Vasaros pradžioje kilus pavojui iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo būti išbrauktiems dviem Lietuvos objektams – Vilniaus senamiesčiui ir Kuršių nerijai, rodos, sujudo ne tik visuomenė, bet ir įvairios valdžios institucijos. Sudarytos tyrimų komisijos, Kuršių nerijoje buvo rengiami išvažiuojamieji posėdžiai, tikrinama, aiškinamasi. Kultūros paveldo išsaugojimo problema susirūpino ir Lietuvos Prezidentas, jis jau ne kartą išreiškė griežtą nuomonę šiais klausimais.

Apie tai Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė” kalbėjo Prezidento patarėja, Kultūros, mokslo ir ugdymo grupės vadovė, humanitarinių ir teologijos mokslų daktarė Irena Vaišvilaitė. Patarėją kalbino radijo žurnalistė Gailutė Jankauskienė.

Vasaros pradžioje Lietuvą pasiekė liūdna žinia, kad Vilniaus senamiesčiui ir Kuršių nerijai iškilo grėsmė būti įtrauktiems į vadinamąjį UNESCO pavojaus sąrašą. Komentuodama atstovės prie UNESCO Inos Marčiulionytės perduotą įspėjimą, jūs konstatavote, kad atsakingos įstaigos ir institucijos normaliai neatlieka darbo kad ir Lietuvos Prezidentas šias problemas pasiryžęs svarstyti su atsakingomis institucijomis. Prašyčiau plačiau pakomentuoti susidariusią situaciją. Atrodo, kad šiuo metu veikiantys paveldosaugą reglamentuojantys įstatymai vis dėlto nėra pakankamai patikimi paveldo apsaugos saugikliai.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nuo šios antrosios savo kadencijos pradžios Prezidentas rodė išskirtinį dėmesį pasaulio paveldo objektams. Galime minėti ir Kernavę arba su Kernave susijusių Kazokiškių sąvartyno klausimą, ir sostinės Senamiesčio problemą, kurią kėlė ir Vilniaus visuomenė, ir įvairiausios visuomeninės organizacijos, ir patys paveldosaugininkai. Ir tą pačią Neringą: dėl Neringos ir dėl Vilniaus senamiesčio Prezidentas buvo susitikęs ir su Ina Marčiulionyte, ir su atsakingais pareigūnais dar rudenį.

Tas pagrasinimas, kad ir Neringa, ir Vilnius gali atsidurti UNESCO pavojaus sąraše, yra iš tikrųjų ambasadorės bandymas įspėti, kokia vis dėlto yra rimta padėtis. Beje, tie įspėjimai ir protestai nuolatos girdimi. Antra vertus, atsakingos institucijos, nuo kurių tiesiogiai priklauso paveldosaugos ir aplinkosaugos įstatymų įgyvendinimas, sakytum, didelės problemos ir nemato. Nemato, kad kai kurie veiksmai perauga į kokybiškai naują etapą, kai galime kalbėti ne apie pavienes, neteisėtas arba nesiskaitančias su paveldosaugos reikalavimais statybas ar veiksmus. Bet kad tų veiksmų visuma jau reiškia pakitimus, kurie iš esmės nepataisomi (arba labai sunkiai atitaisomi) ir gali turėti labai rimtų simbolinių išraiškų. Kad ir tokių, kaip atsidurti saugomo paveldo sąraše. O iš tikrųjų Lietuvai juk nereikia, kad tie objektai būtų paveldo sąraše. Jie yra mūsų turtas ir mums turi rūpėti, kad jie išliktų tokie, kokie (ir dėl ko) jie atsirado tame sąraše. Jūs sakote - įstatymai neveikia. Na, įstatymai nėra žmonės. Ir iš tikrųjų galime kalbėti apie tai, kad tų įstatymų nėra laikomasi, jie nėra vykdomi pakankamai gerai. Kultūros ministerijoje buvo atlikti tarnybiniai tyrimai. (Beje, tokį pat tarnybinį tyrimą, mano žiniomis, padarė ir Aplinkos ministerija, ir Lietuvos Vyriausybė.) Aš esu susipažinusi su to tyrimo rezultatais ir išvados yra gana liūdnos. Iš esmės patvirtinančios tai, kas buvo pasakyta po ambasadorės I. Marčiulionytės apsilankymo pas premjerą. Ir paveldosaugos institucijos, ypač vietinės, ir aplinkosaugos institucijos, nuo kurių priklauso priimami sprendimai Neringoje (tas pats pasakytina ir apie Vilnių), neatlieka savo darbo nuosekliai. Tai yra arba išduoda netinkamus leidimus, pavyzdžiui, statybai. Arba išduoda gal ir tinkamus leidimus, bet paskui nesidomi, nekontroliuoja, kaip tų leistų statybų sąlygos yra įgyvendinamos. Nepastebi, jog nesilaikoma jų pačių suformuluotų reikalavimų ir t.t., ir pan. Ir viskas tada vyksta taip, kad iš esmės tie pakeitimai yra lyg ir teisėti (lyg ir teisėti - aš tą pabrėžčiau). Antra vertus, labai akivaizdus aplinkosaugininkų ir paveldosaugininkų tarpusavio nebendradarbiavimas. Apie šitas problemas Prezidentas ir rengiasi kalbėti su kultūros ir aplinkos ministrais. Jeigu dvi ministerijos tarpusavyje nebendradarbiauja, jeigu dvi institucijos, vykdančios priežiūrą ir besirūpinančios išsaugojimu, nesikalba, tai visada atsiras plyšių, pro kuriuos galima prasprūsti. Komercinės veiklos plėtimasis Neringoje akivaizdžiai tą byloja.

