JAV drebinantis ginčas dėl eutanazijos, dėl to, kas yra eutanazija, o kas paprasčiausiai neproporcingos medicininės intervencijos atsisakymas, esame įsitikinę, yra labai svarbus ir “Bernardinai.lt” skaitytojams. Šiuo tekstu tikrai nebandome pasiūlyti atsakymų, bet kviečiame pradėti platesnę diskusiją šiuo klausimu.

Pastarojo savaitgalio pastangos sustabdyti ligonės Terry Schiavo mitybos vamzdelio atėmimą yra dar vienas pavyzdys, kaip Respublikonų partija aukoja svarbiausius savo principus, siekdama politinės naudos, kokios yra galingos politinių aktyvistų grupės, palyginti su eiliniais rinkėjais, ir kaip naivus geranoriškumas skatina neapdairius sprendimus.

Floridos teismui nusprendus patenkinti teisėto ligonės T. Schiavo globėjo Michaelo Schiavo prašymą leisti pusantrą dešimtmetį komoje gulinčiai žmonai numirti atimant mitybos vamzdelį, nors tam prieštarauja ligonės tėvai, Kongreso respublikonai tikrąja tų žodžių prasme iš ginčo „padarė federalinę bylą“. Staigiai grįžę iš atostogų Verbų sekmadienį, Kongreso nariai ir Prezidentas George‘as Bushas skubiai pritarė įstatymui, leidžiančiam federacijos teismui dar kartą apsvarstyti valstijos teismo nutarimą. Įstatymo priėmimą, žinoma, lydėjo atsišaukimai apie kiekvienos gyvybės vertę, ir perspėjimai, jog, leisdama T. Schiavo numirti, visuomenė jau pakeliui į „mirties kultūrą“. Kad visuomenė linkusi leisti jai numirti, rodo savaitgalį atliktos apklausos, tačiau vadinamosios „pro-gyvybinės“ politinės grupės T. Schiavo bylą nusprendė paversti savo kovos su eutanazija simboliu. Ne paslaptis, jog dauguma šių grupių remia Respublikonų partiją, kuri mėgsta save vadinti „gyvybės partija“.

Bet Respublikonų partija taip pat mėgsta save vadinti „federalizmo partija“ ir pastaruoju metu garsėja savo atsidavimu - bent retorikoje - griežtai konstitucijos dešimtosios pataisos interpretacijai, draudžiančiai Kongresui ir federacijos institucijoms svarstyti klausimus, kurių konstitucija nedviprasmiškai nepaveda jų nuožiūrai. Bet nejaugi leisime principams trukdyti politikuoti? Negana to, jog atėję į valdžią respublikonai leidžia daugiau valstybės lėšų smulkiems projektams visoje šalyje, siekdami papirkti rinkėjus, nei leisdavo tariama „išlaidavimo“ partija - demokratai. Dabar, pasimokę iš demokratų, kurie jau seniai žino, kurių konstitucijos straipsnių perinterpretavimu galima plėsti federacijos įgaliojimus, respublikonai paskelbė, jog federacijos teismai turės teisę iš naujo svarstyti valstijų teismo nutarimus dėl T. Schiavo - esą kad nebūtų pažeistos jos pilietinės teisės. O konservatorių šulai, kaip antai NationalReview.com apžvalgininkas Andrew McCarthy aiškina, esą mitybos vamzdelio atėmimas yra lygus „kankinimui” ir yra žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas.

Apie žmogaus teisės į gyvybę reikšmę ginčijamasi jau seniai, ir Amerikoje, kur negimusį kūdikį galima nužudyti net devintame nėštumo mėnesyje, o nusikaltėliai baudžiami elektros kėde, tie ginčai ypač aštrūs, apkasai labai gilūs. Tačiau nuostabiausia turbūt tai, kad toks konservatorius, kaip McCarthy staiga nusprendė, jog teisė į gyvybę reiškia teisę į mediciną. Konservatoriai šiaip tvirtina atvirkščiai – kad žmogaus teisė yra teisė nuo pasikėsinimų, o ne teisė į visuomenės turtą ar išteklius. Taip bent buvo aiškinama, kai buvo priešinamasi Clintono vyriausybės siūlymui kurti valstybinės sveikatos sistemą. Tokios sistemos šalininkai tvirtina, jog teisė į gyvybę reiškia teisę į medicinos paslaugas.

Tuo tarpu, naujam įstatymui dėl T. Schiavo nepritariantiems demokratams staiga parūpo „federalizmas” (subsidiarumo principas), nors šiaip jie nesidrovi kištis į valstijų veiklą, kai tai tenkina jų rinkėjų norus. Atrodo net „principingai” respublikonų partijai tikslai pateisina priemones, o principai yra tik priemonės.

Galbūt vienintelis principas, kuriam respublikonai lieka ištikimi – tai tariamas „pagarbos gyvybei” principas. Besiremdamos įsakymu „nežudyk” ir principu „saugok gyvybę”, įvairios aktyvistų grupės, dauguma jų – krikščioniškos, reikalauja sugražinti sergančiai moteriai mitybos vamzdelį. Prie jų prisidėjo ir Vatikanas. Nors dauguma Amerikos rinkėjų mano, kad nutarimas atimti mitybos vamzdelį buvo teisingas, Kongresas publikai nepataikauja. Bet ko iš tiesų reikalauja krikščioniška etika - neaišku.

