai yra lavinti jų kultūros kūrimo ir vartojimo galias.

Teigiate, kad kultūros politika turėtų vis labiau tapti profesionalia kultūros vadyba. Gal galėtumėte plačiau tai paaiškinti?

Lietuvoje tik dabar atsiranda pati kultūros vadyba. Labai svarbu kultūros politikoje identifikuoti tuos dalykus, kurie yra svarbūs visuomenei, bet jie neišgyvens be paramos. Pavyzdžiui, mano įsitikinimu, kultūros vadyba kol kas sėkmingiausiai diegiama knygų leidybos srityje. Čia gana aiškiai atskirta nekomercinių ir komercinių knygų leidyba. Taip pat sėkmingų kultūros projektų atsiranda ir kitose srityse. Ne vien nacionalinių, bet ir tarptautinių.

Kiekvieną vasarą kyla triukšmas, ginčai dėl festivalių. Kiekvienas festivalio rengėjas bando įrodyti, jog jie nepaprastai svarbūs įvaizdžiui. Gal jie ir svarbūs, tačiau ar nėra taip, kad kartais valstybei tenka rinktis į ką investuoti – į festivalius ar į bibliotekas? Mano galva, labai trūksta viešos diskusijos tokiais klausimais.

Tikrai sutinku, kad viešos diskusijos trūksta. Kita vertus, negalime nepripažinti, jog, kaip ir visur, kultūros srityje egzistuoja stiprios lobistinės grupės. Tarptautiniai festivaliai padeda Lietuvos įvaizdžio plėtrai. Tarptautinis festivalis, rengiamas Lietuvoje, yra kultūrinės diplomatijos, tarptautinės kultūros politikos dalykas. Tačiau nemanau, kad mes esame situacijoje, kurioje reikėtų apsispręsti, ar festivalis, ar biblioteka?

Bėda, kad tik dabar pamatome, jog turime pasaulinio lygio festivalių, o Nacionalinė biblioteka dėl avarinės būklės stovi uždaryta beveik pusę metų. Ne tik stovi, bet dar ir sąmyšio dėl to jokio didelio nekyla.

Sovietinė kultūros politika buvo išskirtinai statistinė. Valstybė kontroliavo kultūrinius procesus ir skirstė kultūrines vertybes. Kokie pokyčiai įvyko Nepriklausomoje Lietuvoje?

Lietuvos valstybės kultūros politikos struktūra yra iš esmės demokratinė. Kad ji veiktų, patys kultūros veikėjai turi būti aktyvūs ir atviri. Jie turi dalyvauti toje demokratijoje. Daugybė kultūros institucijų yra atstovaujamos vienaip ar kitaip Kultūros ministerijos taryboje, ekspertų grupėse, tačiau pačių kultūros institucijų žmonės dažnai pernelyg siaurai suvokia savo atstovavimą. Jų veikla neturi apsiriboti vien bandymais “išmušti” pinigų... Jie turi tapti aktyviais kultūros politikos formuotojais. Tam būtina vieša diskusija. O jos nėra. Ar kultūrininkai pavargo, ar jaučiasi nelaisvi – dar sunku pasakyti.

Taip pat vyksta decentralizacija kultūros srityje. Matome, kad kartais iš projektų gyvenantys kultūriniai kolektyvai puikiai tvarkosi. Svarbų vaidmenį atlieka ir pažintis su Europos Sąjunga. Daug valstybės tarnautojų vyksta į kitas Europos valstybes, susipažįsta su kitų šalių pasiekimais, patirtimi. Tai jau duoda naudos.

Naivus klausimas – kiek kultūros reikia valstybei?

Mes ateiname iš situacijos, kur buvo visiškai neabejojama mokslo reikalingumu, o kultūra tebuvo suvokiama kaip antstato antstatas. Tad ir turime ką turime. Kultūros reikia tiek, kiek jos rėmimo išsireikalauja kultūrininkai. Kiek kultūros reikia, kokios jos reikia, ar jos mums reikia tik tada, kai galime sau tai leisti. Kultūrininkai Lietuvoje mūšį tarsi laimėjo finansiniu atžvilgiu, sugebėjo iš biudžeto “paimti” nemažus pinigus. Tuo tarpu kultūros vartojimui dėmesys nebuvo skiriamas. Mes pernelyg mažai dar investuojame į kultūros vartotojų ugdymą. Ilgą laiką vyravo nuostata – kiek turi pinigų, tiek tau kultūros ir reikia. Tačiau patys įsitikinome, koks pavojingas dalykas yra socialinė praraja visuomenės viduje. Prie jos prisideda taip pat ir kultūrinė. Skurdo sudėtinė dalis yra kultūros neprieinamumas. Žmogus pasijunta pasmerktas.

Svarbu pripažinti, kad kultūra plačiąja prasme nėra prabangos prekė, ji reikalinga normaliai žmogaus raidai. Todėl svarbu naikinti kultūros prieinamumo barjerus. Turime taip pat suprasti, kad vien technokratinių įgūdžių nepakanka. Jei nori sėkmingai konkuruoti tarptautinėje terpėje, reikia ir plataus kultūrinio akiračio.

Tai čia svarbus vaidmuo turėtų tekti taip pat ir kultūrinei žiniasklaidai?

Plėsti kultūrinį akiratį labai svarbu. Ar šiandien kultūrinė žiniasklaida tą misiją atlieka? Mes turime tris kultūros savaitraščius, kurie turi savo skaitytoją. Tačiau ar jie padeda plėsti mūsų kultūrinį akiratį?

Taip pat ir patys kultūros darbuotojai skundžiasi kultūrinės informacijos stoka. Deja, du iš trijų savaitraščių yra labai hermetiški. Jie veikiau yra kultūrinės raiškos vieta. Tam, kad informuotum apie kultūrą, ja reikia domėtis taip, kaip domimasi politika ar sportu – aistringai. Be aistros tam, kuo gyveni, sunku tikėtis, kad tuo domėsis dar kas nors. Ir politika, ir sportas Lietuvoje turi ir sirgalių, ir informuotojų. Ir jų daugiau nei politikų ar sportininkų. Negi kultūra neturi nei vieno, nei kito, tik “kultūrininkus”? Kažkas čia ne taip.

Bernardinai.lt