Šiek tiek pakalbėkime apskritai apie kultūros politiką ir jos prioritetus. Kultūros žmonės, menininkai dažnai pasako, kad Lietuvoje apskritai neegzistuoja jokia kultūros politika. Ko gero, toji kultūros politika bene labiausiai atsiskleidžia per finansavimą. Jei daugiau pinigų duodama vienai ar kitai sričiai, galėtume spėti, kad būtent tos sritys ir yra prioritetinės. Kadangi kultūrai skirtas valstybės biudžetas nėra didelis, jo paskirstymas yra gana skaudus dalykas, nepatenkintųjų visada lieka labai daug. Jūsų nuomone, kaip turėtų būti finansuojama kultūra? Ar labiau atsižvelgiant į tam tikras prioritetines sritis, ar visiems po truputį, ar dar kaip nors...

Kultūros politika tikriausiai yra daugiau negu finansavimas. Antra vertus, ji dažnai suvokiama kaip kultūros finansavimas. Aš netgi pavadinčiau - einamasis finansavimas, Man neseniai teko būti konferencijoje, skirtoje Europos Sąjungos kultūros politikai, jeigu tokia yra. Buvo sutarta, kad iš esmės tokios politikos ir ES neturi, o yra kultūros finansavimas. Daugelio ES šalių atstovai juokavo, jog kultūros ministerijos užsiima pinigų skirstymu kultūrai. Kyla klausimas - kokiu principu skirsto. Dažniausiai per ekspertų komisijas ar nacionalines institucijas, ar tiesiog finansuojami projektai. Bet apskritai - daugiau ar mažiau - pats skirstymas, finansavimas visur yra gana panašus. Skiriasi tik pinigų kiekis. Žinoma, tas pinigų kiekis dažnai priklauso nuo valstybių turtingumo, nuo tradicijų, kokios yra nusistovėjusios kultūros finansavime, kartais net nuo naujų kultūrinių madų... Tačiau tai, ko jūs klausiate, iš tikrųjų yra ne apie tai.

Lietuvos Prezidento institucija, Prezidentas nesikiša į kultūros finansavimą. Sunku paneigti, kad kultūrai pinigų mažai. Bet kartu sunku teigti, kad jų užtenka. Tikriausiai nėra šalies, kurios kultūros žmonės pasakytų, kad pinigų gauna pakankamai. Kultūros finansavimas niekada nėra pakankamas.