Viename iš labiau sistemingų mėginimų išdėstyti krikščionišką požiūrį į gyvybę ir etiką - Katalikų Bažnyčios katekizme - eutanazija apibrėžiama kaip veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmų siekiant kito žmogaus mirties (§2277). Taigi galima būtų sakyti, kad mitybos vamzdelio atėmimas yra būtent toks veiksmas. Tačiau iškart po to §2278 rašoma, jog sustabdyti gydymą, kuris „apsunkina, yra pavojingas, neįprastas arba yra neproporcingas laukiamo [medicininio] rezultato atžvilgiu gali būti pateisinamas. Tokiais atvejais nesiekiama mirties, tiesiog susitaikoma su nesugebėjimu ją sustabdyti. Nutarti turi ligonis pats, jei yra pajėgus, o jei ne, turi nutarti tie, kuriuos teismas įgalioja už jį nuspręsti, ir į jų norus, kol jie suderinami su sveiku protu, bei jų teisėtus interesus būtina atsižvelgti”.

Ar mitybos vamzdelio atėmimo tikslas yra T. Schiavo nužudyti, ar jo atėmimas yra tik „susitaikymas su nesugebėjimu” jos mirtį sustabdyti? Prieš šimtmetį nebūtumėme kėlę tokio klausimo. Negali valgyti - miršti. Šiandien galime tokį išlaikyti gyvą arba bent pusgyvį. Bet ar privalome tai daryti ir kokia kaina?Kuriais atvejais medicinos nesuteikimas yra lygus žudymui arba jos atsisakymas lygus savižudybei?

Įsivaizduokime, jog dar po šimtmečio bus galima žmogaus smegenis išlaikyti gyvus, prijungus juos prie atitinkamos aparatūros, reikalaujančios tik mitybos. Gal tuo metu bus vilčių, kad netrukus bus galima sukurti ir naujų kūnų, į kuriuos tuos smegenis galima persodinti. Ar remdamiesi tokia viltimi, arba tik šiaip iš pagarbos gyvybei privalėsime išlaikyti visų smegenis gyvus? Ar atjungti mano žmonos arba dukros smegenis nuo mitybos vamzdelių irgi trukdys Kongresas? Nemanykite, kad tai absurdiškas pavyzdys. Prieš šimtmetį mažai kas įsivaizdavo šiandienos techniką, leidžiančią išlaikyti žmogų gyvą sąlygomis, kuriomis kitame amžiuje žmogus būtų be abejonės numiręs.

Šiandienos problema: kada žmogus numirs, daugeliu atvejų sprendžia jau nebe Dievas, o žmogus, tačiau mes, žmonės, vis kratomės atsakomybės dėl tokio sprendimo. Rezultatas: moralinė ir teisinė nežinia. Vienur kenčiantį ligonį galima numarinti, teisinantis pagarba gyvybei ir žmogaus orumui, kitur reikalaujama praktiškai neribotų priemonių net menkiausiems gyvybės ženklams palaikyti, kad ir koks būtų to poveikis ligoniui ir jo artimiesiems, irgi teisinantis pagarba gyvybei ir žmogaus orumui.

O krikščioniškoji gyvybės etika nebūtinai šiems naujiems iššūkiams adekvati. Bažnyčia vis tvirtina, jog žmogaus gyvybė neįkainojama. Tačiau Katekizme rašoma kitaip - kad žmogaus gyvybė – bent jau jos palaikymas – vis dėlto turi savo kainą. Ta kaina yra „našta”, „pavojus”, „neįprastumas” arba „nepropocija”. Kitaip sakant, pripažįstama, jog yra atvejų, kai žmogaus gyvybės pratęsimo kaina peržengia tos gyvybės vertę, ir žmogaus arba jo globėjo nutarimas tos kainos „nemokėti” „gali būti pateisinamas”. Nesinori gvildenti, kokia kaina apsimoka dirbtinai palaikyti žmogaus gyvybę, tačiau šeimų ir visuomenės ištekliai nėra beribiai, kaip ir nėra beribė našta, kuria turime teisę apsunkinti ligonį dirbtinai palaikydami jo gyvybę. . .

Diskusijose apie T. Schiavo bylą didelis dėmesys skiriamas klausimui, ko būtų norėjusi pati ligonė – anot jos vyro Michaelo, ji jam kadaise sakė nenorėtų „jokių vamzdžių”. Neapsieita ir be išpuolių prieš Michaelą, esą šis, turėdamas du vaikus su kita moterimi, tiesiog nori žmonos atsikratyti. Bet visa tai iš tiesų - ne esmė, nebent atimtumėme iš Michaelo globėjo teises, ką teismas jau vienąsyk atsisakė padaryti, kai prieš daugiau nei dešimtmetį šiuo klausimu į jį kreipėsi ligonės tėvai.

Esminis etikos klausimas, bent remiantis Katalikų katekizmu, būtų toks: ar mitybos vamzdelis yra „apsunkinanti” arba „neįprasta” priemonė, kurios atsisakymas „gali būti pateisinamas”, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis. Galima įsivaizduoti, jog trumpam laikui mitybos vamzdelis gali būti „įprasta“ ir „nesunkinanti“ priemonė, tačiau laikyti žmogų penkiolika metų tokios būsenos ir reikalauti, jog už tai mokėtų ligonio šeima arba visuomenė, ir kad ligonis, kad ir kokia būtų jo būsena ar kančia, visa tai kantriai iškęstų ir lauktų, kol pasiduos kokia nors kita kūno funkcija, kurios dirbtinis palaikymas šiandien laikomas „neįprastu“ - nebūtinai yra etiška.

Dėl to, net būdamas katalikas, manau, jog ligonės atjungimas nuo mitybos vamzdelio „gali būti pateisinamas“.

Bernardinai.lt