Dabar kalbant apie Lietuvos kultūros politiką, apžvelgus nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpį, paaiškėja, jog Kultūros ministerija yra parengusi ypač didelį skaičių strategijų, programų, įvairiausių bendrųjų dokumentų. Ir atrodytų, kad kultūros politikos prioritetai tarytum yra nustatyti. Bet jeigu pradėsime tuos prioritetus skaičiuoti, tai paaiškės, kad visos kultūros sritys yra prioritetinės. Ir čia tikriausiai visiškai suprantamas dalykas. Nes kiekviena kultūros sritis (ypač jei nuo prioritetiškumo priklauso jos išlikimas) visais būdais per savo atstovus stengiasi patekti į prioritetines. Ir tada mes galime klausti, o kas gi Lietuvoje yra neprioritetinės sritys? Muzika, teatras, literatūra, fotomenas - visoms šioms sritims atstovauja kūrybinės sąjungos. Štai čia turiu 2005 metų Kultūros ministerijos pinigų paskirstymo tik kūrybinėms sąjungoms dokumentus. Juose nekalbama apie tų sąjungų leidybinę arba projektinę veiklą. Nepasakyčiau, kad tai yra labai didelė pinigų suma, bet vis dėlto ir ne tokia jau maža. Pavyzdžiui, labai nemažą finansavimą gauna Fotomenininkų sąjunga arba Dailininkų sąjunga. Teatro sąjunga finansuojama daug kukliau... Tų lėšų skirstymas nėra paprastas dalykas. Aš galiu sutikti, kad Kultūros ministerija susiduria su didžiule problema. Kaip pasakoja patys ministerijos darbuotojai, kiekvienais metais jie gauna paraiškų ir labai dideliems tarptautiniams projektams, ir, pavyzdžiui, saviveiklininkų ansamblio prašymą skirti jiems pinigų, kad galėtų nupirkti šokėjams batus. Ir vieniems, ir kitiems pinigų yra skiriama. Dažniausiai skiriama truputį mažiau, negu prašoma. Šitaip tos lėšos išsibarsto ir atrodo, kad jokių prioritetų nėra. Bet tada kyla kitas klausimas: ar tik Kultūros ministerija turi vykdyti kultūros politiką? Sakykim, viena savivaldybė kultūrinę veiklą, kultūrinius projektus remia labai smarkiai, o kita - visus pinigus skiria ten esančioms kultūros institucijoms išlaikyti.

Be abejo, kiekviena kultūros įstaiga visuomet bando gauti pinigų iš visų šaltinių. Ar tai būtų Kultūros ministerija, ar savivaldybė, ar privatūs rėmėjai... Iš šalies žiūrint tarsi atrodytų, kad yra toks kultūrinis, politinis chaosas. Tačiau jeigu žiūrėtume grynai pagal finansavimo kriterijus, galėtume įvardyti kai kuriuos labai didelius Lietuvos politikos prioritetus. Aš juos galiu kaip stebėtoja įvardyti. Be abejonės, tai yra muzikos festivaliai, jie yra labai smarkiai finansuojami. Pavyzdžiui, Vilniaus festivalis. Nacionalinis operos ir baleto teatras gauna didelę valstybės paramą. Kita labai gausiai finansuojama sritis yra Lietuvos tūkstantmečio programa, kurios sudėtinė dalis - Valdovų rūmų atstatymas ir visa, kas susiję su šitų rūmų atstatymu. Taip kad prioritetų yra! Kitas klausimas - kad kultūros žmonės ne visada su tais prioritetais sutinka ir galbūt ne visada jaučiasi turintys pakankamus svertus tiems prioritetams pakeisti.

Taigi politika yra tokia - viena vertus, yra akivaizdūs, matomi prioritetai. Įvardyti ar neįvardyti oficialiai. Galima klausti, kaip jie susiformavo, kaip jie atsirado, bet jie yra aiškūs ir matomi. Ir tai dažniausiai yra politinių sprendimų rezultatas, kadangi kultūros politika yra didžiosios politikos dalis. O antra vertus, mes matome aiškią, bendrą nuostatą kiek įmanoma patenkinti Lietuvos kultūros institucijų, Lietuvos kultūros veikėjų poreikius.

Šiuo metu dėl kultūros finansavimo kyla ir naujų problemų. Aš manau, kad Lietuvos kultūros finansavimas, t.y. tos institucijos, kurios tuo finansavimu rūpinasi, yra nepasirengusios tam, kad nuo šių metų liaujasi tegul ir nedidelis, bet šioks toks pinigų srautas, kuris patekdavo į mūsų kultūrą per Europos Sąjungos valstybių diplomatines atstovybes. Iki šiol ES valstybės, Lietuvoje veikiantys jų kultūros institutai finansavo ne tik savo kultūros sklaidą Lietuvoje, bet ir Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje ir netgi Lietuvoje. Šitas finansavimas liaujasi. Ir čia yra viena iš problemų.

Antra problema yra susijusi su ES struktūrinių fondų panaudojimu. Galbūt ji yra daugiau visuomenėje komplikuota problema. Kalbu apie atsiveriančias ES finansines perspektyvas ir Lietuvos pasirengimą jomis pasinaudoti. Turiu galvoje svarstymų skaidrumą ir viešumą. Manau, kad Lietuvos kultūrinė visuomenė ir apskritai visuomenė yra per mažai informuota, per mažai žino, kaip nustatomi prioritetai, kaip jie parenkami. Nes čia jau yra, žinoma, Vyriausybės reikalas. Tas informacijos ir atvirumo stygius kelia tam tikrą nervingumą kultūrinėje visuomenėje. Ir iš čia tie visi teiginiai apie kultūros politikos nebuvimą, apie tai, kad kažkas vyksta arba neskaidriai, arba kad valstybė neatsirenka ir ne tą finansuoja. Kaip žinoma, artėja apsisprendimas dėl Lietuvos prioritetų, dėl Lietuvos nacionalinės strategijos būsimoje ES finansinėje perspektyvoje. Tačiau viešų svarstymų, viešos diskusijos, pavyzdžiui, apie tai, kaip mes rengiamės panaudoti savo kultūrines galimybes, kas yra mūsų prioritetai ir pan., tokio svarstymo dar nebuvo.

Na, tikėkimės, kad gal iš tiesų reikalai pasitaisys ir tų diskusijų atsiras. Štai ir šių metų pradžioje "Kultūros barai" buvo inicijavę tokią diskusiją "Kultūros politika: inercija ar naujoviški sprendimai?". Kalbėdama toje diskusijoje akcentavote didelę lobizmo įtaką kultūros gyvenimui. Kaip jums atrodo, kodėl susiklostė tokie mūsų kultūros politikos formavimosi dėsniai? Tiesiog kas šioje politikoje jums kelia nerimą?

Aš pirmiausia turėjau omeny tai, kad lobizmas turi nemažą įtaką kai kurių kultūros sričių finansavimui. Antra vertus, kalbėjau apie tai, kad kultūros finansavimą gerokai lemia pirmiausia prie Kultūros ministerijos esančių ekspertų komisijų veikla ir tų ekspertų komisijų nariai. Tos komisijos, ne visos, tos institucijos ir organizacijos, kurios deleguoja savo atstovus į tas komisijas, dalyvavimą ekspertų komisijoje pirmiausia suvokia kaip lobistinę veiklą. T.y. jeigu Dailininkų ar Kompozitorių sąjungos atstovas, ar kokios nors kitos institucijos atstovas yra ekspertų komisijoje, kuri svarsto finansavimą, tai jis pirmiausia toje komisijoje yra tam, kad atstovautų jį delegavusios institucijos ar organizacijos interesams. Va jums ir lobizmas! Tas asmuo veikia ne kaip ekspertas, jis svarsto ne bendrąją politiką, ne tai, kas svarbu Lietuvos bendrajame kultūriniame gyvenime. Iš esmės jis to kultūros gyvenimo dažnai net ir nepaiso. Vienintelis interesas yra - jo atstovaujama sritis. Taigi tos komisijos yra ne ekspertų, o interesų derinimo komisijos. Tiek, kiek komisijos nariai pajėgia susitarti, tiek pasiekiamas tam tikras kompromisas. Be abejo, kompromisas politikoje yra svarbus, bet pats kompromisas ne visada yra politika. Taigi prioritetų klausimas iškyla iš naujo. Prioritetai derinami taip, kad kiekvienas atstovas turėtų savo dalį tame prioritete.

Prezidentas savo metinėje kalboje, kalbėdamas apie mokslą ir kultūrą, pabrėžė, kad ir mokslo, ir kultūros finansavimas labai priklauso nuo ekspertavimo ir nuo ekspertų komisijų veiklos. Jis pabrėžė būtinybę peržiūrėti šią veiklą. Ir tai visų pirma liečia ekspertavimo etiką, eksperto atsakomybę, ekspertų komisijų sudarymo principus. Vienu žodžiu, mes tikrai galime kalbėti apie ekspertavimo kultūros pakeitimą.

Vėlgi tai neįmanoma be politinių sprendimų ir be naujo ekspertų komisijų statuso apibrėžimo. Man pačiai yra ne vieną kartą tekę dalyvauti ekspertų komisijose. Ir niekas manęs nė karto nepaklausė, neįspėjo ir neįpareigojo atsakyti į klausimą, ar aš esu kaip nors su šiuo projektu susijusi. Pavyzdžiui, aš dar dirbu akademinėje srityje ir mano eksportuojamo projekto autorius gali būti mano doktorantas. Tai visiškai paliekama mano sąžinei. Bet ta mano sąžinė nėra net eksperto nuostatuose kaip nors patvirtinama. Kokie ryšiai, kas yra interesų konfliktas, kada negaliu atlikti ekspertavimo arba turiu nusišalinti nuo balsavimo?.. Aš esu kalbėjusi su žmonėmis, kurie tose ekspertų komisijose dirba. Ir ne vienas panašiai nerimauja. Bet dažnai sako ir šitaip - aš nusišalinu nuo vieno ar kito projekto vertinimo, bet matau, kad kiti komisijos nariai, nors žinau, kad jie tikrai su tuo projektu yra susiję, to nedaro...

Lobizmas kultūroje yra neįvardytas. Kai kuriais atvejais, t.y. didžiojoje politikoje, lobizmas yra toleruotinas. Pavyzdžiui, Lietuva turi lobizmo įstatymą. Lygiai taip pat Europos Sąjungoje prie Europos Komisijos ir Europos Parlamento lobistų veikla yra teisėta, bet ji normuota. Vienas būtinas reikalavimas - lobistas turi būti įvertintas kaip lobistas. Jis negali vadintis ekspertu.

Siūlyčiau šiek tiek nutolti nuo Lietuvos ir pasižvalgyti po pasaulį plačiau. Štai simpoziume "Už kultūros Europą" Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas yra pasakęs, kad "pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali pelno siekimas, kultūros turi priešintis standartizuotų produktų lavinai. Mes privalome tvirtai ginti pasaulio kultūrų skirtingumą nuo suvienodėjimo grėsmės..." Mes žinome, kad prancūzų politika šiuo požiūriu yra gana "kieta". O štai mes, kartais susidaro įspūdis, neretai tiesiog stengiamės nemotyvuotai pataikauti naujosioms neva europietiškoms tendencijoms. Mes stengiamės prisitaikyti. Ar jūs tokių tendencijų nepastebite?

Sunkus klausimas, labai daugianaris ir daugialypis. Viena vertus, negalėčiau įvardyti jokios kitos šalies, kuri turėtų tokią kultūros politiką, kokią turi Prancūzija. Prancūzija yra savotiškas unikumas ir, sakyčiau, jos bendroji politika ir kultūros politika labai mažai keitėsi nuo XVII a. Ir čia būtų labai didelė tema apie prancūziškąjį imperializmą, apie tai, kaip prancūzai elgėsi savo kolonijose ir t.t. Prancūzų politiką galima įvardyti labai trumpai - prancūziškumas yra aukščiau visko. Todėl šiuo atveju, kai Prancūzijos prezidentas arba daugelis prancūzų kultūros atstovų, ypač kultūros biurokratų, kalba apie daugiapolę pasaulinę politiką arba tą įvairovę politikoje, tai reiškia viena - tai yra politika ir veiksmai, kuriuose prancūziškoji kultūra arba Prancūzijos užsienio politikos reikalai yra ne tik deramai atstovaujami, bet, ko gero, ir vyraujantys.

O kalbant apie Lietuvos laikyseną, manau, kad ji yra labai konfliktiška. Paimkime kad ir tradicijų išsaugojimo problemą. Mes saugome tradiciją. Bet kyla klausimas: kokią tradiciją saugome? Juk mūsų tradicija yra, atsiprašau, sovietinė. Tai ar mes saugome tą sovietinę kultūros sampratą ir tokią centralizuotą, absoliučiai valstybinę, viską kontroliuojančią, visas raiškas nusakančią kultūros politiką?

Viena Lietuvos kultūros politikos deklaruojamų krypčių buvo atviros kultūros formavimas ir kultūros decentralizavimas. Šitas procesas nėra pasibaigęs. Labai sunku daryti ir viena, ir kita - decentralizuoti ir liberalizuoti kultūrinį gyvenimą, ir, antra vertus, jį racionaliai ir kryptingai rengti. Taigi tie konfliktai šiek tiek matosi. Kita vertus, pačiame Lietuvos kultūros gyvenime mes irgi akivaizdžiai matome dvi konfliktuojančias nuostatas. Yra akivaizdi Lietuvos kultūros, sakyčiau, atvirumo, bendradarbiavimo su kitomis kultūromis baimė ir kitų kultūrų raiškos Lietuvoje baimė. Ir ta baimė suprantama, kadangi bent jau 50 metų kultūra buvo reguliuojama, valdoma centralizuotai. Beje, tą patį tikriausiai galima pasakyti ir apie pirmąją Lietuvos Respubliką. Nors tuometinės Lietuvos valstybės kultūriniai kontaktai su kitomis šalimis ir buvo, bet jie, galima sakyti, daugiau ar mažiau buvo kontroliuojami valstybės stipendijų - ir niekaip negalima nei valstybės, nei tos kultūros pavadinti atvira. Ji irgi buvo reguliuojama. Todėl nenuostabu, kad turint tokią patirtį liberalaus kultūrinio atvirumo akivaizdžiai bijomasi ir šiandien.

Beje, nemaža Lietuvos profesionaliosios, bet netgi ir neprofesionaliosios, tos mėgėjiškos kultūros dalis tuo atvirumu naudojasi ir klesti. Mes galime baimintis, kad Lietuvą pasiekia pigi kultūra, sakysime, koks nors tarybinis "popsas". (Pavyzdžiui, aš nežinau, ar Jurijus Antonovas yra aukštos prabos kultūra, kurio koncertai buvo labai reklamuojami.) Bet abejoju, ar, laikantis to kultūrinio uždarumo politikos, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus teatrai būtų žinomi kaip Lietuvos kultūros atstovai Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėse Valstijose ar dar kur kitur. Mes dažnai netgi nesugebame aprėpti, kiek įvairiausių Lietuvos kultūros veikėjų yra už Lietuvos valstybės ribų ir kaip jie atstovauja Lietuvai pasaulyje.

Decentralizacija kelia daugybę įvairiausių baimių. Centralizuotos kultūros politikos modelis galėjo perimti tik centralizuotą tarybinę kultūros politiką. Ir būtent tokios politikos nostalgiją aš tikrai pastebiu. Dažnai pasigendama, padejuojama - kaip tada buvo gerai. Televizija rodė kultūros laidas, teatrai buvo išlaikomi, visi gavo algas... Žmonės, patys kultūrininkai pamiršta tą nelaisvę, kurioje jie gyveno. Pačios laisvės kaina, kuri yra tam tikras netikrumas ir neapibrėžtumas, ir rinkos atėjimas kelia baimę. Ypač tai daliai kultūros veikėjų, kurie anksčiau su ta rinka niekada nesusidūrė. Atrodo, kad jaunesniosios generacijos toji nauja tikrovė jau nebegąsdina. Labai mažai jaunų kultūros veikėjų kalba apie centralizuotos kultūros politikos poreikį. Jiems reikia dviejų dalykų - laisvės ir skaidrumo. Skaidrumo, informacijos, atvirumo pačiame finansavimo žaidime. Konkurencija kultūriniame gyvenime ir pačios kultūros finansavime jaunų kultūros veikėjų negąsdina. Ir aš manau, iš tikrųjų manau, kad Lietuvos kultūra yra konkurencinga. Ir kuo didesnės laisvės sąlygomis ta kultūra gyvuos, tuo sėkmingiau ji galės konkuruoti tiek europiniame, tiek platesniame pasaulio kontekste.

„Lietuvos radijas“, Bernardinai.lt